Rinktiniai ir stiprūs (trumpametražių filmų premjeros KP)

Nors „karūnos“ virusas atėmė galimybę mėgautis geru kinu jam pritaikytose erdvėse su milžiniškais ekranais ir patogiais minkštais krėslais, tai nereiškia, kad kinu mėgautis nebegalime visai. Galime, ir dar kaip. Namie, nors ir su treningais, nors ir lovoj, ne pagal repertuarą, o kada patogu, kada norisi. Ir ne piratiniu, o legaliu festivaliu. Tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“ šį kartą kiną į namų ekranus išleido kiek ankščiau nei įprastai – ne jau „po visko“, o vietoj visko. Festivalis išsikėlė į virtualią erdvę ir tam tikra prasme tapo net dar labiau prieinamu – prisijungti prie peržiūrų gali nors ir giliausiam vienkiemyje gyvenantis asmuo, jeigu tik turi prieigą prie interneto.

Festivalis išlaiko tradicijas ir pristato lietuviškų trumpametražių filmų premjeras. Pastarieji, šiuo atveju, netgi šiek tiek išlošia. Dažniausiai rodomi vieno seanso, ištinkančio ne visada pačiu patogiausiu dirbančiam žmogui, metu, šį kartą „trumpukai“ turi potencialo tapti matomesni, nes galima juos įsijungti kada tik norisi, ir ne visus kartu, o dozuoti po truputį. Patogu. 

Šiemet premjeros jau spėjo pasitikrinti vertę didžiuosiuose tarptautiniuose festivaliuose. Rinktinės premjeros. Apie ką ir kokie tie šių metų trumpieji filmai? Ar aktualūs, įdomūs, ar siekia kino kalbos originalumo?

Savo trumpų premjerų mini maratoną pradėjau animaciniu filmu „Sniego pastogė“. Roberto Neveckos režisuota animacija visiškai netyčia pataikė į esamą karantininį kontekstą – veiksmas vyksta ištuštėjusiame, po karo suniokotame Vilniuje, atšiaurios žiemos metu. Kosto (Justas Tertelis) butas jau yra nebe jo – čia įsikūrę pastogės ieškantys žmonės, o buto savininkas, norėdamas normaliai pasišildyti, beveik supleškina savo gyvenamąją vietą. Kitame kontekste filmas galėtų veikti kaip galimo distopinio scenarijaus pavyzdys: kas būtų, jeigu būtų, tačiau dabar - aktualus savo atmosfera, psichologiniu pojūčiu. „Sniego pastogėje“ ledinę, išblėsusios vilties nuotaiką kuria pasirinkta tamsių, žemės spalvų gama bei nuolatos lydintis ūžiančio vėjo garso takelis. Beprasmiu daugžodžiavimu čia neužsiimama. Žodžiais apsikeičiama tik labai trumpai, kad būtų paaiškinta situacija. Turbūt įdomiausias „Sniego pastogės“ momentas – Kosto buto gyventojų delegacijos apsilankymas bažnyčioje, kurioje atskleidžiamas bažnyčios kapitalistinis potencialas – nelaimės akivaizdoje Dievo namai savo funkcijas gali radikaliai pakeisti. Nes rinka diktuoja. Kol visi bando būriuotis, būti kartu, stengiasi išgyventi, Kostas nori atgauti savo butą, ir visur, kur tik gali, ieško šilumos šaltinių – bažnyčioje sugeba pasilikti nepastebėtas, besišildantis rankas prie žvakių. Ši animacija gal net paliktų didesnį įspūdį, jeigu joje sakytinio teksto nebūtų visiškai, o personažai susikalbėtų vien gestais ir žvilgsniais iš tuščių ertmių, kuriose turėtų būti akys. Kažkaip vis prisimenu iš Amerikos atkeliaujančius įspūdingus vaizdus, kaip prekybos centruose pirkėjai - tarsi maitvanagiai prie maitos - puola tualetinio popieriaus ritinius. Štai tokios asociacijos.

Pernai Kanų kino festivalio programoje „Kritikų savaitė“ parodytas operatoriaus Vytauto Katkaus debiutinis filmas „Kolektyviniai sodai“ atrodo lyg į 15 minučių sutalpinta lietuviškumo kvintesencija. Jau pats scenarijus pulsuoja lietuviškumu – iš užsienio atostogų grįžus suaugusiam sūnui, šeima vasarą važiuoja į užmiestyje esantį kolektyvinį sodą. Sode laikas – tarytum sustojęs, pasiduodantis gamtos diktuojamai tėkmei. Dėmesys sutelkiamas į tėvo (Arvydas Dapšys) ir sūnaus (Vygantas Bachmackij) santykius, vienas kito nesupratimą ir nesusikalbėjimą. Akivaizdu, kad tėvo akyse sūnus – nevykėlis, negebantis išpildyti lūkesčių, ant kurio galima išsilieti – ar laistantis vandeniu, ar burnojant už tai, kad sūnus neužsiima ūkio darbais, vietoj to - ramiai gulinėja hamake. Filme panaudojamos ir atpažįstamos klišės – gretimo sodo kaimynai, klausinėjantys, kada bus anūkų (giminės balių, mažų miestelių, kuriuose visi vieni kitus pažįsta, klasika), ir nenusakomas visų susidomėjimas degančia kaimyno troba. Degančia tikrąja to žodžio prasme. Katkus sugeba perteikti situacijos absurdiškumą ne koncentruodamasis į komišką potencialą, o gebėdamas parodyti abejingumo kupiną atmosferą. Kol asmeniškai neliečia – tol daryti nieko nereikia, tik sustingus žvelgti į didžiulę nelaimę it kokį spektaklį. Lyg sodų bendruomenė būtų ištikta neveiklumo. Šitoje absurdiškoje situacijoje matyti ir sūnaus bei tėvo kontrastai – kol sūnus ieško, ką daryti, tėvas protina ir aiškina, kad nieko nereikia. Lyg kokia kartų nesusikalbėjimo iliustracija. 

„Kolektyviniai sodai“ yra kokybiškas filmas, kalbantis vaizdais. Tačiau justi, kad režisierius ir operatorius turi mažokai scenarijaus rašymo patirties – dialogai kartkartėmis atrodo buksuojantys, pernelyg akivaizdžiai bandantys perteikti tai, ką jau spėjo pasakyti vaizdas, kai kurios akimirkos pernelyg atpažįstamos (kaip jau minėtas anūkų momentas), atrodo forsuojamos. Tai, kas vaizdu pasakoma natūraliai, prabilus tampa šiek tiek literatūriška, dirbtina. Bet bandymas rodo, kad Katkus perspektyvus režisierius. 

Panašų vaizdo pojūtį perteikia ir Lauryno Bareišos „Atkūrimas“. Režisierius nebijo imtis temų, kurios žiūrintįjį gali priversti jaustis gana nepatogiai. Režisierius temas įvelka į tokį estetinį apvalkalą, jog sunku nusikratyti keistų pojūčių. Ne dėl to, kad rodytų blogą produktą, o dėl to, kad apeliuoja į sąžinę ir lyg žaidžia su žiūrovu. „Atkūrime“ stebime, kaip naudodamas lėlę nusikaltėlis (Paulius Markevičius) kriminalistams padeda atkurti įvykdyto nusikaltimo detales. Išsamiai, be skrupulų. Kriminalistų komanda – daugiausia vyriška, joje dalyvauja tik viena mergina – ikiteisminio tyrimo pareigūnė (Indrė Patkauskaitė). Vyrams visa šita situacija atrodo it dar viena diena darbe – kad ir kokias bjaurastis pasakotų ir demonstruotų nusikaltėlis, jie net nereaguoja, kartais net ima atrodyti, kad jiems tas nusikaltimas buvęs nebuvęs – per darbo metus jau tų nusikaltimų pamatyta tiek, kad net nebejaudina, net nebeįdomu. Markevičiaus nusikaltėlis yra paprastas „pacanas“, savo versiją pasakojantis kaip kokią istoriją draugams. Net su tam tikra pasididžiavimo gaidele – kaip buvo užsimota, kiek kartų buvo trenkta – kiekvieną veiksmą jis stengiasi perteikti kuo realistiškiau, jei prireiks, nusimaus ir kelnes. Stebint, kaip jis talžo, mėto ir vėto lėlę netrukus suvoki, kad visa tai buvo daroma gyvam žmogui. Patkauskaitės personažė turbūt yra vienintelė, kurią dar iš tiesų jaudina nusikaltimo aukos likimas – kruopščiai užsirašinėdama ji atlieka savo darbą, bet eigoje vis matyti, kad su kiekviena nauja detale jai darosi vis nejaukiau ir nemaloniau matyti, kaip kolegos taip lengvai, lyg niekur nieko žvelgia į šalia esantį ir demonstruojantį veiksmus nusikaltėlį. Filmas yra dėliojamas taip, kad akimirką gali save pagauti šiek tiek besižavint nusikaltėliu – jis moka pasakoti, atkreipti į save dėmesį, ir tuo naudojasi. Aplankius tokiam suvokimui, supranti, kad čia turbūt ir bus režisieriaus „žaidimas“ – pastatyti į nepatogią moralinę padėtį, bet leisti ir suprasti, kaip visa vyksta. Bareiša pasitiki savo publika, nelaiko jos kvaila, suteikia galimybių pasitikrinti savo moralines nuostatas.

Kamilės Milašiūtės filmas „Laukais“ – atsvara vyriškajai programos daliai. Ne tik dėl to, kad tai – moters kurtas filmas, bet dėl to, kad čia ir veikia tik moterys. Mama (Nelė Savičenko) kartu su dukromis (Ugnė Šiaučiūnaitė, Indrė Patkauskaitė) atvyksta praleisti vasaros savaitgalio į sodybą. Pabūti, pabendrauti, megzti ryšį. „Laukais“ būtų galima pavadinti kameriškiausiu programos filmu, jeigu kalbėsime apie santykius tarp personažų – jokių nuokrypių, tiesiog panardinimas į mamos ir dukrų tarpusavio santykių karuselę. Karuselė – dinamiška. Nuo šeimyniškų kivirčų iki kone katarsiškų patirčių, paleidžiant blogas emocijas ir tiesiog mėgaujantis buvimu. Filmas kuriamas stambių planų kadrais ir dialogais – kamera gaudo kiekvieną emociją, fiksuoja būvį, neleidžia personažams paslėpti, kokias būsenas jie su savimi nešiojasi; jas apnuogina ir galiausiai apnuogintam nervui leidžia „išsprogti“. Kontrastas tarp Savičenko ir jaunosios kartos aktorių vaidybos gana stiprus – Savičenko nepervaidina, nors ir turi išreikšti stiprias, ribines emocijas, tačiau vaidina taupiai – kamera vis tiek viską išryškins. Jaunosios aktorės dar išlaiko teatrališkumą, kuris šiek tiek blaško. Filmas kamerinis ir savo idėja – koncentruojamasi į labai konkrečią situaciją, be nuorodų į globalius kontekstus. Tai šiltas, jaukus filmas, kurio turiniui galbūt net ankšta trumpoje formoje – emocinių kalnelių gausa net kiek per didelė, kai pats filmo tempas – kontempliatyviai lėtas, suartėjantis su vasaros vakarų sodybose laiko tėkme. 

Asmeniniu ir gan netikėtu favoritu tapo Eglės Razumaitės „Užrašai iš pogrindžio“. Koprodukcijoje su Prancūzija susipina du pasauliai – Paryžiaus užkaborių bei Vilniaus krasnūchos. „Užrašai iš pogrindžio“ primena Manto Kvedaravičiaus „Partenoną“ – istorijų jungimo principu, vaizdų tėkme. Atrodo, Razumaitė ir Kvedaravičius turi panašų estetinį pajautimą ir požiūrį į kiną. Istorijas, sudarančias miestų paveikslus, Razumaitė dėlioja pasitelkdama kadrus nuo pastatų stogų, apleistų laiptinių, požeminių perėjų, panoraminių kadrų (kad būtų galima atpažinti, kur konkrečiai mieste vyksta veiksmas), leisdama veikėjams tiesiog būti (ypatingai prancūziškojoje dalyje). Montažo ir muzikos dermė palieka muzikinio klipo įspūdį – nors ir atrodo, kad pogrindžio pasaulis verda įprasta, neskubria tėkme, tačiau kadrai dėliojami ir su muzika derinami taip, jog negali atsikratyti įspūdžio, jog žiūri 90-ųjų gangsterių repo klipą iš auksinių JAV repo laikų (Dr. Dre, Snoop Dogg‘o karjeros pradžia). Ir repo „Užrašuose iš pogrindžio“ irgi yra tiesiogine prasme – prancūziškasis pogrindis, susirinkęs ant aukšto daugiabučio stogo, klauso šių ritmų, rūko suktines, įsivaizduoja, kad patys yra lyg kokiame muzikiniam klipe. Ir nepasakysi, kad čia kažkas prikurta, netgi kaip tik - labai keistai dokumentiška. 

„Užrašus iš pogrindžio“, manau, galima priskirti eksperimentinio kino kategorijai.  Kūrinio forma gana atvira, pagrindiniai veikėjai – labiau patys miestai ir jų konkretūs rajonai su savo „flora ir fauna“, negu pati „flora“ ir „fauna“. Režisierė tiesiog pagauna, įtraukia į vaizdų ir muzikos kaleidoskopą ir skandina būsenoje, kurios metu vaizdai tiesiog eina pro šalį ir belieka juos ryti, grožėtis, žavėtis ir klausti savęs, ar čia tikrai nėra primaišyta dokumentikos. Razumaitė atveria meilę Vilniui ir Paryžiui bei pogrindžio kultūrą juose priglaudusiems rajonams. O tie rajonai ir kultūros ne tokios ir skirtingos. Filmą reikia žiūrėti ir išgyventi, pajausti, nes tekstu perteikti jo sukeliamą pojūtį yra bergždžias užsiėmimas. Ir turbūt jis patiks tik tam tikrai auditorijai, kuri bent jau šiek tiek žavisi pogrindžiu. 

O kas toliau mūsų trumpametražiame kine? Šiemetinių premjerų autoriai, turbūt, greit pabėgs kurti ilgametražių filmų, tad palydint juos: buvo stipru. 

"Kino pavasario" archyvo nuotraukose - kadrai iš tekste minimų filmų.