Prodiuserė Agnė Adomėnė: animacija, erdvė pokalbiui

Kalbino Ieva Šukytė
2020 balandžio 11 d.

Animacinių filmų prodiuserė Agnė Adomėnė 2016 m. kartu su Urte Oettinger ir Johan Oettinger pristatė pirmąjį trumpametražį animacinį filmą „Nuopuolis“ („Ragnarok“). Praėjus 4 metams judvi su Marija Kavtaradze Vilniaus tarptautiniame kino festivalyje „Kino pavasaris“ pristatė pilotinę vystomo animacinio serialo „Pieno baras“ seriją, pasakojančią apie tris draugus – meškiuką Miką, katiną Gabrielių ir voverę Sonatą, kurie laiką po pamokų leidžia Pieno bare.  

Apie naujausią jos ir Urtės kūrinį „Pieno barą“, būsimą Birutės Sodeikaitės animacinį filmą „Elena“ ir kitus darbus kalbamės su prodiusere bei Lietuvos animacijos asociacijos bendrasteigėja Agne Adomėne.

-- „Pieno baras“ pasakoja apie meškiuką Miką, kuris nežino nieko apie savo tėvą. Kodėl kartu su scenarijaus bendraautorėmis pasirinkote kalbėti tokia tema?

-- Reikėtų pradėti nuo to, kad „Pieno baro“ idėja atsirado 2012 m. Mes kartu su režisiere Urte Oettinger galvojome apie projektą vaikams. Ir dabar animacijos vaikams Lietuvoje nėra labai daug, o tuo metu buvo dar mažiau. Diskutavome, dalinomės mintimis, kokį projektą vaikams norėtume daryti ir kaip mes jį įsivaizduojame. Iš pat pradžių turėjome personažus, tačiau norėjome kalbėti socialiai aktualiomis temomis, kad kūrinys būtų ne tik pramoga, bet ir neštų tam tikrą žinutę, kalbėtų apie problemas, su kuriomis vaikai susiduria kiekvieną dieną. Žodis po žodžio atsirado tie trys personažai su labai skirtingomis šeiminėmis aplinkomis ir sugalvojome daryti filmuką. „Pieno baras“ yra pilotinis epizodas,planuojame kurti mini serialą. Mūsų idėja, kad veikėjai būtų skirtingai auklėti, skirtųsi jų vertybės, ir kabėtume apie tai, kaip jie tuo dalinasi, kaip skirtumai padeda jiems tam tikrose situacijose.

-- Kodėl taip ilgai užtruko filmo vystymas ir gamyba?

-- Matyt, kad viskas susidėjo į viena. Per tuos 8 metus daug kas keitėsi. Mes išgryninome ir tuos personažus, jų santykį ir pačią istoriją. Kodėl užtrukom taip ilgai? 2012 m. aš pradėjau savo veiklą kaip prodiuserė ir „Pieno baras“ buvo vienas mano pirmųjų projektų – toks gana ambicingas. Iškart pradėjome kalbėti apie animacinį serialą. Reikėjo laiko ir praktikos suprasti, kaip viskas realiai vyksta, ir kiek laiko užtrunka kurti animaciją, kokie biudžetai, kiek reikia komandos ir t.t. Šis projektas taip greitai nejudėjo, kaip mes tikėjomės. Reikėjo jį šiek tiek pabrandinti, palikti, padaryti kitus, mažesnius projektus. Lygiagrečiai atsirado kitas Urtės filmas „Nuopuolis“. Tai kol darėme tą filmą, „Pieno baras“ buvo padėtas į šalį. Ir ne iš pat pradžių mums pavyko rasti finansavimą, todėl viskas taip ir gavosi.

-- Kodėl filmo centrine ašimi pasirinkote Pieno barą? Ar tai susiję su jūsų pačių nostalgija, vaikyste?

-- Taip. Besidalinant savo vaikystės prisiminimais ir begalvojant, ką mes norim padaryti, prisiminėm šią vietą, kuri buvo skirta vaikams. Pati Urtė turi asmeninį santykį su šia vieta, nes ji labai gerai ją atsimena iš vaikystės, kai ten praleido daug laiko. Prisiminėm, kad tokia vieta buvo ir ji turi sentimentalią vertę vyresniems žmonėms, žinoma, ne dabartiniams vaikams, bet jų tėvams. Pagalvojom, kad tai yra puiki erdvė animaciniam serialui.

-- Pažiūrėjus „Pieno barą“, atrodė, kad jį būtų galima išvystyti į animacinį serialą vaikams. Minėjai, kad tokia ir buvo jūsų pirminė idėja. Kiek esate pažengę su kitais epizodais?

-- Šiek tiek dirbame, bet mes esame ankstyvoje stadijoje. Mes tik dabar pradėjome rašyti scenarijų kitoms serijoms. Tai dabar esame scenarijaus vystymo etape, o kitais metais jau pradėsime serialo vystymą.

-- Kadangi „Pieno paras“ bus serialas, ar tolimesniam bendradarbiavimui ieškote televizijos kanalų?

-- Lietuvos nacionalinis transliuotojas išreiškė susidomėjimą būtent šiuo pilotiniu epizodu. Tikimės, kad tai išaugs į bendradarbiavimą su LRT.

-- Iki šiol Lietuvoje sukuriama palyginti mažai originalaus turinio vaikams. Iš savo vaikystės prisimenu „Gustavo enciklopedijos“ ar „Tele Bim-Bam“ laidas, tačiau kine jo yra dar mažiau. Kokios, manai, to yra priežastys?

-- Sunku pasakyti. Animacijos apskritai kažkurį laiką buvo labai mažai, tik pastaraisiais metais animacinių filmų sukuriama vis daugiau. Lyginant su vaidybiniu kinu, animacija Lietuvoje yra šiek tiek kuklesnė sritis. Sukuriama mažiau produkcijos, mažiau yra ir pačių kūrėjų, prodiuserių ir režisierių – tiesiog animacija yra auganti, besivystanti industrija. Kodėl nėra vaidybinių projektų vaikams, man sunku pasakyti. Reikėtų kalbėti su kūrėjais, vaidybinio kino prodiuseriais. Bet aš galvoju, kad galbūt taip yra, nes pas mus daugiausiai kuriamas autorinis kinas. Paskutiniais metais atsiranda ir daug komercinių projektų. Gal greit atsiras komercinių projektų, skirtų visai šeimai. Lietuvoje kinas yra autorinis, labai stiprus režisieriaus balsas ir galbūt jiems nėra labai įdomu kurti turinį vaikams. Galbūt trūkumą dar lemia nedidelis televizijos įsitraukimas. Vaikams ir paaugliams skirtai visai kino produkcijai vienas pagrindinių platinimo kanalų yra televizija, tačiau televizija Lietuvoje minimaliai investuoja į kino gamybą. Gal ir tai prisideda, bet tai tik mano asmeninė nuomonė.

-- Su Birute Sodeikaite kuriate antrą animacinį filmą „Elena“. Kokias temas gvildens filmas ir, kokioje gamybos stadijoje jis yra?

-- „Eleną“ mes pabaigėme filmuoti vasario paskutinę savaitę – pačiu laiku, prieš prasidedant karantinui. Šiuo metu atliekame montažą ir ketinam pradėti postprodukcijos darbus. Laukiame paskutinių finansavimo rezultatų, nes filmas bus bendros Lietuvos, Kroatijos, Prancūzijos ir tikiuosi Belgijos gamybos projektas. Visai nemažai partnerių 15-os minučių filmui (šypsosi). „Elena“ – tai filmas apie moters pasirinkimus. Pagrindinė filmo herojė, moteris-paukštė Elena, yra priversta rinktis tarp nevaržomos laisvės ir motinystės. Ji priima sprendimą, kuris neišvengiamai turi pasekmes. Filmas pasakoja, kaip pagrindinė veikėja susitaiko su savo pasirinkimo pasekmėmis.

-- Bus įdomu sulaukti galutinio varianto, ypač kai tokios temos yra vis dar labai stigmatizuojamos.

-- Taip, tik norėčiau pasakyti štai ką. Jeigu jums teko matyti ankstesnį Birutės filmą, tai pastebėjote, kad ji turi labai aiškų savo stilių, tad ir „Elena“ bus labai poetiškas kūrinys. Visą tai, ką aš pasakiau apie filmą, bus perteikta metafora – nieko nebus tiesiogiai matoma ekrane. Tuo man patinka šis projektas: labai jautri, skaudi tema, bet filme nėra jokio moralizavimo. 

-- Animacija leidžia kalbėti metaforiškai, tai nelengva daryti vaidybiniame kine. Pasinaudojant tam tikrais elementais, istoriją galima papasakoti perkeltine prasme, tai kaip poezija.

-- Taip, aš mėgstu palyginimą, jeigu vaidybinis kinas yra proza, tai trumpametražė animacija yra poezija. Animacijoje neveikia tie dėsniai, kurie veikia vaidybiniame kine ir atvirkščiai.

-- Skirmantos Jakaitės filmas „Žonglierius“ per pastaruosius metus apkeliavo daugiausiai kino festivalių tarp lietuviškų trumpametražių bei buvo įvertintas kaip geriausias trumpametražis lietuviškas filmas Vilniaus tarptautiniame trumpųjų filmų festivalyje. Kodėl manai šį filmą lydėjo tokia sėkmė? Aplanuojate naują filmą?

-- Manau, sėkmę lėmė autorės originalumas, išskirtinumas. Tiek filmo dizainas, grafinis stilius, tiek režisūra yra labai išskirtiniai, sunku būtu atrasti kitą panašų kūrėją. Skirmata yra labai jautri, subtili autorė, ji labai taikliai sugeba perteikti jausmus, užkabinti jautrias temas, nors tiesiogiai apie jas ir nekalba. Man patinka jos darbai, nes jie atviri interpretacijai, diskusijai. Šiuo metu pradėjome vystyti naują Skirmantos trumpametražį filmą „Daug geresnis“. Filmas jau gavo Lietuvos kino centro paramą vystymo darbams, praėjusių metų spalį režisierė praleido mėnesį Prancūzijoje, Fontevraud tarptautinėje animacinių filmų vystymo rezidencijoje. 

-- Tavo prodiusuoti filmai išsiskiria skirtinga vizualine kalba. Kaip pasirenki projektus ir režisierius su kuriais dirbi?

-- Renkuosi – gal skambiai pasakyta (juokiasi).  Mūsų yra labai maža animacijos bendruomenė. Todėl negalėčiau pasakyti, kad labai stipriai atsirinkinėčiau. Man atrodo, kad pas mane projektai ateina dėl labai asmeninio santykio su kūrėjais. Mane žavi žmonių, su kuriais dirbu, kūryba, todėl man svarbu, kad jų projektai būtų įgyvendinti. Su Birute, Skirmanta ar Urte dirbame ne pirmą kartą kartu. Atsirenkant projektus, svarbus scenarijus, meninė vertė, vizualinis išpildymas. Pajuntu, kad man tai patinka ir tada noriu dirbti. 

-- Ar taip pat yra ir su bendros gamybos filmais? Koprodiusavai režisierės Anu-Lauros Tuttelberg animacinį filmą „Žiema atogrąžų miške“, kuris itin išsiskiria savo kalba.

-- Šis projektas yra labai išskirtinis ne tik tuo, kaip jis atrodo, bet ir visu savo kūrybiniu procesu. Filme esančios lėlytės pagamintos iš porceliano, medžiagos, kuri animacijoje nėra plačiai naudojama. Jis yra labai trapus ir reikia su šia medžiaga labai atsargiai dirbti, o animacija yra ilgas procesas. Paprastai kaip tik stengiamasi rinktis kuo patvaresnes medžiagas, nes per  filmavimo mėnesius viskas susidėvi. O Anu-Laura pasirinko dirbti su tokia trapia medžiaga ir dar važiavo į Meksikos džiungles, kur viską filmavo ant 16 mm juostos. Pati istorija, kaip šis filmas buvo padarytas, verta atskiro filmo.

Mažumos gamybos projektus renkuosi, nes yra didesnė pasiūla. 

O Lietuvoje yra keli animacijos kūrėjai, su kuriais stengiuosi dirbti ir palaikyti ilgalaikius profesinius santykius, o mažumos taip, atsirenku tik tuos, kurie ypač patinka.

-- 2016 m. pasirodė pirmasis animacijos gamybos įmonės „Art Shot“ animacinis filmas, per tą laiką prodiusavai nemažai kūrinių, taip pat esi viena iš Lietuvos animacijos asociacijos steigėjų. Ar per tą laiką pasikeitė animacijos situacija mūsų šalyje?

-- Labai pasikeitė gerąja linkme. Aš matau geras tendencijas tolimesniam progresui, nebent pasikeistų Lietuvos kino centro vykdoma politika arba ateitų ekonominė krizė, kas galėtų pakeisti projektų finansavimą. Tačiau šiuo metu turime naujų režisierių ir prodiuserių bei animacijos studijų, kurių anksčiau nebuvo. Animacijos asociaciją įsteigėme 2015 m. ir per šiuos penkerius metus matau ženklius pokyčius. Jeigu palygintume, koks buvo LKC finansavimas prieš 5 metus ir dabar, pamatytume didelį skirtumą. Turint omenyje, kokia brangi yra animacija, ji vis dar yra pakankamai menkai Lietuvoje finansuojama, nes metinis animacinių projektų finansavimas nesiekia net 20% šalies kino gamybos biudžeto. Nepaisant to, animacijos finansavimas Lietuvoje per paskutinius 5 metus ženkliai išaugo.

-- Kodėl 2015 m. atsirado poreikis steigti Lietuvos animacijos asociaciją?

-- Poreikis buvo labai praktinis, jaunai, besikuriančiai industrijai reikėjo įrankio, kurio pagalba galėtų bendrauti su valstybinėmis institucijomis, kad atkreiptų institucijų dėmesį į animacijos specifiką bei poreikius. Taip pat mums patiems buvo naudinga susiburti, dalintis patirtimi, bendrauti. Tuo pačiu pradėjome viešinti lietuviškos animacijos pasiekimus tiek šalies viduje, tiek už jos ribų.

-- Trumpametražiams filmams apkeliavus kino festivalius, jų gyvenimą toliau palaiko VOD platformos. Kai kuriose šalyse televizijos rodo trumpametražių programas. Kiek tai padeda trumpametražiams gyvuoti toliau?

-- Manau, kad yra svarbu, jog televizijos ir VOD platformos prisidėtų prie trumpametražių gyvavimo. Kur pažiūrėti animaciją labai dažnai klausia žmonės, kurie kažką girdėjo arba skaitė apie filmus. Todėl, mano nuomone, tai yra svarbu ir reikalinga. Ir viskas jau pakeliui. Lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian shorts“ daug dirba ir organizuoja specialias peržiūras, „Kino fondo“ platformoje surinkta programa „Festivalių numylėtiniai“, kurioje yra ir Skirmantos Jakaitės „Žonglierius“. Tad situacija tikrai gerėja, ir, žinoma, tikrai yra dar ką nuveikti. Filmai turi būti matomi ir prieinami.

Nuotraukose - animacijos prodiuserė Agnė Adomėnė, filmų "Pieno baras", "Žonglierius", "Žiema atogrąžų miške" kadrai.

 

Komentarai