Pokalbiai - ir apie kartos kino keliones

Žinia apie šiemet (2020 m.) pasirodžiusią knygą apie Šarūną Bartą šiek tiek nustebino. Atrodo, jau tapo įprasta eiti žiūrėti Barto filmų be įvadinių interviu, „nemedžiojant“ tik retsykiais spaudoje girdimų režisieriaus žodžių , o legendomis apipinta režisieriaus asmenybė ir jo „Kinemos“ istorija, žinoma tik iš nuogirdų ir nuotrupų, irgi turėjo savito žavesio. Tačiau kino ir teatro aktorė Gražina Baikštytė nusprendė kitaip. Po ketverių metų darbo atsirado pokalbių knyga „Šarūnas Bartas. Kai gyvenimas tampa kinu“ (Sofoklis, 2020).

Pokalbiuose su žinomais Lietuvos meno žmonėmis G. Baikštytė nėra naujokė – anksčiau autorė jau yra pristačiusi pokalbių knygas „Rimo Tumino sodas“ (2012) ir „Gyvenimas kaip teatras“ (2016) – interviu su Lietuvos teatro aktoriais rinktinę. Tad ir naujausioje knygoje autorė lieka ištikima savo žanrui – pokalbiui. Ne tik su pačiu režisieriumi, bet ir tais, kurie vienu ar kitu jo kūrybos (ir gyvenimo) momentu buvo arba vis dar tebėra šalia.

Knyga pradedama G. Baikštytės parašytu įvadu – tai jautrus tekstas, gal tik pernelyg globojančio tono. Jis aiškiai apibrėžia autorės tikslus ir atskleidžia noro parašyti knygą apie Bartą motyvus  – Prancūzijoje populiarus režisierius gimtojoje savo šalyje yra sulaukęs žymiai mažiau dėmesio. Autorė iš karto perspėja, kad knygoje jos pačios komentarų apie režisieriaus kūrybą nebus. Knygoje – tik pokalbiai, lydimi minimalių G. Baikštytės komentarų, patikslinančių faktus. Sąmoningai knygoje nėra bandymų pasakojimus pateikti platesniame Lietuvos kino ir politinės istorijos kontekste  ir tai visai ne pastaba - pretenzijos į tokio tipo studiją visai nėra būtinos. 

O štai kalbėtis G. Baikštytė moka – nuo 2017 m. ji atkakliai rinko interviu su daugybe Bartą supusių žmonių; suskaičiavau virš dvidešimt, tarp kurių – teatro režisierius Eimuntas Nekrošius, „Kinemoje“ kūrę režisieriai Audrius Stonys, Kristijonas Vildžiūnas, Barto filmus filmavę operatoriai Rimvydas Leipus, Eitvydas Doškus, prodiuserės Uljana Kim, Jurga Dikčiuvienė ir kiti. Knygos autorė pakalbino ne tik režisieriaus artimuosius ir lietuvių kūrėjus, tačiau ir užsienio kolegas – režisierę Claire Denis, aktorių Alex Descas ar dokumentinį filmą apie Bartą sukūrusį ir padėjėju dirbusį Guillaume Coudray. Beje, įdomu, kad daugumai kalbintųjų užsieniečių Barto filmai, specialiai knygos autorei nė neklausiant apie tai, kėlė asociacijas su lietuviškumu – Lietuva jiems buvo Barto ekrano vaizdai. Tai skatina galvoti, ar taip juos mato ir Lietuvos žiūrovai? 

Knygoje yra ir svarbus specialiai jai parašytas kino kritikės Živilės Pipinytės tekstas, apžvelgiantis „Kinemos“ reikšmę lietuvių kinui, visą režisieriaus kūrybą ir būdingiausius jos bruožus, leidžiantis suprasti ir prisiminti, apie ką bus kalbamasi knygoje. Kritikė rašo, kad Barto veikėjas – visada klajūnas, siekiantis sugrįžti į savo pradžią, namus ir santarvę su savimi (p. 15), o „Barto kelionė [...] tampa ir jo apmąstymais, monologais apie kino esmę, prigimtį ir ribas. Barto filmai tas sąvokas keičia, čia priartėdami, čia nutoldami nuo jų, bet, matyt, tai ir yra režisieriaus kuriamo kino prasmė“ (p. 25). 

Dauguma pokalbių knygoje išdėstyti chronologine tvarka ir suskirstyti į skyrius – istorija apima visus ikišiolinius režisieriaus gyvenimo ir kūrybos laikotarpius, kartu pateikia nemažai nežinomų, iki šiol turbūt niekur neužrašytų, o galbūt net ir nepasakotų režisieriaus biografijos ir kūrybos faktų... Tai ir vaikystė (jos akimirkomis režisierius dalinasi ne itin noriai ir ne itin sklandžiai, labiau akcentuodamas paskirus įvykius, lydimus taip ir neįveikto noro plaukti „prieš srovę“), ir Kauno radijo gamyklos kino studijos „Banga“, kurioje sukurta dokumentinė juosta „Tofolarija“ (kartu su Valdu Navasaičiu), ir mokslai Maskvos kinematografijos institute, ir Barto aktorystė. Taip pat – nuosekli kelionė per atskirų režisieriaus filmų kūrybinių peripetijų istorijas.

Vis dėl to interviu – žavus, tačiau kartu ir apgaulus žanras. Susižavėjimas respondentu ir jo istorijomis (juk nekalbinsi nemėgstamo?) kartais gali pakišti koją, o ir, sena tiesa, kiekvienas, pasakodamas apie save, mieliau renkasi idealą. Būdų pabandyti pažvelgti į kitą tiesos pusę yra nemažai – galima, pavyzdžiui, nueiti istorinio tyrimo keliu, kaip tą padarė Rūta Oginskaitė knygoje apie Robertą Verbą ("Nuo pradžios pasaulio. Knyga apie dokumentininką Robertą Verbą") ar Lina Kaminskaitė ir Aurimas Švedas – kalbindami Almantą Grikevičių ("Epizodai paskutiniam filmui. Almantas Grikevičius"). G. Baikštytės knygoje antrą dugną Barto (auto)biografijai padeda sukurti būtent pokalbiai su kitais žmonėmis. Kiekvieną Barto kūrybai skirtą skyrių natūraliai užpildo kito įvykiuose dalyvavusio žmogaus pasakojimas – aplinkybės dėkingos, tad dauguma istorijos dalyvių dar galima pakalbinti. Prieštaraujančių faktų knygoje, atrodo, neatsiranda. Korektiškumas, kalbant apie kolegą? Jo tikrai yra nemažai. Tačiau G. Baikštytė neriboja respondentų laisvės – ir jų pasakojimuose atsiduria ne tik teigiami prisiminimai (žinoma, kad jų yra ir jie tikri), tačiau ir išlikusios nuoskaudos, konfliktai ir neigiami režisieriaus būdo bruožai. Ypatingai įsimena prancūzo kūrėjo G. Coudray, kadaise – jauno idealisto, pasiryžusio geriausią pasaulio režisierių sekti iki pasaulio krašto, istorija. Gal net kiek siurreali, puikiai primenanti, kad visi dievai visgi mirtingi. Tad autorė išlieka sąžininga – knygos varomoji jėga yra ne vien simpatija, tačiau ir noras suprasti bei pertekti sudėtingą režisieriaus ir kino pasaulį.

Vietą knygos pavadinime rado frazė „kai gyvenimas tampa kinu“, matyt, pačiam režisieriui atliepianti jo kūrybos funkciją – į ekraną perkelti savitai matomą ir suprantamą pasaulį (p. 240). Ji neabejotinai iliustruoja pirminį autorės tikslą – papasakoti, kaip pats Bartas, įprastai tiek mažai kalbantis apie savo kūrybinį procesą, žvelgia į savo filmus. Tačiau knyga – daugiau nei Barto ir jo artimųjų pasakojimas apie filmus. Manau, kad stiprioji knygos pusė – visai netikėtai iš pasakojimų išauganti visos aplink „Kinemą“ susibūrusios ir kartu augusios kartos (ne tik režisierių, tačiau ir operatorių, prodiuserių) istorija. Tai ne tik „techninė“ informacija, leidžianti naujus pasakojimus susieti su turimomis žiniomis apie Lietuvos kino istoriją. Tai – ir kartu kūrę pakeleiviai, daugybė jų susidūrimų ir prasilenkimų nepriklausomos Lietuvos pirmojoje nepriklausomoje studijoje. Tai sėkmės, nesėkmės, personalijų ir techninių kliūčių nulemti nesklandumai – viskas lyg atskirame mikropasaulyje, kuris neabejotinai turėjo įtakos kiekvieno istorijos dalyvio (o dauguma ir iki šiol aktyviai dirba kino lauke) likimui. 

Pabaigai – šiek tiek pastabų. Apmaudu, kad, matyt, knygos leidimo darbai užtruko, tad joje beveik nebuvo aptartos „Sutemos“ (turime tik pokalbį su aktoriumi M.P.E. Martynenko). Filmas –  ir bartiškas, ir kartu naujas (bent jau dėl istorinės temos), lydėtas prieštaringų visuomenės vertinimų – koncentruotos paties režisieriaus įžvalgos būtų buvusios vertingos. Neabejoju, kad Barto vaikai – tokie pat svarbūs režisieriaus istorijos liudytojai, tačiau gale pateikiami pokalbiai asmeninio gyvenimo temomis iškrenta iš bendro konteksto. Kaip ir paties Barto politinės filosofijos intarpai Rusijos tema (p 131-135). Atrodo, p. 106 dingo nuoroda į cituojamą šaltinį, o po viena į knygą įsegtų nuotraukų (knygą papildo fotografijų intarpas) supainioti režisieriai Vildžiūnai. Bet kam nepasitaiko.

Nuotraukoje -  asmeninio Š. Barto archyvo nuotraukomis iliustruotos knygos puslapis.