Komentaras. Gavelio siužetas ekrane

Prae scriptum. Šį tekstą turiu pradėti nuo štai ko - esu literatūros, o ne kino kritikė. Ir avantiūrai parašyti apie Danieliaus Minkevičiaus trumpametražį filmą „Nukryžiavimas“ (pagal Ričardo Gavelio to paties pavadinimo novelę, publikuotą 1995 m. knygoje „Taikos balandis: 7 Vilniaus apsakymai“) pasidaviau dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia, kad tai Gavelio, rašytojo, kurio kūrybą jau dešimtmetį tyrinėju, novelės ekranizacija. (Tad ir mano žiūrėjimas, kaip ir aptarimas, yra labiau iš literatūrinės ir tekstinės pusės.) Antriausia, kišti nosį ne į savo sritį paakino faktas, kad šis Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vaizdo režisūros studento trumpametražis vaidybinis filmas jau skinasi kelią į pasaulį - jis buvo atrinktas į didžiausią JAV trumpametražių filmų festivalį Palm Springs ShortFest 2020, kurį rengia pasaulyje garsus Palm Springs tarptautinių filmų festivalis.

Gavelis ir kinas. 2002 metų vasarą, lietuvių literatūros laukui intensyviai besiruošiant pirmąkart viešnios teisėmis dalyvauti didžiausioje pasaulyje Frankfurto knygų mugėje, buvo rengiamas lietuvių rašytojus pristatantis filmas. Liudvikas Jakimavičius kalbino Gavelį, ir tada niekas negalėjo nuspėti, kad tai bus paskutinis rašytojo interviu. Jame Gavelis išsitaria: „Tarybiniais laikais aš gyvenau iš kino scenarijų, pagal kuriuos niekas neleido statyt filmų. Bet tuos scenarijus nupirkdavo ir aš turėdavau už ką pavalgyt.“ Šią Gavelio frazę prisiminiau iškart, tik gavusi žinią apie jo novelės ekranizaciją. Juk būtų įdomu sužinoti, ką jis pats, neblogai atkalęs ranką kino scenarijų rašymams (prie pastarųjų priskirtinas ir rašytojo archyve saugomas „Ričardas Gavelis, dalyvaujant Algimantui Puipai, „Dievų miškas“, kino scenarijus B. Sruogos „Dievų miško“ motyvais“; pagal Lietuvos kino studijos spaudą - gauta 1981 m. spalio 2 d.), galvotų apie savo teksto virtimą filmą? Ar džiugintų, kad atėjo laikai, kai viskas įgyvendinama vienu metu - ir scenarijus, ir pagal jį pastatytas filmas? 

Gavelio „Nukryžiavimas“. Turiu prisipažinti, kad mane kiek nustebino filmo kūrėjų teksto pasirinkimas - rinkinys „Taikos balandis“ visame Gavelio kūrybos ir ypač novelistikos kontekste neatrodo išskirtinis ir neprilygsta „Įsibrovėliams“ (1982) ar „Nubaustiesiems“ (1987). „Nukryžiavimo“ siužetas atspindi tuo metu Gavelio kūryboje jau įsivyravusią gyvenamo laiko, dešimtojo dešimtmečio, refleksiją: užsieninės mašinos, svaigūs greičio skrydžiai, neaiškūs verslai, dar neaiškesni darbai, pavojai ir nesaugumas. Tokios siužeto scenografijos filmo kūrėjai atsisako ir, ko gero, teisingai - akivaizdu, kad atkurti džiunglių kapitalizmo laikus pareikalautų pastangų, kita vertus, ne scenovaizdis čia svarbiausia, o atoki, tolima ir ties pavojingo intensyvumo kraštine balansuojanti vienakryptės meilės, tiksliau, gyvenimą užtemdančios (o gal kaip tik nušviečiančios?) aistros istorija. Ji, beje, Gavelio kūryboje anaiptol neišskirtinė, tą suvokia ir filmo scenarijaus autoriai. 

Novelėje trisdešimt trejų Tomas nujaučia, kad gyvenimas priėjo kažkokią ribą, ėmė stigti darnos, persekioti bauguliai ir savotiška nukryžiavimo baimė (tiek Gavelis, tiek filmo kūrėjai plačiau nevysto krikščioniškosios simbolikos). Kai po eilinės avarijos jis pasiryžta važiuoti į miestą troleibusu (filme - autobusu), išvysta ją, atgijusią fantaziją ir dievybės įsikūnijimą, kuris išsveidžia pasakotoją į kitokią erdvę ir kitokį buvimą. Herojus it pakvaišęs ima kasdien tykoti troleibuso su ja, kad galėtų išjungti laiką ir tyrinėti ją ir jos kūną „tarsi neatrastą žemyną, tarsi beribį kosmosą“. Ši įsimylėjimo iš pirmo žvilgsnio istorija baigiasi absoliučiai netikėtai, apversdama siužetą aukštyn kojom ir skaitytojui dar kartą primenanti ne kartą Gavelio pasitelktą triuką - viskas priklauso nuo žiūros kampo, to kas ir kaip pasakoja istoriją. 

Minkevičiaus „Nukryžiavimas“. Filmas, kaip sako jo kūrėjai, yra apie herojaus išorinio ir vidinio gyvenimų nesantarvę, slaptų vidinių vyro minčių konfrontaciją su realybe. Visos minėtos Gavelio tekste sukurtos aplinkybės filme ištrinamos, paliekamas tik siužeto centras - vyro ir moters susitikimas autobuse, virstantis nuolatiniais tykojimais, kurie išaugina istorijos kulminaciją. Žiūrint filmą akivaizdu, kad scenarijaus kūrėjai - pats režisierius Danielius Minkevičius ir Kristina Abromaitytė - išmano, ką daro, ir jau pirma filmo fraze -  „Žmogui, kuris pradeda prisiminti ateitį, nieko gera tikėtis neverta“ - griebia jautį už ragų. Mat tai ne „Nukryžiavimo“ Tomo, o „Vilniaus pokerio“ Vytauto Vargalio frazė. Šis ėjimas geras, jis iškart užčiaupė mano vidinę kritikę prieš filmo žiūrėjimą murmėjusią kokio velnio reikia pasirinkti ekranizuoti mažai žinomą Gavelio novelę? 

Filmo kūrėjai išmoningai į savojo kūrinio siužetą įpina garsiausią ir geriausią Gavelio romaną, taip suteikdami tvirtesnį pagrindą pernelyg nesuveržto siužeto „Nukryžiavimui“. Būtent jis tarsi palieka laisvę skaitytojams įsivaizduoti, kokia Tomo praeitis ir kokios patirtys ją suklojo (novelėje esančių pabirų detalių, nurodančių į kiek nusikaltėlišką praeitį, filme atsisakyta). Būtent šio herojaus gyvenimo etapo rekonstrukcijai filmo kūrėjai pasirenka „Vilniaus pokerio“ Vytauto Vargalio gyvenimo epizodus, taip tam tikra prasme viską suvesdami į trauminio herojaus paveikslą, turintį Vytauto Vargalio iš „Vilniaus pokerio“ praeitį ir Tomo iš „Nukryžiavimo“ dabartį. Apskritai, „Vilniaus pokerio“ citatų ir vaizdinijos scenarijuje netrūksta - čia iškyla ir biblioteka, kaip herojaus darbo vieta, probėgšmais veik romano žodžiais pristatomas ir bibliotekos kolektyvas, bet svarbiausias klausimas, peržiūrėjus filmą, - tai kas yra pagrindinis veikėjas? „Nukryžiavimo“ Tomas ar „Vilniaus pokerio“ Vargalys? Nes jei Vargalys, tai pasirinkti epizodai ir filmo pabaiga nepamatuotai supaprastina ir subanalina jo gyvenimo istoriją, viską suvesdami į pernelyg stereotipiškai paaiškinamas traumos ir jos įveikos schemas ar santykio su moterimis pagrindimą.  

Kas kliuvo. Žiūrint „Nukryžiavimo“ ekranizaciją įspūdį darė jau minėtas scenarijus, bet kiek erzino pasirinkti aktoriai - stereotipiški, statiški ir neįtikinantys. Ryčio Saladžiaus vaidinamas herojus taip ir lieka pakibęs ties tuo jau minėtu svarbiausiuoju klausimu - kas jis yra? Tomas ar Vargalys? Nes jei Tomas - jo charakteryje per mažai kampuotumo, kurį galima suvokti ir kaip demonstruojamą vyriškumą, ir hipnotizavimo; jei Vargalys - per mažai gyvenimo patirties, o ypač tos vidinės, Vargalio personažą struktūruojančios paranojos, kurios nepajėgus atskleisti net pasirinktas herojaus šnabždėjimas, toks šaltas ir netikras. Galbūt herojaus tikrumui ir įtikinamumui koją kiša tai, kad Saladžiaus vaidinamas personažas kadre beveik nekalba (o juk Saladžius yra teatro, o ne kino aktorius, ir tai šios ekranizacijos atveju yra lemtinga skirtis), žiūrovą lydi tik jo užkadrinis balsas, atokus savo šnabždėjimais ir jokiu santykiu su vaizdais rodoma istorija. 

Kritikuodama kastingą, aš, be abejo, suvokiu ir savo „aplinkybę“ - esu per daug kartų skaičiusi „Vilniaus pokerį“ ir pernelyg daug kartų savo mintyse suklojusi Vargalio paveikslą, tad iškart priešinuosi bet kokiam jo įkūnijimui, kuris nepataiko 100 procentų. 

Žiūrėdama filmą ne kartą savęs klausiau - kaip įtikinančiai kine perteikti kvapą? Ne per aktorių vaidybą, o per vaizdus. Būtent kvapo, kaip svarbaus Gavelio kūrybos dėmens - jo pagrindiniai herojai neretai lemtingais gyvenimo momentais yra lydimi specifinių kvapų, ne išimtis ir „Nukryžiavimas“ - man vizualiai pritrūko šioje Gavelio siužeto ekranizacijoje. Kinematografiškai tiksliai suveikiantis kadro kaip herojaus išmokto laiko stabdymo triukas būtų buvęs dar įtaigesnis, jei greta būtų atsispindėjęs tas viską nulėmęs sloginantis beprasmio egzistavimo kvapas. (Jį pamini Saladžiaus vaidinamas herojus, bet tas paminėjimas taip ir nusklendžia neįsitvirtindamas kadre.) 

Ambicija. Dera pripažinti, kad Minkevičiaus „Nukryžiavimas“ yra ambicingas filmas, pirmiausia, savo gręžimusi į „Vilniaus pokerį“. Jo citatos tarsi sufleruoja, kad šios mažos novelės ekranizacija gali būti Gavelio siužetų perkėlimo į ekranus pradžia. (Apskritai, vis neapleidžia mintis, kad kūrėjai turi ambiciją ekranizuoti „Vilniaus pokerį“? Bet tik dėl šios konkrečios ekranizacijos užduoties ir jos apimties pasirinko kitą Gavelio tekstą? Bet vis tiek neišleido iš akiračio ir pokerio?) Filmo scenarijaus kūrėjai pademonstravo, kad išmano Gavelio kūrybos ir gyvenimo - mažutis Karoliniškių vaizdinys filme - trajektorijas. Ir būtent tai, kaip kartais banaliai, bet teisingai išsitariam, teikia vilties, geriausios. 

Danieliaus MInkevičiaus filmą "Nukryžiavimas" iki birželio 22 dienos galima pamatyti Palm Springs ShortFest 2020 svetainėje

https://www.psfilmfest.org/2020-shortfest/film-finder/crucifixion