Kino teatre. Įstrigę, lyg netyčia
Neryžtingumo manifestacija – taip norėtųsi apibūdinti įspūdį, likusį po Karolio Kaupinio režisuoto filmo „Nova Lituania“, atidariusio Lietuvos kino teatrus po karantino, premjeros. Juodai baltais tonais, siaurais, klaustrofobiškos būties įspūdį sukuriančiais kadrais nufilmuotas filmas kalba apie neryžtingumą keliais lygmenimis – nuo asmeninių iki valstybiniu lygmeniu lemiamų sprendimų. Tai nėra istorinė pamoka apie Kazio Pakšto iškrėstą idėjinį pokštą – Lietuvą perkelti į Madagaskarą ar kitą laisvą žemę (kaip iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti), tai veikiau impresija, įkvėpta pasirinktų laiko aplinkybių.
Karolis Kaupinis „Nova Lituanijoje“ stebina darbo brandumu ir talpumu – net nepasakytum, kad tai pirmasis ilgametražis autoriaus filmas. Talino juodųjų naktų kino festivalyje pristatytas ir Kino pavasaryje turėjęs pasirodyti filmas pasižymi atidumu detalėms, lėtu, kontempliatyviu tempu, ištikimybe vaizduojamo laikmečio estetikai. Apšvietimas ir mizanscenos kartkartėmis sukuria autentišką vizualinę patirtį – jausmas, lyg žiūrėtum kadrus iš Holivudo aukso eros. Tik su mąsliu lietuvybės ir egzistencinės baimės užtaisu.
Siužetą ir jo gilumines prasmes apibūdina keletą kartų iš Felikso Gruodžio (akt. Aleksas Kazanavičius) – Kazio Pakšto atitikmens – lūpų nuskambanti frazė: „tuštuma traukia pilnumą“, apibūdinanti difuzijos procesą. Ar tai būtų tiesioginiai svarstymai apie valstybei kylančią grėsmę, ar nelaimingo, nuolatinio savęs neišpildymo ir neįprasminto buvimo apibrėžtis. Šaliai kylančios grėsmės lyg metaforos kalba ir apie asmeninio gyvenimo nesėkmes bei nesusipratimus. Kol iš Lietuvos dėl prezidento (akt. Valentinas Masalskis) nesugebėjimo priimti svarių politinių sprendimų atiminėjamos žemės, Gruodis savo namuose jaučiasi kaip svetimas – jam žmona (akt. Rasa Samuolytė) priekaištauja dėl visą kambarį užgriozdinusių egzotinių augalų, atvykusi į svečius žmonos mama (akt. Eglė Gabrėnaitė) įvedinėja savo tvarką. Vienintelis jį imantis suprasti asmuo, atrodo, yra buvęs premjeras, po širdies smūgio paskirtas banko valdytoju (akt. Vaidotas Martinaitis), kuris yra ištiktas kažin kokios anemijos. Jis geba puikiai sudėlioti žodžius ir kurti įvaizdį, tačiau prireikus imtis veiksminių priemonių ar esminių sprendimų sustingsta ir užima neutralią poziciją.
„Nova Lituania“ kupina skoningos bei šaltos ironijos. Personažai kadruose tarytum įstrigę – tarp rėmų, tarp augalų, tarp popieriaus krūvų, o tarsi nukirsti operatoriaus Simono Glinskio kadrai šitą įspūdį dar tik stiprina – atrodo, kad filmo kuriamame pasaulyje išeities nėra. Režisierius personažų nepaverčia pajuokos objektais, veikiau derindamas jų gyvenimą lydinčio absurdo elementus su vidiniu tragizmu sukuria galimybę į pateikiamas situacijas pažvelgti prašalaičio žvilgsniu, kuris leidžia išlaikyti atitinkamą distanciją bei geba iš susiklosčiusios padėties pasijuokti. Iš prezidento troškimo statyti kuo daugiau didingų pastatų, nes reikia rodyti tautai, kad kažkas yra daroma. Iš įspūdžių po susirinkimo dėl stojimo į Sovietų sąjungą, kuriuose daugiausia kalbama apie naktį vykusį banketą su mišrainėmis nukrautais stalais ir degtinės pilstymu. Grėsmė visada kažkur šalia, ir Gruodis teisus – difuzijos principas galioja ir valstybėms.
Felikso Gruodžio vaidmuo atskleidžia Alekso Kazanavičiaus kūrybos galimybes – Kazanavičiui dažnai tenka vaidinti tragiškas, melancholijos ir nesupratimo lydimas figūras. „Nova Lituanijoje“ jis vaidina gana taupiai, personažą lipdo iš greitos, sumišusios kalbėjimo manieros, apie nerimą ir baimę bylojančios kūno kalbos, tačiau nešaržuoja ir nehiperbolizuoja. Vėlgi, sunku patikėti, kad „Nova Lituania“ – pirmas Kaupinio filmas, kadangi surinkta aktorių komanda tikrąja to žodžio prasme rinktinė. Valentinas Masalskis, Eglė Gabrėnaitė, Vaidotas Martinaitis, Rasa Samuolytė – kine ir teatre puikiai atpažįstami veidai, legendos, gebančios prikaustyti žiūrovą vien savo buvimu (o ir didžiuma vaidino Krystiano Lupos spektaklyje „Didvyrių aikštėje“, kuris tam tikra prasme net susišaukia su šituo filmu – ir tematiškai, ir paties užduoto tono, atmosferos prasme).
Režisierius filme nepasiūlo jokio išeities taško – pabaiga ir netikėta (nes, atrodo, kad filmas dar turi tęstis), ir paliekanti daug klausimų – įspūdis, lyg sakinio viduryje būtų padėtas taškas. Šitai tik dar labiau sustiprina ironiją ir personažų bei pačios istorijos tragizmą – niekas nieko nesugebėjo padaryti, todėl įvykiai juda lyg niekur nieko, tik negera linkme. Estetiškai preciziškuose vaizduose atsiskleidžia kaip išorinio asmenybės įvaizdžio svarba griauna tai, kas sunkiai didžiulių pastangų dėka pastatyta. Griūva valstybė, visi tai žino, tik niekas negeba įžodinti fakto. Gudriai sukombinuota. O ir labai tinka šiandienai ir esamam klimatui, taip lyg netyčia.
