Kino teatre. Ne apie meilę
Niekas neįtikins, kad „Advokatas“ turėjo būti dviejų žmonių fatališkos meilės istorija.
Kino teatrus pasiekęs šių keistų metų vasaros gale, filmas pasakoja apie advokato Mariaus ir sirų pabėgėlio Ali lemtingą susitikimą.
Naivu būtų tikėtis, kad režisierius Romas Zabarauskas, pats aktyviai įsitraukęs į LGBT bendruomenę, nustos naudotis savo filmais kaip platforma, skirta bendruomenę atstovaujančioms idėjoms išsakyti (žinoma, būtų įdomu; kita vertus – neprivaloma); kad nustos būti profesionaliu viešųjų ryšių atstovu (ir tai neturėtų būti įžeidimas), ar praeityje paliks nesuprasto, bent lietuvių tarpe, menininko amplua (kartais pagalvoju – tai žaidimas ar manipuliacija). Kuklioje lietuvių kino scenoje kol kas išsitenka visi. Kaip bebūtų – su trečiuoju ilgametražiu vaidybiniu filmu R. Zabarauskas grįžo brandesnis, greta to – kiek kuklesnis ir kiek tylesnis. Geras pokytis, kaip bežiūrėtum, net jei reguliarios profesinės praktikos trūkumas mums visiems vis dar kiša koją.
Pagrindinis filmo veikėjas – homoseksualus verslo advokatas Marius, kurį vaidina Eimutis Kvoščiauskas. Puikiai apsirengęs, skoningas, santūrus, galima nuspėti – kad ir puikus darbuotojas. Jau pirmuosiuose filmo kadruose, šaltų atspalvių monochrominėje erdvėje, kažkur Vilniaus dangoraižiuose įsikūrusiuose ofisuose Marius stovi vienišas. Svetimumo ir vienatvės atmosfera neišvengiamai lydi Marių pirmąją filmo pusę, taip siūlant suprasti Mariaus ateities pasirinkimą išvykti, atsiradusį norą keistis ir nepaklusti. Gyvendamas dangoraižyje, stilingame, tačiau nuasmenintame bute, jis jaučiasi svetimas tarp homoseksualių draugų, kvestionuojančių tradicinių tarpusavio santykių normas. Nepritampa ir savo rato žmonių diskusijose apie meną – skulptūra ar fotografijos jam tėra tik vaizdas. Panašu, kad pats besibaisėdamas homofobiška Lietuva, jis besikeičiančiame pasaulyje irgi nesijaučia jaukiai – tai byloja jo sutrikimas susidūrus su translyčiu vakarėlio svečiu. Marius nepritampa ir tėvų šeimoje – nors konflikto su tėvu tema taip ir neišplėtojama, naktinių motinos skambučių ignoravimas ir trumpas pokalbis mirusio tėvo laidotuvėse atskleidžia jų susvetimėjimą. Marius bando įtikinti (visų pirma – save), kad dirba darbą, kuris yra reikalingas, tik negeba atsakyti, kam to darbo (turbūt – ir jo paties) iš tiesų reikia.
Tokiame savo egzistencinės beprasmybės fone Marius, atrodo, eilinį vakarą prisijungęs prie virtualių pokalbių su sekso paslaugas internetu teikiančiais vyrais, kitapus ekrano sutinka Belgrado pabėgėlių stovykloje apsistojusį sirą Ali, jį vaidina Dogac Yildiz. Sklando kalbos, kad „Advokatas“ savyje turėjo talpinti ir film noir apraiškas, tad tebūnie Ali – raudoname fone išnyrantis Mariaus (kartais vis pasirodančio su žymiuoju smėlio spalvos lietpalčiu) homme fatale.
Čia ir prasideda dviejų filmo herojų lemtingo susitikimo, tačiau – ne meilės, istorija. Suintriguotas Ali pasirodymo ekrane, vos po kelių pokalbių telefonu, Marius išskrenda su juo susitikti į Belgradą. Pamatę ekrane pilką, sovietinį Belgradą, tikrieji gyventojai, tiesa, turbūt įsižeistų (lygiai kaip ir tie, kurie pyko, kad Vilnius tinkamas tik „Černobyliui“ filmuoti). Nežinau, ar toks režisieriaus pasirinkimas turėjo turėti aliuziją į regresyvų, netolerantišką posovietinio mentaliteto pasaulį, ar tiesiog tiko prie bendro filmo kolorito. Bet būtent nuskurusių monolitinių daugiaaukščių fone ir prabangiame, tik Mariui įperkamame, viešbučio kambaryje, ir vystysis tolimesnis filmo veiksmas. Į Belgradą Marių neabejotinai išvilioja aistra mįslingam nepažįstamajam. Ali gerokai pragmatiškesnis - sekso internetu paslaugas teikiantis pabėgėlis, Mariuje – teisininke, Vakarų valstybės pilietyje – įžvelgia kelią į savo laisvę ir paprašo jo pagalbos. Pripažinsiu, kad į Mariaus rankas pakliuvęs vaizdo įrašo motyvas, kuriame anksčiau sutiktas translytis Petras pasakoja apie būtinybę jaustis bendruomenės dalimi, yra pakankamas akstinas Mariui, į Serbiją atskridusiam anaiptol ne su žmogaus teisių gynėjo intencijomis, pakeisti savo planus. Abiejų filmo herojų elgsena ir tarpusavio dialogai (vietomis – pernelyg banalūs) apibūdina juos ne kaip įsimylėjėlius, o kaip du išlikti bandančius žmones. Ir padėti Ali Marius nori, panašu, dar ir todėl, kad kartu padėtų sau – socialiniai, kultūriniai skirtumai, ar net skirtingi jų abiejų tikslai, šiai transformacijai ne kliudo, o suteikia naują prasmę.
Daugiasluoksniškiausia (ir geriausiai išbaigta) filmo tema koncentruojama ties žmogaus teisių drama, kurios metu Marius siekia padėti Ali besikreipdamas į Belgrade veikiančias žmogaus teisių organizacijas prašant pabėgėlio perkėlimo į socialiai pažeidžiamam asmeniui draugiškesnę aplinką. Režisierius subtiliai, be garsiai išsakytų kaltinimų (galų gale – ne taip viskas ir paprasta), atskleidžia biurokratinę organizacijų pelkę. Mariui iš Ali besistengiant išpešti, kaip blogai pastarajam pabėgėlių stovykloje, ir „sukonstruoti“ naują, organizacijoms įtiksiančią auką, išryškėja netikėtas Ali portretas – kambaryje sėdi žmogus, norintis ne privilegijų ir ne Vakarų, o tiesiog pabėgti nuo gimtosios valstybės diktatūrinio režimo.
Filmo kulminacija pasiekiama veikėjams suvokus, kad žiauriame, svetimame pasaulyje, kuriame jie abu dabar atsidūrė, moraliems veiksmams vietos nėra - ir jų pažintis link to neišvengiamai vedė nuo pirmosios minutės. Galbūt tai simbolizuoja ir filme netikėtai atsiradę juodai-balti intarpai. Ir finalinėje filmo scenoje taksi, pabėgę iš savo mažojo nusikaltimo vietos abu vyrai – veikiau suokalbininkai nei mylimieji. Tačiau neabejotinai į savo gyvenimą įnešę kažką naujo – to, ko kiekvienam reikėjo.
Operatoriaus Narvydo Naujalio valdoma kamera preciziškai pagauna filme jaučiamas nuotaikas – nuo vienatvės ir beviltiškumo iki intymios veikėjų atmosferos ir vis gerėjančios jų tarpusavio dinamikos besikeičiant ir filmo koloritui. Atskiro paminėjimo vertas ir kompozitorės Ievos Marijos Baranauskaitės specialiai filmui sukurtas garso takelis – ne užgožiantis, tačiau puikiai papildantis filmą, ir neabejotinai rasiantis kelią į savarankišką gyvenimą.
Filmo auditorija? Pasibaisėjusieji vienaragių paveikslėliais ant prekybos centre parduodamų bandelių pakuočių, į filmą tikrai neis (apeliuoju į pastarųjų dienų socialinių tinklų aktualijas, ir visa laimė, jei pavyko jas praleisti). Kaip ir visais kitais edukaciniais klausimais – tai, deja – nepasiekiama auditorija. Istorijos universalumas? Esu jautri (bendra)žmogiškoms dramoms, tačiau iš asmeninės perspektyvos pažvelgti į filme pasakojamą istoriją taip ir nepavyko. Galbūt tai ir sutrikdė po filmo peržiūros – nežinia, ar ji neiškomunikuota, ar tiesiog skirta ne man. O gal nesuprasta. Bet salėje girdėjau ir priešingų nuomonių.
