Dar kartą apie filmą. Svajonės kartais dūžta
Dar visai neseniai lietuvių kinui priekaištauta, kad šis vengia pasakoti paprastų žmonių istorijas ir vis bėga į salyginę erdvę bei laiką. Tačiau reikėjo sulaukti naujos režisierių kartos, kad per kelis pastaruosius metus ekranuose pasirodytų istorijos, kurių nepavadinsi abejingomis dabarties realijoms. Priešingai, čia ir ekonominė krizė („Šventasis“), ir psichinė sveikata („Išgyventi vasarą“), ir globos namuose gyvenančių vaikų dramos („Čia buvo Saša“) ar pirmųjų Lietuvos nepriklausomybės metų realijos („Gimtinė“).
Žinoma, socialiai jautri problematika tarnavo kaip kontekstas pasakoti apie žmogaus ar vienos šeimos vidines dramas, bet, pagaliau, šį kontekstą apskritai buvo galima užčiuopti ir didieji skeptikai – prisipažinsiu, tarp jų buvau ir aš – kuriam laikui apsiramino.
Vienas tokių, sakytume, iš pirmo žvilgsnio socialinei dramai artimų filmų atrodo ir naujausia Linos Lužytės drama „Pilis“. Jos kontekstas – emigracija, o istorijos centre – viena lietuvių šeima Airijoje: žuvies fabrike dirbanti motina Jolanta (Gabija Jaraminaitė), sunkia demencija serganti ir Lietuvos besiilginti močiutė (Jūratė Onaitytė) ir apie dainininkės karjerą svajojanti paauglė dukra Monika (Barbora Bareikytė).
Atrodytų, kad emigracijos tema lyg ir išėjo iš galiojimo laiko, kad per kelis metus meno kūrinių apie lietuvius emigrantus pasirodė ne vienas, ir kinas, kurio kūrimas visada užsitęsia, pavėlavo ir prarado savalaikiškumą. Ir būtumėme visiškai teisūs, jei apie aktualumą spręstume tik iš antraščių žiniasklaidoje, kur karštieji taškai vilnija kaip bangos tiksliu intervalu: buvo #metoo, tada korona, ją keitė black lives matter, Baltarusija ir šunelių dramos.
Lina Lužytė įrodo, kad menui nėra nuvertėjusių temų. Gali būti tik negebėjimas jas įdomiai pasakoti ar sugrąžinti į dienos šviesą pavidalais, kurių nė neįsivaizdavai. Štai ir „Pilis“ su visais emigracijos skauduliais atsiskleidė ne kokiu nors dardenišku ar rumuniško realizmo pilkumu, o tragikomiškais tonais, kurie būdingi visiems režisierės kino pasakojimams ir kurie išskiria ją iš bendraamžių kolegų darbų.
„Pilyje“ pagrindinis dramaturginis akstinas – paauglės Monikos bandymas bet kokiomis priemonėmis išvykti koncertuoti į pilį, į kurią su mama buvo pakviestos laidotuvėse sutikto paslaptingo vyriškio ir kurioje, sakoma, koncertavo net pats Eltonas Johnas – apgaubiamas pasakai artima intonacija.
Kad pasiektų išsvajotąją pilį, Monika, lyg kokia pasakos herojė, turės pereiti kliūčių ruožą, kuriame padės, patys to nežinodami, pagalbininkai – tame pačiame name gyvenantys emigrantai. Nešvariais darbeliais užsiimantis Adamas (Andrei Ciopec) nusiveš vogti drabužių iš konteinerių ir taip užsidirbti (tiesa, vos septynis eurus), naktinio klubo barmenas užleis pianiną repeticijoms, o lenkų emigrantė Natalija (Martyna Peszko) išvykdama paliks raktus nuo buto, kuris pasitarnaus mergaitės galvoje gimusiai, kaip jai atrodo, išganingai minčiai.
Šie personažai kartu su motinos Jolantos bendradarbe Zita (Rasa Samuolytė), jos vyru (Rytis Saladžius) bei vietinės lietuvių bendruomenės namų direktore (Rimantė Valiukaitė) įrodo, kad Lužytė geba kurti įsimenamus antraplanius personažus, kad nepalieka jų likimo valiai (kas vis dar ryšku lietuviškuose filmuose) ir organiškai įpina į istoriją. Dalyje epizodų į juos net buvo įdomiau žiūrėti nei į pagrindines aktores, nors pagrindinės veikėjos Barboros Bareikytės vaidmuo įsimena, ji geba išlaikyti žiūrovo dėmesį.
Žinoma, režisierę domina ne galutinis tikslas (pilis), o kelias iki jo, kuriame netrūksta klystkelių, dramų ir vidinių išgyvenimų, galiausiai pagrindinę heroję ir užauginančių bei pakeičiančių. Finale Monika supras, kas iš tikrųjų gyvenime svarbiausia, ir per vieną dieną peržengs tą skausmingą ribą, skiriančią vaikystės ir suaugusiųjų pasaulius.
Lužytė mums sako, kad ne visos svajonės išsipildo (Monika), kad dalį svajonių mes patys paminame dėl kitų gerovės (muzikantės karjerą pamiršusi motina), bet, panašu, be jų apskritai nebūtų įmanoma gyventi. Ir būtent šią tiesą geriausiai įkūnija tylioji Jūratės Onaitytės močiutė, kuri liūdnai šviesiame finale pagaliau įgyvendins savąją svajonę grįžti į gimtąją Lietuvą, apie kurią visą filmą dainavo liaudies dainas ir iš kurios savo mintyse taip niekada ir nebuvo iškeliavusi.
Būtent šis režisierės gebėjimas viename epizode sukurti kardinaliai priešingas nuotaikas ir šalia ašarų gumulo gerklėje žiūrovui pasiūlyti viltingą atodūsį yra didžiausia „Pilies“ stiprybė.
Ir net jeigu po peržiūros filmas palieka įspūdį kūrinio, kuriame lyg iš kokio kino dramaturgijos vadovėlio viskas tvarkingai susiję priežastiniais ryšiais, o montažo kirčiai ir formuluojama mintis atrodo pernelyg taisylingi, žiūrėdamas nejaučiau kituose šiuolaikiniuose lietuviškuose filmuose vis dar ištinkančio nejaukaus vienos ar kitos scenos nuobodulio ir pasakojimo monotonijos. O tai, neabejotinai, pliusas.
