Kino teatre. "Pilis". Susisiekiantys indai

Auksė Kancerevičiūtė
2020 rugsėjo 18 d.

Vaidybiniai Linos Lužytės filmai, pradedant trumpametražiu  ,,Jau puiku, tik dar šiek tiek” (2009), tarytum pratęsia, papildo vienas kitą. Su švelnia ironija nagrinėdama šeimos santykių peripetijas ir „teisingo“, nublizginto it vitrinoje išstatyta prekė gyvenimo siekį, ji kaskart atranda įtaigių realistiškų motyvų.  

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, gal tik retas kuris nesvajojo apie importinius, ilgus dešimtmečius „deficitiniais“ buvusius daiktus, slapčia vildamasis, kad jie užpildys ne tik aptriušusius kambarius, bet ir vidinę tuštumą. Eurostandartasįsivyravo žaibiškai – nežinia, kur greičiau – buityje ar žmonių sąmonėje. Į jį buvo įvilktas net ir laimės suvokimas, tapęs neatsiejamu nuo sėkmingos karjeros, idealiai darnios šeimos ir materialaus gerbūvio. Savo ilgametražiame vaidybiniame debiute „Amžinai kartu“ (Lietuva, Rumunija, 2016) Lužytė kalbėjo apie tai, kas slypi už šio įsivaizduojamo tobulybės paveikslo ir kokius konfliktus sukelis tas keistas ir, deja, toks įprastas noras atrodyti turtingesniam, gražesniam, geresniam, negu esi. Ir ką reiškia, kai dėl „reprezentatyvaus“ įvaizdžio neleidi laisvai kvėpuoti net savo artimiesiems... 

Jauna režisierė kalbėjo apie tai, kas vyksta čia ir dabar, galbūt už kaimyno durų. Rinkosi atpažįstamas, kasdieniškas situacijas, galinčias nutikti bet kam ir rodė jas be poetinių apibendrinimų, abstrakcijų, metafizinių poteksčių ir visokių kitokių kinematografinių įmantrybių. Būtasis laikas čia ne visai tikslus, nes naujausiame savo filme „Pilis“ ( Lietuva Airija, 2020) Lužytė ir toliau laikosi šių nuostatų, sutelkdama dėmesį į emigracijoje atsidūrusių trijų moterų: mamos, dukros ir močiutės tarpusavio ryšį – glaudų, bet kartu skausmingą it atviras nervas. Atrodytų, kuo dar jos gali pasikliauti svečioje šalyje, jei ne viena kitos geranoriškumu ir pagalba? Tačiau yra ne visai taip. Nors trijų kartų moterų bendravimas intensyvesnis nei paprastai, bet jį nuolat lydi įtampa, kylanti ir dėl noro kontroliuoti, ir dėl neužtikrintos padėties, ir dėl nežinomybės baimės... Psichologiškai tiksliai perteikdama emigrančių savijautą, jų lūkesčius ir asmenines dramas, režisierė kuria universalią istoriją apie artimumo ribas, ėjimą tikslo link ir pasirinkimo laisvę. Jei filme „Amžinai kartu“ herojų gyvenimas buvo vaizduojamas gana santūriai, išlaikant saugų atstumą ir pernelyg nesigilinant į jų priešistorę, tai „Pilis“ išsiskiria stipriu emociniu užtaisu, impresijomis, charakterių dinamika. Kad Lužytė geba pasirinkti tinkamus aktorius ir atverti jų kūrybines galias, manau, įrodinėti nereikia. 

Gabija Jaraminaitė, apdovanota „Sidabrine gerve“ už geriausią aktorės vaidmenį ir keliaujanti iš vieno Lužytės filmo į kitą, „Pilyje“ įkūnija profesionalią pianistę Jolantą, kurios karjera, santuoka, kaip ir kadaise puoselėtos svajonės, subyrėjo į šipulius. Jos talentą vertina nebent nuo ketverių metų dainuojanti dukra Monika (akt. Barbora Bareikytė). Įžanginėse filmo scenose abi – puikiai nusiteikusios, bet vis nerandančios tinkamo pavadinimo savo – solistės ir akompaniatorės - muzikinei grupei, vyksta į koncertą. Tačiau paaiškėja, kad jų koncertas yra tik mažytis siurprizas į cepelinų balių susirinkusiems tautiečiams, kuriems, tiesą sakant, labiau rūpi prisikimšti pilvus ir kaip reikiant paūžti, nei klausytis rimtos muzikos. Ji taip ir nenuskamba – Lužytė meistriškai išlaiko intrigą, staigiu montažo kirčiu perkeldama herojes į buitinę plotmę. Čia ir išryškėja pagrindinis konfliktas – aukšti siekiai, kūrybinės ambicijos disonuoja su emigracijos tikrove, kur svarbiausias visų uždavinys ir tikslas – užsidirbti pinigų – legaliais, o dažniau - nelegaliais būdais. Šią tikrovę atspindi puokštė spalvingų tipažų: chamavota, į renginių organizatorės vaidmenį įsijautusi Airijos lietuvių bendruomenės pirmininkė (akt. Rimantė Valiukaitė), nuolat ne į kitų reikalus nosį kišanti, bet niekuo negalinti padėti „ištikima“ Jolantos draugė Zita (akt. Rasa Samuolytė), kontrabandines cigaretes pardavinėjantis ir naktimis šiukšliadėžėse išmestus skudurus „žvejojantis“ Adamas (rumunų aktorius Andrei Ciopec), striptizo klube gautą uždarbį į Lenkiją siunčianti žavioji Natalija (lenkų aktorė Martyna Peszko), kurios pastangas namie likęs vyras įvertina mėlyne po akimi... Jie – susiklosčiusių aplinkybių ir noro gyventi geriau, patogiau, įkaitai, nuėję tiesiausiu keliu, dėl sotaus kąsnio išdavę savo principus, o gal ir niekada jų neturėję, nes jų siekiai apsiribojo naujomis sofomis, šaldytuvais, mašinomis...O muzika? Na, ji tinka nebent laidotuvėms, pagraudenti susirinkusius, kad nenuobodžiautų, tik ... nemokamai, nes ir taip išlaidų susidaro daug. Šiame filme Lužytė atsiskleidžia ir kaip atidi gyvenimo stebėtoja, pro kurios akis nepraslysta net menkiausios detalės, ką jau kalbėti apie individualias patirtis. 

Nebeturėdama iš ko rinktis, neišsipildžiusi pianistė numoja ranka į savo profesionalumą - jos kasdienybę užpildo darbas žuvies fabrike, rūpinimasis senatvine demencija sergančia motina (akt. J. Onaitytė) bei maištaujančia dukra. Ji iš tų – besiaukojančių vardan kitų gerovės, užsikrovusi atsakomybę it nepakeliamą naštą, įsitikinusi, kad tik ji vienintelė gali priimti teisingus sprendimus. Tačiau šalia yra dvi atskiros asmenybės, kurios pačios žino, ko nori ir kas joms svarbu. Jūratė Onaitytė, kurios nuopelnai teatrui ir kinui ne kartą įvertinti garbingais apdovanojimais, įtaigiai ir psichologiškai tiksliai atskleidė negalios kamuojamos senyvos moters vidinę būseną. Ji, sakytum, grįžusi į ankstyvos vaikystės būvį, kai net šaukštas ir košės lėkštė atrodė kaip nežinomi objektai, savo sudilusioje atmintyje saugo tik liaudies dainų melodijas ir tėvynės ilgesį. Jos bejėgyste, kaip savotišku instrumentu savo tikslui pasiekti, pasinaudoja paauglė Monika. Juk ji turi patekti į išsvajotą pilį, kur neabejotinai laukia išsipildymas – įtakingi prodiuseriai, kontraktai ir visų vargų pabaiga. Tačiau Lužytė nedaro išimčių net pagrindinei herojei - ji taip pat turi suvokti tam tikrus, esminius dalykus, jei nori nutraukti iš kartos į kartą perduodamą nerealizuoto pašaukimo ir nelaimingos egzistencijos scenarijų. 

Čiurlionio menų mokyklojebesimokanti Barbora Bareikytė (prieš tai suvaidinusi epizodinį vaidmenį Tomo Vengrio režisuotoje juostoje „Gimtinė“) pribloškia išraiškingumu - ji tokia natūrali ir gaivališka, kad priverčia patikėti kiekvienu, net pačiu absurdiškiausiu ir nelogiškiausiu poelgiu, kiekvienu emocijų pliūpsniu. Stebėtina, kaip jautriai ji sugeba perteikti herojės nuotaikų kaitą, o kartu išlikti natūrali ir susikaupusi, ypač kulminacinėje scenoje, kai gražūs įsivaizdavimai akimirksniu bliūkšta ir Leonardo Coheno „Hallelujah“, rodos, stringa gerklėje. Nenuostabu, kad filme daug stambių planų – airių operatoriaus Michael‘o Lavelle kamera reaguoja į veikėjų žvilgsnius, gestus, kūno kalbą, išgrynindama jų būsenas, atverdama žodžiais neišsakomus sielos virpesius. Draminį vyksmą „Pilyje“ pabrėžia ir kompozitoriaus Jono Jurkūno muzikinis takelis. Muzika yra lyg atsvara aplink vyraujančiam susvetimėjimui ir cinizmui, gal tik su finaliniais titrais nuskambanti P. Vyšniausko perdėm patriotinė daina subanalina filmo ištarmę. Nepaisant to, bendras įspūdis išlieka stiprus – žvelgdama į šio laikmečio realijas, Lužytė kelia netikėtai aktualius klausimus, į kuriuos tiesiog nėra vienareikšmiško atsakymo. 

Komentarai