VDFF premjera. Menininko autoportretas
Darius Žiūra, tikriausiai daugeliui bent jau girdėtas šalies šiuolaikinio meno atstovas, tarsi lietuviškasis Richardas Linklateris nuo 2001-ųjų filmuoja savo gimtojo Gustonių kaimo gyventojų videoportetus. Pats Žiūra juos dar vadina „nebyliais interviu” – žmogus teturi vieną minutę nesimuistydamas žiūrėti į kamerą. Pasak menininko, taip pasakoma daug daugiau. Žiūra taip pat sakė, kad projekto idėja kilo spontaniškai, įsigijus pirmąją videokamerą, nes gustoniškiai jam visada atrodę ypatingi savo raiškiais veidais ir ekspresyviais charakteriais. Portretai buvo filmuojami kas trejus metus, iš jų po to sukuriami filmai, kurie apkeliavo ne vieną parodą. 2018 m. Žiūra nusprendė visus šešis filmus parodyti patiems gustoniškiams. Ta proga net surengė dviejų dienų festivalį – Gustonių meno dienas. Tai Žiūra taip pat suprato kaip medžiagą dar vienam projektui – šįkart dokumentiniam filmui, nes, pasak jo, tai unikalus įvykis - pirmas viešas kultūrinis renginys Gustonių istorijoje. Kaip sakoma, išskirtinė proga.
Festivalio metu buvo ne tik šešiuose ekranuose parodytas ilgametis Žiūros projektas, taip pat vyko koncertai ir edukaciniai užsiėmimai, pavyzdžiui, apie audinių marginimo būdus. Iš viso to gavosi šiek tiek daugiau nei vienos valandos filmas „Gustoniai Gustoniuose”, kuriame iš pradžių matome pasiruošimą festivaliui, ganykloje statomus karkasus, palapines, vežamus lauko tualetus, organizacines problemas, besibūriuojančius smalsuolius; po to pačią šventę – kiek nuobodžiaujančius žmones, gurkšnojančius alų, besišnekučiuojančius ar susikabinusius poromis šokiui. Žinoma, premjera buvo sėkminga, gustoniškiai, matydami save, kaimynus, tebegyvenančius kaime, o gal jau ir išėjusius amžinajam atilsiui, dalijosi atpažinimo džiaugsmu ir susijaudinimu (žinoma, čia galima įžiūrėti nuorodą į Herco Franko „Dešimčia minučių vyresnį”). Festivalio dokumentaciją taip pat papildo pavieniai kadrai-videoportretai iš „Gustonių” projekto, archyvinė Žiūros medžiaga, iš kurios galime sužinoti, kaip sekėsi menininkui bendrauti su modeliais, kaip jiems sekdavosi išstovėti tą vieną kartais į amžinybę išsitęsančią minutę.
Visgi pirma kilusi mintis po peržiūros buvo gana ortodoksiška: manau, kad „Gustoniai Gustoniuose” daug daugiau „išloštų”, jeigu būtų rodomas galerijoje. Šiuo atveju neįpareigojantis žiūrėjimas (gali apsukti kelis ratus galerijoje ir grįžti prie to paties kūrinio, nesi priverstas visą laiką išsėdėti kino teatro kėdėje, gali ieškoti įvairiausių jungčių su kitais darbai etc.) tikriausiai labiau atitiktų ir patį filmą, kurio dramaturgija „išplaukusi”, ir kuriam iki dokumentinio kino visgi dar reikia šiek tiek paaugti. Ypač, jeigu kalbame apie didesnes ambicijas nei tiesiog renginio dokumentavimas (o jau ko ko, bet ambicijų šio atveju tikrai netrūksta). Net pats filmo stilius būdingesnis ŠMC eksponuojamam videomenui – dominuoja statiški, tvarkingai sukomponuoti panoraminiai kadrai (operatorius Eitvydas Doškus). Tad ir prie pačių gustoniškių priartėjama retai, turime galimybę išgirsti tik trumpas pokalbių nuotrupas, iš esmės liekame atitolę stebėtojai, kuriems net fiziškai neleidžiama peržengti ganyklos, kurioje vyksta festivalis ribų.
Gana greitai galima suprasti, kad tikriausiai net ne gustoniškiai čia yra svarbiausi (kartais net kyla klausimas, ar jie iš tikrųjų įdomūs režisieriui ir operatoriui), o pats Darius Žiūra. Menininkas jau nuo pirmųjų scenų šmėžuos kadre. Pirmiausia matome, kaip jis su kitais darbininkais stato palapines, atlieka kitus parengiamuosius darbus, duoda interviu improvizuotoje LRT studijoje. Kaip žmonės jam dėkoja už surengtą šventę, galiausiai filmo pabaigoje pats autorius kalba apie savo projekto svarbą ir unikalumą. Žinoma, tai turi patvirtinti greta sėdinti menotyrininkė. Juk bendruomenei surengta švente taip pat parodoma, kad Žiūra – ne šiaip „turistaujantis” menininkas (o tokių, pasišovusių užfiksuoti posovietinio kaimo tikrovę buvo ne vienas ir ne du). Taip filmas tampa savotišku menininko autoportetu, daugiau pasakančiu apie jo kūrybinius metodus, etiką, frustracijas ir konfliktus ar galų gale požiūrį į save, nei pačius Gustonis ir jo gyventojus.
Nuotraukoje – Darius Žiūra. Aidos Garastaitės -Dulkienės nuotr.
