Atgarsiai. Apie save ir kitus

Elena Jasiūnaitė
2020 spalio 10 d.

Praėjo dar vieneri akademiniai metai ir LMTA vaizdo režisūros studijas baigė dvi vaizdo režisierių laidos - 11 bakalauro, kurso vadovas Vytautas Dambrauskas, ir 8 magistro, kurso vadovas Audrius Stonys, studentės ir studentai. Akivaizdu, kad studijas baigiantiesiems šie metai buvo neplanuotai sunkūs – dirbti ir rengti baigiamuosius darbus (ypač kai jie ne „ant popieriaus“) karantino laikotarpiu – nemenkas iššūkis. Ir nepaisant aplinkybių – metai ganėtinai sėkmingi, tai akivaizdu iš rugpjūčio pabaigoje parodytų ir įvertintų filmų.

Viena iš baigiamuosius darbus rengusių režisierių dominančių temų – šeima ir sudėtingos jos narių tarpusavio santykių peripetijos. Danielius Minkevičius (bakalauras) vaidybiniame filme „Dance“ kalba apie tėvo ir sūnaus santykius. Kelio filme, veikėjams didžiąją dalį laiko praleidžiant automobilyje, išryškėja jų tarpusavio susvetimėjimas, neišsakytos nuoskaudos ir vienas kitam turimi priekaištai. Uždaroje automobilio erdvėje režisierius puikiai perteikia vyraujančią nuotaiką – kad suprastum įtampą tarp veikėjų dažnai nereikia net jų dialogo. Tėvo ir sūnaus noras kurti tarpusavio santykius ir kartu baimė kažką keisti, palaipsniui kelia įtampą ir atveda prie kulminacinės filmo scenos – atviro konflikto. Ir tik šokių aikštelė finale suteikia viltį, kad du vyrai ras kelią į kitokį dialogą.

Vaidybiniame Austės Urbanavičiūtės (bakalauras) „Praviros durys“ stebime motinos ir dukters bandymą susitaikyti su iš šeimos išėjusiu (ar mirusiu) vyru ir tėvu. Suaugusiai dukteriai, lankančiai vienišą motiną, sunkiai sekasi rasti bendrą kalbą. Režisierė analizuoja užsidarymą su savo skausmu ir negebėjimą susitaikyti su netektimi - savyje užsisklendusi motina dukteriai ištaria vos kelis žodžius, o namuose esantis buvęs tėvo kambarys – užrakintas ir nelankomas. Finale atvertos tėvo kambario durys tampa raktu į vidinį filmo veikėjų pasaulį, ženklina jų transformaciją ir atsisveikinimą su praeitimi. 

Inesos Marcinkevičiūtės (bakalauras) „Lizdas“ – siurrealistinis pasakojimas, kurio epicentre yra disfunkcionalūs šeimos – tėvo ir jo dukters bei sūnaus – santykiai. Filme mažai dialogų, svarbesnis čia kūniškumas (kartais net šleikštus), atliepiantis iškreiptą pasaulį (nepanašu, kad žemišką), kuriame įstrigę „Lizdo“ herojai. Režisierė, be abejonės, provokuoja – filmo herojų būtis atvira begalei interpetacijų. Tamsaus kolorito uždaroje erdvėje filmo herojų gyvenimas – kaip nesibaigiantis ciklas, o moralės normos ar ribos tarp gyvybės ir mirties čia tarytum neegzistuoja.

Dar viena jaunuosius režisierius dominanti tema – savo tapatybės paieškos. Dokumentiniame filme „Pasroviui“ režisierius Modestas Endriuška (bakalauras) kalbina savo bendraamžius. Ekrane matome statiškas scenas iš jų kasdienybės, už kadro girdime jų mintis ir pasakojimus (pastarieji nebūtinai priklauso kadre esančiam žmogui ir tai įdomus sprendimas) – akivaizdu, kad režisieriui svarbūs būtent jie. Nepaisant kalbančių žmonių tarpusavio skirtumų – profesijų, lyčių, gal net ambicijų – visi veikėjai susiduria su juos vienijančia problema – bandymu rasti savo vietą pasaulyje. Jų pasakojimuose - savęs lyginimas su kitais, savivertės klausimai, juntamas visuomenės spaudimas „būti kažkuo“. Ir... nežinojimas, kur toliau judėti. Todėl, kaip išsireiškė viena filmo veikėjų, jie tiesiog „plaukia pasroviui“. Filmas aktualus tuo, kad, matyt, daugumą paliečia asmeniškai – neabejotinai filme keliamas klausimas svarbus ir pačiam studijas baigiančiam režisieriui. Vieni, išgyvenantys savo „studijų baigimo krizę“ žinos, kad tokių kaip jie – žymiai daugiau, nei buvo galima pagalvoti, kiti prisimins, kad ir patys kažkada buvo jų vietoje. Ir ateityje viskas išsisprendžia, tikrai.

Luko Kacinausko (bakalauras) filmo „Aš buvau Maksas“ – dar vienas kelio filmas, kamerinė, puikiai Šarūno Zenkevičiaus ir Mato Dirginčiaus suvaidinta istorija. Atėjęs į pirmąjį pasimatymą, homoseksualus filmo veikėjas meluoja dėl visko, kas susiję su juo – pradedant vardu ir šeimos istorija, baigiant gyvenamąja vieta. Panašu, kad režisieriui rūpi baimės būti savimi tema ir to pasekmės – filmo herojų tai veda į savidestruktyvų elgesį ir nepavykusius santykius. Lemtinga pažintis su nepažįstamuoju filme tampa herojaus postūmiu keistis, pradžiai – bent jau pasakyti savo tikrąjį vardą.

Dėl davo kelio neapsisprendęs ir Žygimanto Kordušo (bakalauras) Rytis iš filmo „Rytas“. Neįstojęs į universitetą, jis lieka gyventi provincijoje su mama. Nepatenkintas savimi, Rytis užsisklendžia, vengia darbų ir dienas leidžia žaisdamas kompiuterinius žaidimus. Pokyčius į gyvenimą atneša į svečius užsukęs bendraamžis pažįstamas, jau kelerius metus sėkmingai įsikūręs Kanadoje. Galbūt naujas rytas po pokalbio su netikėtu svečiu atneš pokyčius?

Svetimų gyvenimų norą jaučia ir Gabijos Urniežiūtės (magistras) „Ačiū, kad pavežei“ herojai. Kukli knygyno darbuotoja atsiskleidžia tik įsijautusi tik į svetimą rolę, kur ji – viliokė baleto šokėja, oro uoste atsitiktinai susipažinusi su aktorių ieškančiu režisieriumi. Režisierę (ji vaidina ir pagrindinę filmo personažę), regis, intriguoja ekrane kuriamas jos herojų tapatybių žaidimas. Galbūt jis tik poros pramoga praskaidrinti kasdienybę, o gal – kažkas, apie ką pagalvojame daugelis – bent vieną vakarą pabūti kažkuo kitu?

Karolinos Nadzeikaitės (bakalauras) „Ammy“ – vaidybinis filmas su mokslinės fantastikos prieskoniu. Vis dėlto – kalba apie labai realius dalykus. Filmo herojė atvyksta į gydymo įstaigą, kurioje tikisi „išmokti būti viena“. Susvetimėjusi motina, net atvykusi į įstaigą kalbanti tik apie save, buvę nelaimingi santykiai ir išdavystės, verčia merginą persvarstyti savo santykius su aplinkiniais ir pačia savimi, ir atsakyti į klausimą, kodėl tam, kad jaustųsi rami, jai reikia kitų žmonių.

Vytauto Lukošiaus (bakalauras) „Tesla“ – apie tai, kas ir parašyta pirmuosiuose filmo kadruose – kažką blogo, nutiksiančio mūsų civilizacijai. Filmą norėtųsi vadinti komedija, tačiau, geriau pagalvojus, tai – gana dramatiška satyra apie mus supančius naujojo technologijų amžiaus herojus. Trys jauni vaikinai, tik ką diskutavę apie galimybę amputuotis ranką mainais į naują automobilį, nesustoja padėti nelaimės ištiktiems bendraamžiams. Režisierius kvestionuoja moralės ribas, kurios akivaizdžiai neina išvien su technologiniu progresu. Be puikios vaidybos, filmo stiprioji pusė – ir organiški dialogai, kurių mūsų kine kartais vis dar taip trūksta. Bet su šia problema nesusidūrė nė viena šiemet diplomuota režisierė ar režisierius.

Klemento Davidavičiaus (bakalauras) „Pelkėje“ stebime vienišo vyro portretą. Įsižiūrėjęs pas jį su sūnumi gyvenančią nuomininkę, savininkas bando jai parodyti savo jausmus. Režisierius įtikinamai konstruoja pasirinkto tipažo charakterį, kurį vaidina Daiius Gavenonis. Nekyla klausimų dėl įvykių tikrumo, stebint jo kuriamą vidurinio socialinio sluoksnio darbininką, ne itin išsilavinusį, ne itin gerai artikuliuojantį (teisingiau – visai neartikuliuojantį) savo jausmus. Per filmo veikėjo veiksmus puikiai atskleidžiama pagrindinio herojaus psichologinė būklė – nuo negrabių romantiškų gestų, iki patirto atstūmimo, kurį šis priėmė kaip pažeminimą. Meilėje nesiseka ir Jorūnės Greičiūtės (magistras) „Viskas gerai“ herojui. Dviejų brandžių žmonių, kuriuos vaidina Viktorija Kuodytė ir Rytas Saladžius, pasimatyme nuo pat pradžių viskas net labai negerai. Veikėjus lydi lakoniški dialogai ir formalūs kreipiniai – tai du susikaustę žmonės, galbūt ir norintys artumo, tačiau nemokantys to pasakyti (tai atskleidžia ir pagrindinio veikėjo dialogas su dukra). 

Dar viena „neišsikalbėjusi“ pora – Petro Kuneikos (magistras) filme „Sutrikimas“. Po nenusisekusių piršlybų gimtadienio šventėje, filmo veikėjų –  jaunos poros – vyrukas visais įmanomais būdais bando perimti iniciatyvą į savo rankas ir „išsaugoti vyriškumą“ (auginamam šuniukui – ir tiesiogiai). Tuo tarpu su kiekvienu įvykiu vis labiau aiškėja, kad šeimos galva poroje – tekėti atsisakiusi mergina. Didėjant porą lydinčių nesėkmių skaičiui, ima aiškėti, kad režisierius ironiškai žvelgia į lyčių stereotipus ir „standartiniais“ laikomus santykius poroje. Tačiau nepanašu, kad savo komišką porą jis bandytų pašiepti – juk finale (kur moters žodis – paskutinis) viskas baigiasi gerai?

Pauliaus Stankevičiaus (bakalauras) komiška drama „Slankiojančios“ perkelia į mažą gydymo įstaigos skubios pagalbos punktą. Čia dirba ir jauna slaugytoja Marina. Viskas būtų neblogai (ar bent įprasta), jei ne užsikertančios slankiojančios durys. Marinai stengiantis surasti, kas galėtų ją pataisyti iki kol nenutiko nelaimė, užsikirtusių durų problema tampa žymiai didesnio masto metafora (tokių „užsikirtusių durų“ yra daug, ir visi jas žino). Režisierius stebėtinai tiksliai atkuria valstybinėse įstaigose išsikerojusią abejingumo ir atsakomybės stokos problemą, kurios įkaitais (ir kartu – kaltininkais) tampa visi ten dirbantieji.

Urtės Sabutytės (magistras) „Apklausa“ – vienas trumpas epizodas iš tardytojos gyvenimo. Apklausiant nusikaltimo dalyvį jaunai moteriai pačiai teks susidurti su praeitimi, nuo kurios ji norėjo pabėgti. Ilgi kadrai, matomi puikiai realizuotoje apklausos scenoje, kuria intriguojančią įtampą. Uždaros erdvės ir klaustrofobiški koridoriai, kuriais greitai žingsniuoja herojė, atliepia jos vidinę būseną – šiek tiek beveidė ir mechaniška savo darbe ji turi tiesiog funkciją, o bet koks žmogiškas gestas kitam (kurio taip norėtųsi) gali būti labai skausmingas.

Andriaus Bartkaus (magistras) „Eine schokoladen Lampe“ sugrąžina į laukinius 90-uosius (pastarųjų atmosfera – pradedant interjerais, baigiant kostiumais – puikiai atkurta). Komiškai papasakota istorija (nes „blogiukai“ vis tiek neliks nenubausti) atskleidžia gerokai liūdnesnes laikmečio realijas – iš tuo metu dirbusiųjų galėtumėme išgirsti daug panašių istorijų, ir filmas – maža, gerai atpažįstama detalė iš anų laikų realybės. Jaučiamas skurdas ir legalių darbų trūkumas filmo herojų, kuris jau kelis mėnesius visą savo atlyginimą gauna vien šokoladiniais saldainiais, priverčia ieškoti papildomo darbo. Panašu, kad režisieriui rūpi, kas nutinks su žmogaus morale išlikimo sąlygomis.

Nors vaidybinio kino žanras akivaizdžiai dominuoja, tarp baigiamųjų darbų (be jau minėto „Pasroviui“) yra ir keli dokumentiniai filmai. Lauryno Valkiūno (bakalauras) filmas „Pirmas“ – savitas plaukiko Dano Rapšio portretas. Kamera nebyliai – tarsi filmavimo komandos net nebūtų šalia herojaus – stebi plaukiko kasdienybę. Čia daug rutinos – leidimasis liftu, sporto salė, plaukimo treniruotės. Masažas. Tada dar daugiau sporto ir dar daugiau liftų. Ir tik vienas ryškus akcentas – netikėta šokių pamoka automobilių aikštelėje. Tas 20 minučių stebima keista, net asketiška sportininko kasdienybė lengvai užburia – tampa akivaizdu, kodėl ir režisieriui ji buvo svarbesnė, nei rėksmingos pergalės (filmo finale taip ir nesužinome, ar plaukikas varžybose lieka pirmu). O ir filmo herojus po varžybų vėl grįžta į savo ritualą primenančią rutiną – tarsi nieko ir nebūtų įvykę.

Vytauto Oškinio (magistras) „Alphonso“ – dar vienas portretas, skirtas filosofui Alphonso Lingis. Tiesa, gal ir nepasakytum, kad kadre – filosofas. Senyvo amžiaus vyras gyvena bute, kiek primenančiame muziejų, sklaido nuotraukų albumą, lanko savo karvelidę ir prisimena gyvenimą Brazilijoje – pastarojo jis ilgisi. Režisierius neverčia savo herojaus kalbėti, tiesiog stebi. Nepaslysta, beje, ant pagundos bandant „ištraukti“ informaciją apie lietuviškas šaknis.

Magistrančių Miglės Križinauskaitės-Bernotienės „Prisiminimų nešėjai“ ir Elenos Kairytės „Mėnulis“ – dokumentiniai filmai, labai artimi lietuvių poetinei dokumentikai (tai kartai, kuriai priklauso Audriaus Stonio kūryba) – tai lėto laiko pasakojimai, kur kalbama ne žodžiais, o vaizdais. „Prisiminimų nešėjus“ režisierė pradeda pasakojimu apie tuvių tautą, suvokiančią laiką visiškai kitaip, nei mes – praeitis jiems yra kelias pirmyn. Senyvų žmonių portretai stambiais planais vizualiame režisierės pasakojime liejasi su gamtos žalumos ir tekančios upės vaizdais – taip konstruojama istorija apie praėjusio laiko ir ateities sankirtą. E. Kairytės „Mėnulis“ – vienos trobelės gyventojų – Laivių šeimos – istorija. Šalia esančiame tvartelyje – ožkos, vištos, dar ir kiti gyvūnai. Maža ekosistema „vidury niekur“ (nes atrodo, kad pasaulyje be jų nieko daugiau ir nėra) – darni, visi čia turi savo vietą ir puikiai sugyvena – ir žmonės, ir gyvūnai, ir visi jų veiksmai primena darnų ritualą. Akivaizdus režisierės artimas santykis su šeima – ji nesikiša į herojų gyvenimą, tik leidžia jų kasdienybei skleistis prieš kamerą.

Naujai diplomuoti režisieriai ne tik moka pasakoti istorijas, bet ir siūlo originalius siužetus. Ryškėja turimi gebėjimai, individualus braižas, dominančios temos. Svarbi aplinkybė, kad tai studentų darbai, be abejo, su pasitaikančiais trūkumais – gal techniniais, bet ne tik. Matosi ne visada įtikinantys siužeto vingiai ar herojų transformacijos; ne visiems pasisekė „suvaldyti“ ir daug patirties turinčius aktorius (ir tai sietina su pačių studentų nedidele patirtimi). Bet būsimų (jau esamų!) režisierių potencialas guodžia – tarp jų tikrai yra tų, kurie, reikia tikėti, ras savo vietą didžiajame kine.

 

Nuotraukose - filmo "Lizdas" kadras, akimirkos iš filmų "Mažas mėnulis" (titulinis), "Ačiū, kad pavežei", "Ammy", "Slankiojančios", „Eine schokoladen Lampe“, „Alphonso“ filmavimo aikštelių.

Komentarai