Premjera. Gyvenimas kadre ir už kadro
„Pavyzdingas elgesys“ – itin jautrios faktūros filmas, ir nežinau, ar išvis reikia apie jį kalbėti kaip apie meno kūrinį. Žinoma, dokumentika gali būti ir tikrovės, ir meninės vaizduotės lydinys, o sudedamųjų dalių proporcijos būna nevienodos. Tačiau šio filmo atveju taip sunku užmiršti gyvenimą už kadro ir matyti vien tai, kas ir kaip vyksta kadre. „Pavyzdingą elgesį“ Audrius Mickevičius ėmė kurti, kai buvo nužudytas jo brolis. Pagrindiniai filmo veikėjai – du iki gyvos galvos nuteisti kaliniai ir jų kasdienis gyvenimas, kuriam nestinga nei prasmės, nei džiaugsmo akimirkų. Tačiau kaip galime pamiršti tuos žmones už kadro, kuriems jie suteikė baisių kančių? Pats filmas – irgi tragiško likimo, jo autoriai Audrius Mickevičius ir Audrius Kemežys gerokai per anksti paliko pasaulį. Taigi imti vertinti „Pavyzdingo elgesio“ menines savybes, atrodo, būtų bejausmis aktas. Apie šį filmą verčiau turėtų kalbėtų žmonės, suprantantys, gydantys, vedantys iš liūdesio sielas.
Gal klystu, tačiau iš palydimųjų tekstų lyg ir justi, kad kurdamas filmą Audrius ilgainiui vis labiau linko palikti asmeninį gyvenimą anapus filmo, perkelti savo sielvartą į poetinę plotmę. Jo užkadrinis balsas, nuolat primenantis apie brolio mirtį, filme išliko, bet, pavyzdžiui, režisierius išmetė epizodą, kuriame jis lieja savo pyktį. Po Audriaus mirties filmą užbaigė filosofas Nerijus Milerius, kuris, kaip supratau iš publikuotų interviu, atvirkščiai, rinkosi nuo pirmų minučių sukrėsti mus, kad neužsimirštume filmo kūrimo aplinkybių. Iš dalies suprantu – to reikia, kad filmas neatrodytų kaip tiesiog pasmalsavimas sunkia tema, kad būtų etiškai sąžiningas. Gal tai susiję ir su filosofo rašymo apie prievartą kine lauku ir dėmesiu tokiems autoriams kaip Haneke ar Kubrickas. Man artimesnis Demy, kuris verkė iš pasibjaurėjimo po „Prisukamo apelsino“, ar Joselianis, pavadinęs Hanekę tiesiog nenormaliu tipu. Todėl dabar vis galvoju, kokį atspalvį, intonaciją filmui būtų suteikęs pirminis Audriaus sumanymas – pradėti filmą epizodu, kuriame vienas italas kompozitorius groja akmenimis.
Visgi po jautriu paviršiumi slepiasi keistai praktiškas, retsykiais kurioziškomis, komiškomis natomis suskambantis kūrinys apie aktyvų ir kontempliatyvų gyvenimą, apie mokymąsi rūpintis savimi pačia giliausia prasme. Štai aktyvusis filmo veikėjas kalėjime veda ir ateityje norėtų turėti vaikų, nors gyvenimo tąsa anapus kalėjimo iš principo menkai tikėtina. Iš esmės jis gyvena įsivaizduojamame pasaulyje, tačiau jį sudaro labai konkretūs, kruopščiai planuojami ir atliekami veiksmai. Kitas personažas – skeptiškesnis, jo malonės prašymas sykį jau buvo atmestas, ir jis nebeįsivaizduoja, kaip dar pavyzdingiau galėtų gyventi, kad tas prašymas būtų patenkintas. Tačiau jis ne ką menkiau pasinėręs į tuos pačius darbus kaip ir aktyvusis veikėjas, o tai, kad jo veiksmai neturi į ateitį nukreipto vektoriaus, rodos, suteikia jiems dar daugiau svorio.
Kai žiūri „Pavyzdingą elgesį“, apima neapibrėžtumo būsena, nes visą laiką svyruoji tarp tikėjimo ir netikėjimo tuo, ką matai ekrane. Ar personažus kalėjimas iš tiesų negrįžtamai pakeitė? Juk filme pasirodantis prancūzų filosofas ir buvęs bankų plėšikas sako, kad kalėjime praleisti metai buvo geriausi jo gyvenime. O gal tas pavyzdingas elgesys tėra apgalvota taktika pelnyti malonę? O gal jie visada ir buvo tokie, tokius matome, ir šita gražioji asmenybės pusė derėjo su tamsiąja? Ir apskritai – kokia prasmė rūpintis savimi, savo kasdieniu gyvenimu, jei bausmės laikas nesibaigs? Bet to paties galime klausti ir savęs: o kokia prasmė šiame pasaulyje gerai elgtis, jei žinai, kad gyvenimas baigtinis?
Paties režisieriaus figūra filme irgi įvairialypė. Iš balso už kadro juntame, kokį sukrėtimą jis patyręs. Tačiau kadre vis šmėkšteli dalykiškas ir neretai linksmai nusiteikęs žmogus – tokį linksmos sielos ir guvaus, pragmatiško proto Audrių prisimenu, kai kadaise teko su juo bendrauti nukeliavus į Anapos kino festivalį. Čia jis bemat tapo kompanijos numylėtiniu, tačiau įstrigo, kaip po jo filmo „Ne“ peržiūros visi dūsavo: „Koks nuostabus žmogus ir koks baisus jo filmas...“ Mane filmas irgi nustebino savo slogumu, nes anksčiau buvo mačiusi jo visai kitokios dvasios, žaismingą, plevenantį eksperimentinį Audriaus kūrinėlį. Dabar po „Pavyzdingo elgesio“ tegaliu sau vėl pasakyti, kad žmogaus siela žaidžia pagal savas taisykles ir nuginkluoja bet kokią logiką savuoju nenuspėjamumu.
