Atgarsiai. „Kaip rašo moterys?“
Elegantiška inteligentė. Iš pažiūros stipri, išdidi, bet netrukus atverianti vidinį savo jautrumą ir nemažtantį troškulį gyvenimui. Jautrumu paremtas gebėjimas atjausti žmones, ko gero, ir išugdė įvairialypę Vidmantės Jasukaitytės asmenybę – motina, rašytoja, moterų sąjungos įkūrėja, Kovo 11-osios akto signatarė. Teatrališka, šilta ir kažkuo labai artima, nestokojanti savito humoro – būtent tokia ji atsiskleidžia režisierės Dali Rust naujame dokumentiniame filme „Stovinčioji ant tilto“.
Džiugu, jog šis kino kūrinys gimė. Jis, tikiu, gyvuos kaip brangus atminties reliktas (pa)žinojusiems Vidmantę Jasukaitytę, o tuo pačiu ir kaip jausmingos auros mediumas naujai sužinojusiems apie poetę. Režisierė minėjo, kad po filmo peržiūrų žmonės dalinosi įspūdžiais, jog filmas įkvėpė pasinerti į Jasukaitytė kūrybą. Manau, tai viena reikšmingiausių įvertinimų režisierei, norėjusiai įamžinti mylimą draugę, rašytoją, visuomenininkę.
Pažiūrėjus šį dokumentinį filmą nepalieka įspūdis, kad gyvenimą filmo herojė išjautė lyg stipriau nei daugelis. Savo jautrų būties pajautimą išliejo poezijoje. Klausytis Vidmantės Jasukaitytės deklamuojamų eilių yra stulbinamai malonu. Be patoso, bet kartu didžiai suskambančios. Lengvai įsimenančios, bet išreiškiančios amžinybės vertas mintis. Asmeninis atradimas – poetės eilėraštis „Kaip rašo moterys?“. Moterys rašo „kūnais – blauzdomis, sukąstais žandikauliais, nugarkauliu, sukalkėjusiu sprandu, jos rašo perrūkytais bronchais“. Viskuo, „kame yra skausmo“. Rašo „iliuzijomis, kurias užtveria garduose ir peni kaip kiaules“.
Vos per valandą filme atskleidžiamos skirtingos rašytojos pusės. Epizodiškai girdime Zitos Bružaitės „Vilties mišias“, sukurtas pagal Jasukaitytės eiles. Choro „Polifonija“ giesmės tarsi skraiste apgaubia kino kūrinį viltingu liturginiu audeklu, muzikaliai įamžindamos tvirtą poetės tikėjimą Dievu. Praeitis ir dabartis susipina rašytojai lankantis sename bute, kuriame gyveno jaunystės metais. Virtuvė, bendro naudojimo dušai, rodos, užsikonservavę laike – interjeras mažai pakitęs net po šitiek metų. Visgi tokioje nekintamumo būsenoje gali būti tik daiktai, negyva materija, žmonės nėra atsparūs laiko bėgimui. Namo gyventojai jau kiti, o ir pati rašytoja seniai išaugusi iš tos savęs, kuri kadaise ten gyveno.
Užfiksuoti ir skaudžiai intymūs momentai – kamera Jasukaitytę lydi susitikimuose su gydytojais. Moteris, nors keliolika metų spaudžiama sunkios onkologinės ligos, toli gražu nepalaužta – „Švitinkit kiek galit. Aš nusiteikus ilgai gyventi.“ O gyventi ji norėjo tikslingai, produktyviai, būtinai išlaikyti šviesų protą, buvo užsibrėžusi parašyti šešias knygas. Jasukaitytės palikti rašytiniai pėdsakai gausūs – išleistos 22 knygos.
Dokumentikoje „Stovinčioji ant tilto“, kurios pavadinimas, beje, išsiskleidė iš rašytojos apysakos „Baladė apie stovinčiąją ant tilto“, nemažai archyvinių kadrų, nukeliančių į visuomeniškai svarbius dešimto dešimtmečio įvykius. Rašytoja buvo aktyviai įsitraukusi į valstybinio gerbūvio kūrimą, laisvės atgaivinimą. Filme įpinti kadrai iš mitingo kalnų parke bei susitikimo su Gorbačiovu – reikalauta, kad lietuvių jaunimas turi tarnauti ne atšiauriuose Sovietų Sąjungos užkampiuose, bet Lietuvoje ar bent jau Baltijos šalyse („pabaltyje“).
Jasukaitytė sutiko filmuotis net tuomet, kai jėgų buvo likę tik trupiniai, kamavo nepaliaujantys skausmai. Pailsusi lovoje poetė vis vien padeklamuoja eilėraštį. Netrukus seka kadras, kuriame - langas lietingą dieną, po jo – atsisveikinimas su poete bažnyčioje.
Dali Rust vaizdais ir poezija prabylantis filmas yra gyvybės kupinas portretas, kurio pati herojė pamatyti, deja, nespėjo. Tačiau jos duktė Vaižgantė Kunigunda (koks gražus sąskambis su motinos vardu!) graudendamasi „Skalvijoje“ kalbėjo apie režisierės vykusiai užčiuoptus Jasukaitytės esybės krislus. Šie dukros žodžiai pasako daugiau nei galėtų kas nors kitas.
