Prieš premjerą. Linas Mikuta: Romanas sugrąžino į vaikystę

Rytoj, lapkričio 6 d. Europos kino forumo „Scanorama“ festivalyje – ilgametražio dokumentinio filmo premjera „Romano vaikystė“. Šis naujas režisieriaus Lino Mikutos filmas festivalio programoje rodomas iškart po Tarptautinės premjeros garsiąjame Leipcigo dokumentinio ir animacinio kino festivalyje. Klausinėjame režisieriaus apie naujojo, jau šeštojo kūrybinėje biografijoje, filmo atsiradimą. 

-- Kaip sutikote savo filmo veikėjus – Romaną ir jo tėvus?

-- Aš pats esu kilęs iš Klaipėdos, čia vis dar gyvena mano mama, sesuo. Su žmona,  kino operatore Kristina (Kristina Sereikaitė – filmo operatorė) mėgstame išeiti pasivaikščioti po Klaipėdos senamiestį. Tai vietos, kuriose aš praleidau ir savo vaikystę – visada malonu jas prisiminti.

Romano tėtį, Aivarą, mes sutikome prie pastato, kuriame jo šeima tuo metu gyveno – jis ardė kažkokią detalę. Pastovėjome, pažiūrėjome, ir jis pats mus užkalbino. Pasisveikino, papasakojo, ką daro, ir mes labai natūraliai įsitraukėme į pokalbį. Sako – gal norite užeiti pas mus į svečius? Mes sakome – žinoma, būtų įdomu. Visada taip būna – gyveni ir kiekvieną minutę ieškai naujų istorijų – kitaip nebūtumėme dokumentininkais. Užėjome į svečius, Aivaras supažindino mus su žmona Diana. Sako – tik sūnaus nėra, turėtų kažkada grįžti, jei norite su juo susipažinti – ateikite rytoj. Kitą dieną mes pasiruošėme, atrodo – nusipirkome kažkokį pyragaitį, ir atėjome susipažinti su Romanu. Romano tėvai pradėjo pasakoti istoriją apie tai, kaip neturi kur gyventi, kaip įsikūrė čia, kaip kažkas nori juos išvaryti, netgi rodė lango stiklą, kur buvo kulkos padaryta žymė. Sako – va, čia į mus šovė. Mane tai labai sužavėjo – kad ši šeima, kaip jai bebūtų sunku, tvirtai laikosi kartu. 

-- Kodėl nusprendėte apie juos sukurti filmą?

-- Ši istorija mane labai užkabino – šeima, gyvenanti socialiniame paribyje, skurde, tačiau sugebanti džiaugtis gyvenimu, matyti jo spalvas ir jausti jo vertę.

Mane sužavėjo ir tai, kad tėvai Romanui suteikia laisvę ir juo pasitiki. Dabartinėje mūsų visuomenėje tai neįprasta – tėvai savo vaikus sergsti, kiekvieną minutę nori žinoti, kur yra jų vaikas, neretai net per daug kontroliuoja, instaliuoja sekimo programėles į telefoną ir panašiai.

Būtent tai, kad jie savo vaiką paleidžia vaikščioti vieną ir leidžia tyrinėti jį supantį pasaulį, patirti savus iššūkius, priimti savarankiškus sprendimus, žmogaus gyvenime, mano manymu, yra svarbus elementas. Jeigu patyrinėsime žinomų žmonių biografijas, neretai vaikystėje, bręstant jie turėjo patirti, įveikti tam tikrus  išbandymus patys, ir tai tapo jų gyvenimo dominante. Tad Romano šeima man tapo galimybe kalbėti apie atsakomybę, laisvę, apie tai, kas žmogų brandina, kas jį verčia augti viduje. Apie pasitikėjimą savimi ir kitais. 

Motyvacija kurti filmą man buvo ir tai, kad Romano gyvenimas pasirodė nepanašus į kitų jo kartos vaikų gyvenimą. Jis man labai priminė mano kartos – dabartinių keturiasdešimtmečių – vaikystę. Kai mes turėjome laisvę eiti kur norime, tačiau kartu privalėjome būti atsakingais už tai, kad vakare grįžtumėme namo pas tėvus. Aš Romaną pamačiau savo akimis, tačiau ne suaugusiojo, bet savęs aštuonmečio, bėgiojusio tomis pačiomis Klaipėdos gatvėmis. Prisiminimo motyvas davė postūmį ir spalviniam filmo sprendimui – vaizdas ryškus, diapozityviškas, tarsi į rankas paėmus vaikystės skaidrę. Visa koncepcija išsivystė natūraliai – Romanas mane sugrąžino į mano paties vaikystę, aš pasižiūrėjau į jį kaip į savo draugą. Taip filme atsirado daug asmeninių elementų.

-- Šeima noriai sutiko filmuotis?

-- Romano tėvai patys pradėjo pasakoti apie save – kaip gyvena, kaip užsidirba pragyvenimui, ko klauso, kaip mato savo pasaulį. Prie pokalbio prisijungėme mes su žmona, papasakojome, kad auginame dukrelę, filmuojame dokumentinius filmus. Taip tarp mūsų užsimezgė dialogas. Pasakėme, kad jie mums labai įdomūs ir norime juos nufilmuoti. Jie sutiko. Atsargiai atsinešėme kamerą, šiek tiek pafilmavome pirmą dieną, šiek tiek – antrą. Tai buvo ne tik filmavimas, bet ir bendravimas su tais žmonėmis. Kai kamera atsirado jų namuose, ji jiems daug nebereiškė, jie nebebuvo įsitempę – mus jie priėmė kaip bičiulius, o kamera stovėjo kažkur fone. Nuo to viskas ir prasidėjo.

-- Atrodo, kad filmo veikėjai kameros net nepastebi. Kaip tai pavyko?

-- Toks mūsų metodas – ieškome kontakto su žmonėmis, o kamera natūraliai pasitraukia į antrą planą. Labai svarbu tai, kaip prie žmogaus prieisi, jį atskleisi kadre. Žmogui, kuris filme tiesiog būna, veikia, gyvena savo gyvenimą, žiūrovas jaučia didesnę empatiją ir gilesnę refleksiją su filmu. Šis būdas, žanras dokumentikoje man yra labai brangus, ir aš jį labai vertinu. Iš principo  jis yra mūsų lietuvių poetinės dokumentikos bruožas – gyvenimas turi vykti ir skleistis kadre. Su ta intencija mes ir einame į filmavimus.  Iki minimumo sutraukta komanda – mes dviese su žmona fiksuojame ir garsą, ir vaizdą – tai taip pat suteikia daugiau galimybių. Žinoma, daug dirbame postprodukcijoje ir su vaizdu, ir su garsu – filmavimo metu jie nebūna tokie geri, kokius matome galutinėje filmo versijoje. Dirbame su geriausiais Lietuvos profesionalais – garso režisieriumi Jonu Maksvyčiu, koloristu Jonu Zagorsku, kurie tai sutvarko.

-- Koks buvo filmo kelias nuo medžiagos surinkimo iki kino teatrų?

-- Medžiaga nenufilmuota šiomis dienomis, ji filmuota 2013 metais. Tada filmavome visą vasarą, o po to, galima sakyti, mane ištiko kūrybinė krizė, aš atsidūriau nežinomybėje, kur toliau eiti. Filmavimai sustojo natūraliai – tuo metu tema nebuvo išgryninta, neturėjau už ko užsikabinti. Medžiaga pateko į archyvą ir kurį laiką ten prabuvo. Po kiek laiko Lietuvoje įvyko visiems žinomi įvykiai, susiję su smurtu prieš vaikus šeimose – Matuko istorija, kai tėvai iki mirties primušė savo vaiką, taip pat istorija kai vaikai buvo sumesti į šulinį, kitos... Viešojoje erdvėje prasidėjo diskusijos apie tai, kas tai yra auklėjimas, kaip turi elgtis tėvai ir kokioje aplinkoje turi augti vaikas. Mūsų visuomenė yra linkusi į poliarizaciją - skirstymą į juoda ir balta, tad žmonės pasidalino į stovyklas – vieni sakė, kad vaikus be jokių kalbų reikia atimti iš socialiai rizikingų šeimų, kita pusė sakė, kad taip negalima – juk tėvai yra tėvai. Po šių įvykių į nufilmuotą medžiagą pažvelgiau naujomis akimis, supratau, kad tame visuomenės diskurse, kilusiuose ginčuose, reikalingas naujas žvilgsnis. Man buvo įdomi pati situacijos refleksija, kvietimas mąstymo procesui, galimybė iškelti rūpimus klausimus ir suteikti jiems estetinį pavidalą. Kine tai žymiai svarbiau, nei skirstymas tarp gėrio ir blogio. Sugrįžau prie nufilmuotos medžiagos ir tų įvykių perspektyvoje ji pradėjo skleistis visai kitomis spalvomis. Pradėjau dėlioti istoriją. 

-- Ar teko Romano šeimą aplankyti dabar, praėjus tiek metų po pirmųjų filmavimo darbų?

-- Vykome pas juos su mintimi, kad galbūt reikia filmuoti toliau. Prieš tai svarstėme, ką mes surasime – gal bus išsiskyrę, kur bus jų vaikas, koks jis bus? Tačiau kai pavyko juos surasti – šeima nustebino gerąja prasme – savivaldybė jiems skyrė socialinį būstą, jame Aivaras įrengęs vonią, tualetą, virtuvę. Kambarėlis nedidelis, bet jie jau turi televizorių (filme yra scena, kuriame tėvai varto išmestus DVD su filmais, kalbėdami apie tai, kad pažiūrės kai tik įsigis televizorių – E.J. past.). Ir Romanas išaugęs į šaunų berniuką, mokosi amato profesinėje mokykloje, yra užkietėjęs žvejys. Diana įsidarbinusi kepyklėlėje. Jų bendras gyvenimas tęsėsi todėl, kad visą tą laiką jie laikėsi įsikibę vienas kito. 

Ir ką aš norėjau pasakyti šiuo filmu – kad kaip ten bebūtų, kokios bebūtų šeimos gyvenimo sąlygos, tačiau jeigu joje yra meilė, jeigu jos nariai vienas kitu rūpinasi – šios šeimos, kaip ir atomo, suskaldyti praktiškai neįmanoma. Man tai buvo puikus pavyzdys. Atrodo – labai daug šeimų išsiskiria. Ir tai šeimos, kurios gyvena pasiturinčiai, turi visas sąlygas. O nepritekliaus sąlygomis, atrodo, žmonės kaip tik turėtų būti irzlesni, nervingesni, tačiau įvyksta atvirkščiai – rezultatas yra visai džiuginantis ir netgi, sakyčiau, teikiantis viltį. Ir teikiantis viltį ne vien tų žmonių atžvilgiu, tačiau ir mūsų visų – jeigu žmonės, gyvenantys tokiomis sąlygomis, sugeba kartu judėti per gyvenimą – tai galime ir mes.

-- Ar rodėte jiems filmą?
-- Taip, filmas jiems patiko. Diana net nubraukė ašarą. Mes jų atsiklausėme, ar jie sutinka, kad šis filmas būtų rodomas. Aivaras su Diana iš karto sutiko, sakė – jei jis kažkam padės, tai tegul būna rodomas. Romanas turėjo daugiau abejonių, tačiau pažiūrėjęs sutiko ir jis.

Nuotraukose - kino operatorė Kristina Sereikaitė ir kino režisierius Linas Mikuta; filmo "Romano vaikystė" kadrai.