Po premjeros. Įkalinti praeityje

Ilona Vitkauskaitė
2020 lapkričio 10 d.

Nors pastaraisiais metais pasirodė išties nemažai istorinių filmų, visi jie pasižymi stipriai heroizuota, patriotine vadinama praeities traktuote, vengiantys sudėtingesnių istorinių ir moralinių klausimų. Toliau ramstomas Lietuvos kaip XX a. istorijos aukos įvaizdis, o visuotinė partizaninė kova dažniausiai tampa kone vieninteliu herojiško pasipriešinimo sovietams simboliu. Apskritai, susidaro įspūdis, kad vienintelis pozityvus sovietmečio dalykas – tai rezistencija. Tokiame kontekste išties išsiskiria vasarą kino teatruose rodytas Karolio Kaupinio „Nova Lituania” ir Jurgio Matulevičiaus „Izaokas”, kurio premjera “per plauką” įvyko Europos šalių filmų forume „Scanorama‟. Abu filmai – solidūs ilgametražiai debiutai, įnešantys šviežio oro; abiejų nepavadinsi “tvarkingais” istoriniais filmais. Tiek „Nova Lituania‟, tiek „Izaokas‟, gręždamiesi į praeitį, vienaip ar kitaip komentuoja dabartį. Juose taip pat išryškėja režisūros braižo, kino kalbos paieškos ir savitas požiūris į istoriją. Ir pagrindiniai abiejų filmų vaidmenys atiteko aktoriui Aleksui Kazanavičiui, kuris filme „Nova Lituania‟ vaidina idealistą Feliksą Gruodį, apsėstą atsarginės Lietuvos idėjos, o „Izaoke” – jau tragiškesnį teismo ekspertizės fotografą Andrių Gluosnį, persekiojamą praeities nusikaltimo.

Tiesa, „Izaokas‟ - tai Antano Škėmos apysakos tuo pačiu pavadinimu ekranizacija, tačiau filmo kūrėjai su Škėmos kūriniu elgiasi išties laisvai. Iš jo telieka pradžia, tam tikri pabaigos elementai ir degraduojančio, pūvančio pasaulio vizija. Visa kita - filmo scenaristų (Jurgis Matulevičius, Saulė Bliuvaitė ir Nerijus Milerius) interpretacija. Toks sprendimas atrodo suprantamas, kadangi Škėmos apysaka – tai žudiko, vis labiau grimztančio į beprotybės dugną, užrašai, kuriuos paversti bent kiek rišlesniu pasakojimu tikriausiai būtų sudėtinga. 

Pasak literatūrologės Loretos Mačianskaitės, Škėma apysakoje dekonstruoja nepriklausomos Lietuvos „aukso amžiaus‟ kultūros mitą ir demaskuoja lietuvišką patriotizmą kaip vaikišką simbolių sistemą be istorinės savimonės, asmeninio moralinio ir pilietinio įsipareigojimo, kartu dėmesį sutelkia į destruktyvų istorinių kataklizmų poveikį žmogaus psichikai. Būtent į pastarąjį momentą daugiausia susitelkia ir filmo kūrėjai, kuriems svarbiausia parodyti, kaip į tamsiausius sąmonės užkaborius išstumta kaltė sunaikina individą ir viską aplinkui. 

Filmas prasideda groteskiška scena, vaizduojančia 1941 m. Lietūkio garažo žudynes, kurių dalyvis buvo ir pats Kazanavičiaus Gluosnis. Tačiau greitai peršokama į 1964-uosius. Į Lietuvą iš Amerikos grįžta kino režisierius Gediminas Gutauskas (Dainius Gavenonis), senas Gluosnio bičiulis, kurį gimtinėje pasitinka ne tik piliečiai su duona ir druska bei kita etnografine atributika, bet ir saugumo pareigūnai. Taip pradeda rutuliotis detektyvinė istorija: tiek KGB, ypač majorui Kazimierui Petkevičiui (Martynas Nedzinskas), tiek pačiam Gluosniui ramybės neduoda parsivežtas Gutausko scenarijus, kuriame figūruoja minėtosios Lietūkio garažo žudynės. Nedzinsko majoras įsitikinęs, kad Gutauskas buvo įvykių liudininkas, tad atnaujina bylą, seka ir tardo režisierių. Patį Gluosnį vis labiau užvaldo kaltė ir baimė, perauganti į persekiojimo maniją. Šią detektyvinę struktūrą papildo filmo filme momentas, kino kūrimo užkulisiai bei meilės trikampis tarp Gutausko, Gluosnio ir jo žmonos Elenos (Severija Janušauskaitė). Tačiau į šią filmo išties sumaniai rezgamą pynę įsijausti gana sudėtinga, kadangi režisieriui koją pakiša darbas su aktoriais (tiek pirmojo, tiek antrojo plano), kuriuos suvaldyti jam gana sunku, tad, kaip sakoma, visi vaidina kaip moka. Net ir Nedzinsko majoro motyvacija atrodo gana “išplaukusi”.

Matulevičiaus vaizduojamo laikotarpio vizija, kuri yra ir personažų vidinio pasaulio vizualizacija, itin niūri – erdvės apgriuvusios, nutriušusios ir dulkėtos, labirintiškos, apkrautos daiktais, net gėlės ant palangės nuvytusios. Tai tik pabrėžia nespalvotas vaizdas, ilgi planai ir netikėti rakursai (operatorius Narvydas Naujalis). Akivaizdu, kad režisieriaus nedomina istorinė rekonstrukcija, filme kuriama stilizuota erdvė turi perteikti liguistos kaltės, baimės ir paranojos persmelktą sąmonę ir žmonių gyvenimus, kuriuose nebėra meilės, intymumo ar geresnio gyvenimo pažado. Vienintelei Janušauskaitės Elenai leidžiama iš šio pasaulio išeiti pakelta galva. 

Galima sakyti, kad „Izaokas” savotiškai tęsia lietuvių poetinio kino tradiciją, renkasi metaforinę kalbą ir telkiasi ties individualiais etiniais pasirinkimais, arba greičiau – jų padariniais. Nors filmo kūrėjai aiškiai paneigia žydo Izaoko kaltę (pagal Škėmą jis buvo NKVD agentas), nuo platesnio komentaro susilaikoma, taip „išsiplauna‟ ir Holokausto tema, ji tampa tiesiog įvykių katalizatoriumi. Taip pat neišnaudojamas ir filmo filme momentas – jis greičiau tampa dekoratyvine detale. Pavyzdžiui, kitaip nei vokiečių režisierius Christianas Petzoldas, kuris savo istorinėmis dramomis neretai diskutavo su tam tikromis istorinio kino konvencijomis ir ideologizuotais praeities vaizdiniais, „Izaokas‟ greičiau juos tik įtvirtina (sovietmetis vaizduojamas kaip groteskiškas, košmariškas laikas). Matulevičiaus filme yra išties daug potencialo ir ne vienas „pirmas kartas“ lietuvių kine, tiek turint omenyje filmo filme principą ir dėmesio nukreipimą į kino kūrimo virtuvę sovietmečiu (kurioje, manau, irgi buvo daugybė dramų), tiek emancipuotos Janušauskaitės Elenos traktuotę. Tačiau kūrėjai, deja, pernelyg lengvai praslysta paviršiumi…

Komentarai