Po premjeros. Buvimo šventė

„Grigališkasis choralas neturi struktūros, muzika tiesiog plaukia,“ – teigia vienas iš pašnekovų naujausiame Jokūbo Viliaus Tūro filme „Šventas laikas“. To negalima pasakyti apie patį dokumentinį filmą, kuris irgi, kaip tas choralas, plaukia, tačiau turi labai aiškią struktūrą – nepretenzingą (o tai nebūtinai reiškia, kad blogą), artikuliuotą, konkrečią. Sakytume, „kalbančių galvų“ dokumentika, bet su poezijos prieskoniu. Struktūra leidžia kvėpuoti pasakojimui, kuris, kaip galima nesunkiai suprasti jau iš pirmų filmo kadrų, yra autoriui be galo svarbus, artimas ir įdomus. Skoningo intymumo ir aiškios artikuliacijos sintezė. 

Režisierius turi konkretų tikslą – per savo objektyvą pristatyti grigališkojo choralo tradiciją Lietuvoje. Ir kas geriau temą pristatys, jei ne pašnekovai, patys tą tradiciją puoselėjantys ir galintys papasakoti apie objektą ne tik „nuo dūšios“, bet ir iš techninės perspektyvos? „Šventame laike“ kalba ir muzikos profesionalai, ir tie, kuriems muzika, pats dalyvavimo tikėjimą įprasminančiame rituale momentas yra tarytum išganymas, priartėjimas ne tik prie Dievo, bet ir pačios buvimo esmės. Toks besąlygiškas tikrumas, kurio bent trupinėlius režisierius pabando pažarstyti žiūrinčiąjam: matai chorą, girdi chorą, bet, kad suprastum, akivaizdu, reikia gyvo susidūrimo. Tiesiog tokia reprezentuojamo reiškinio natūra. Ir niekas čia nebando apgauti, veikiau kaip tik, užliūliuoti, kad atsirastų troškimas išsibandyti. Iš lėto, nuosekliai, nuo atsiradimo iki paties giedojimo momentų ir tai lydinčių patirčių nupasakoja. Suprantama kalba, be pernelyg didelio patoso. Tiesiog žmogiškai. 

Šiek tiek daugiau nei 30 minučių trukmės filme sandūra tarp „nuo dūšios“ ir apskaičiavimo, pamatuoto racionalumo, atrodo, yra vienas pagrindinių varomųjų variklių. Žinoma, kad temą galima atskleisti pragmatiškiau, istoriškiau, specifiškiau, bet vargu ar tai nieko nežinantį žiūrovą kažkur nuplukdytų. Veikiau kaip tik - atstumtų ir nebeliktų malonaus plaukimo, kuris lyg pakylėja, neša kažkur. Muzikologė, choro „Schola Gregoriana Vilnensis“ narė Beata Baublinskienė susižavėjusi pasakoja, kaip vienuoliai tiesiog ima ir gieda, jiems nesvarbu, kokia ta muzikinė padermė. Tiesiog gieda ir išeina magija. Iš to buvimo kartu, kurį būtų galima įvardyti kaip iš už pristatomo objekto išlendančią pagrindinę temą. „Veikė berniukų ir moterų chorai atskirai, bet supratom, kad negalim vieni be kitų ir susijungėm“, – sako vienas iš pašnekovų. 

Šio neilgo filmo režisierius niekur neskuba – dėlioja kompozicijas iš kelionės kadrų, pasivaikščiojimų po erdves, kuriose renkasi bendruomenė, pačių giedančiųjų. Lėtai, kiek poetiškai, intymiai, su atitinkama pagarba, net tam tikru švelnumu ir atidumu, perteikiamu spalvomis, kompozicijomis. Iš kartais drebančių, kartais kaip tik itin statiškų ir leidžiančių įsižiūrėti į detales, sustoti kameros užfiksuotų vaizdų dėliojamas pasakojimas atskleidžia paties režisieriaus ryšį su fiksuojama aplinka – ji jam toli gražu nesvetima, kaip tik itin sava. Jokūbas Vilius Tūras yra ne tik filmo režisierius, bet ir operatorius, scenarijaus autorius ir net prodiuseris, todėl jo ranka jaučiama kone kiekviename filmo dėmenyje. Aišku, kad tai asmeniškai kūrėjui svarbi tema ir jis to neslepia – akivaizdžiai parodo, įterpdamas kadrus, kaip keliauja savo mašina iš taško A į tašką B, iš Vilniaus į Panevėžį, gal net bando reprezentuoti savo paties gyvenimo kelionę. Ir išeina tas pusvalandis toks šventas laikas – apie bendruomenę, buvimo kartu šventę, į kurią būsi priimtas net jei neturi specifinių įgūdžių. Ir vargu, ar užkurtų režisierius tokią mintį, jei dirbtinai bandytų kažką įrodyti – tokia poza čia išties nepritiktų.