Dar kartą apie filmą. Iš lietuviškų paribio istorijų

Visuomenės paribiai visada traukė lietuvių dokumentininkus. Atrodytų, kad medžiaga čia tave pati susiranda, t.y. už apgriuvusios trobos sienų Lietuvos provincijoje, už sąvartyno kalvos, už kalėjimo ar pataisos namų durų tikrai tarpsta žmogiškoji drama, kurią būtų verta ištraukti į dienos šviesą ir parodyti pasauliui, kuris nežino, pamiršo ar sąmoningai ignoruoja socialinėje atskirtyje atsidūrusius (kartais – ir savo noru) žmones. 

Juk tikrai: koks nors trisdešimt metų perkopęs IT specialistas, aštuonias valandas ariantis stikliniame dangoraižyje, o po darbo viešuoju transportu grįžtantis į paskolinį butą Pilaitėje, vargu ar kada nors sulauks lietuvių režisierių dėmesio. O štai sunkiai galą su galu sudurianti daugiavaikė šeima kaime, našlaičiai vaikai, buvę mafijozai ar visuomenės dugną grandantys marginalai – jau kita kalba.

Žinoma, kūrėjai paribio žmones rodo ne gailesčiui, bet klausimams kelti, nes klausimai – žino kiekvienas pradedantysis kūrėjas – yra gero dokumentinio filmo sąlyga, o štai konkretūs teiginiai ar baigtiniai atsakymai jau atsiduoda žurnalistine dokumentika, kurios lietuvių kino poetai sutartinai vengia.

Prisiminkime, kiek filmų apie nuskriaustuosius ir pažemintuosius jau sukurta per pastaruosius dešimt metų? Iš senelių namų į gatvę išmestas buvęs kalinys (Ričardo Marcinkaus „Galutinis tikslas“). Kariotiškių sąvartyne gyvenantys žmonės (Mindaugo Survilos „Stebuklų laukas“). Socialinio paribio šeimoje auganti mergaitė (Oksanos Burajos trumpametražis „Liza, namo!“). Buvęs mafijos vadeiva ir jo šeima (Marato Sargsyano „Tėvas“). Šalia greitkelio gyvenanti sunkiai besiverčianti šeima (Rimanto Gruodžio „Sėkmės metai“). Pliušinių žaisų pardavėjai Žliobino miestelyje Baltarusijoje (Linos Lužytės „Igruški“). Trys lietuviai, už narkotikų gabenimą pakliuvę į Peru kalėjimus (Martyno Starkaus „Mulai“). Ir čia – tik dalis. 

Žinau, neteisinga iš mano pusės taip generalizuoti. Išvardinti filmai yra skirtingi tiek savo meniniu lygiu, tiek režisierių pozicija, tiek emociniu paveikumu. Tačiau sutikite, kad neįmanoma neįžvelgti tam tikros, leiskite pavartoti protingą žodį, paradigmos. 

Kaip turbūt supratote, į šią paradigmą galima įrašyti ir naujausią Lino Mikutos dokumentinį filmą „Romano vaikystė“. Jame yra paribys – skvotas Klaipėdoje, čia gyvenantys žmonės – aštuonmetis Romanas su tėvais, viską iš šalies stebinti objektyvi kamera (operatorė Kristina Sereikaitė) ir šiek tiek poezijos, kuri nuskausmina ne tokią jau šviesią rodomos šeimos buitį ir būtį.

Didžiają filmo dalį matome paprastą kasdienybę, kuri, sakytume, mažai kuo skiriasi nuo šimto kitų Lietuvos šeimų. Kol tėvas išėjęs į darbą, Romano mama gamina valgyti, šluoja (sizifiškai) dulkes nuo kilimo, paburba panosėje. Vyrui grįžus, stebi kaip šis ardo kondicionierių, kurios dalis bus galima parduoti, ir kalba apie sūnų, kuris turbūt vėl su draugu žaidžia kur nors prie Danės upės (juk pavojinga!).

Nesunku suprasti, kad fiksuodamas šių žmonių gyvenimą, režisierius tikisi, jog žiūrovas pirmiausiai (bei apskritai) matys įprastą, o ne socialinės rizikos grupei priklausančią šeimą, net jeigu ji tokia ir yra.

Todėl, man regis, ne atsitiktinai filme rodomas Romano gimtadienis, kuriame yra ir tortas, ir žvakutės, ir geriausias draugas šalia. Neatsitiktinai atsiranda epizodas, kai namiškiai eina pažiūrėti didelio kruizinio laivo uoste, o tada vaikštinėja po Klaipėdos senamiestį. Ir neatsitiktinai Romano mama užsimena apie jai sūnaus padovanotą atviruką, o tėvas drausmina išgerti atėjusį draugą, kad šis nesikeiktų prie mažo vaiko: juk negražu.

Akivaizdu, kad Linas Mikuta nori šiek tiek pagražinti ir -- bent jau toks kyla įspūdis žiūrint – šį norą į kūrybinį procesą atsinešė dar prieš pradėdamas kurti filmą. Kitaip tariant – iš anksto žinojo, kad rodys skurde gyvenančius, tačiau savo vaiku besirūpinančius tėvus.

Ir ne tik režisierius. Štai, atrodytų, ir patys herojai save šiek tiek cenzūruoja, lyg prieš kamerą norėtų pasirodyti geresni ir rūpestingesni nei yra iš tikrųjų. Bet galbūt tik aš vienas Romano mamos ir tėvo balsuose retkarčiais išgirsdavau dirbtinokas intonacijas, nuo kurių, matyt, neapsaugotas nė vienas, kai į veidus atgręžtas kino objektyvas?

Ir visgi – Linas Mikuta ne tik rodo šeimos kasdienybę, bet ir suformuluoja kelias žiūrovą pagalvoti kviečiančias mintis. Tiesa, užuominomis, pusė lūpų. Kaip ir priklauso poetinei dokumentikai artimam filmui. 

Apie ką pagalvoti? Apie šalia Romano nuolat tvyrančią grėsmę, kuri apie save primena keliuose epizoduose. Pavyzdžiui, kai Romano tėtis prie stalo pasakoja sapnavęs baisų sapną ir sakosi galintis numatyti sūnaus ateitį – lauks ašaros. Arba kai berniukas keliauja pajūriu (šviesios vaikystės teritorija), o bangos plaka prie kojų juodai žalsvą dumbliną vandenį (kažko baisaus nuojauta).

Kartu – apie gilesnes paribio ir nepritekliaus priežastis, kurių galima ieškoti ir pačios Romano mamos ar tėčio vaikystėje. Štai pastarasis klausosi rusiško popso ir graudinasi prisiminęs savo motiną, lyg pats dar būtų aštuonmetis berniukas, galbūt niekada tėvų taip ir nemylėtas.

Laimei, režisierius netirština spalvų ir žiūrovo nei specialiai graudina, nei egzotizuoja paties paribio, kas kartais nutinka kitiems režisieriams. Taip, butas tamsus, trūksta švaros, būtiniausių daiktų (jogurtą reikia suvalgyti iškart – šaldytuvo nėra), čia kartais išgerinėjama. Bet kaip atsvara ankštai liūdnai buičiai yra erdvus ir šviesus Romano vaikystės pasaulis, apie kurį vis primena pajūris, saulė ir smėlis, net medinis arkliukas prie namų slenksčio. 

Į šią idilišką vaikystės erdvę mus išveda ir finalas. Ekranas staiga nušvinta balta spalva, nuplauna viską, kas juoda, ir prieš akis atsiveria saulėje raibuliuojantis jūros vanduo, žaidžiantys vaikai. Paliekama vilties, kad viskas bus gerai. Po premjeros perskaitęs interviu su režisieriumi įsitikinu, kad taip ir yra.