Po premjeros NBK. „Autsaideriai“: gatvės krepšinio įkvėpti
Niekam ne naujiena, kad krepšinis Lietuvoje yra vis dar ypatingai populiarus sportas. Tačiau ką žinome apie krepšinio alternatyvos – streetballo – kultūrą? Apie ją, kaip apie mainstreaminę krepšinio aikštelę, taip skambiai viešumoje nekalbama. Visgi gatvės krepšinis Lietuvoje yra gyvas pulsuojantis judėjimas, pritraukiantis nemažai susidomėjimo. O apie streetballo nelyg gyvenimo būdo teikiamus privalumus kalba į šiųmetę Europos filmų forumo „Scanorama“ Naujojo Baltijos kino (NBK) pirmąją programą įtrauktas Almanto Petkūno dokumentinis filmas „Autsaideriai“.
Filmo herojai – veikiau buvę autsaideriai, kuriems sunkiu paauglystės laiku streetballas atstojo saugią priebėgą nuo realybės žiaurumo. Kęstutis augo nesaugiame Panevėžio rajone, anksti neteko tėvo. Iš arti matė agresijos pritvinkusius žmones, smurtą, narkotikus. Marius, patyręs patyčias, nesuprastas, ieškojo vietos, kur tiesiog galėtų būti savimi. Pamatę, ką su kamuoliu išdarinėja Vytautas/Wyte, vaikinai įsikvėpė jo nuoširdžia aistra gatvės sportui. Įsikvėpė būti jo dalimi. Mariaus ir Kęstučio kelyje gatvės žaidimo pažinimas padėjo išsaugoti save, nenueiti klystkeliais. Atmintyje užsifiksavo Mariaus pasakyti žodžiai, kad Vytauto tikras, nuoširdus tikėjimas, džiaugsmas jo tobulėjimu buvo lyg „įsivaikinimo interpretacija“ – „rado vaiką, kuriam reikia vietos, prie Baltojo tilto su kamuoliu“. Streetballas tapo alternatyva, kurioje be išlygų galima būti savimi ir daryti tai, kuo tiki.
Gatvės krepšinis daug laisvesnio formato nei įprastasis, todėl žaidėjai turi daugiau laisvės parodyti savitumą, kompleksinį kamuolio varymą, išradingus dėjimus į krepšį. Tai vienu metu ir žaidimas, ir kūrybinė išraiška. Žiūrovai gali stebėti veiksmą ne tik dėl taškų, azarto, bet ir gėrėtis įspūdingais žaidėjų judesiais, dienų dienas šlifuota technika. Iš filmo kadrų, kuriuose vaikinai pavieniui treniruojasi, rodosi, kad streetballas – nelyg gatvės stiliaus šokis, kūryba, naudojant kamuolį (tą kūrybiškumą, atrodo, pabrėžia ir operatoriaus Jevgenij Tichonov filmavimo stilius).
Filme seni, herojų paauglystėje filmuoti simpatiški vaizdai krepšinio aikštelėse (savo nostalgija primenantys vaidybinio filmo „Devym kažkelinti“/„Mid90s“ kadrus) kalba apie smagų laiką, įsiliejimą į vieningą, tave palaikančią bendruomenę. Dabar vaikinų gyvenimai nebūtinai sukasi aplink kamuolį, tačiau, kaip pasakė Wyte, nors „jie galbūt ir nedaro kažko, kas susiję su streetballu, bet žinai, kad daro teisingus dalykus ir įkvėpia kitus.“ Trumpametražė Petkūno dokumentika ir yra gera tuo, kad streetballo kultūrą pateikia kaip bendruomenišką judėjimą, kuriame sau vietą atrasti gali ir vadinamieji autsaideriai.
