Interviu. Jokūbas Vilius Tūras: „Būti atsakingu“

Šių metų Europos kino forume „Scanorama“ įvyko režisieriaus Jokūbo Viliaus Tūro naujausio trumpo metro dokumentinio filmo „Šventas laikas“ premjera. Lietuviškas grigališkojo choralo tradicijas vaizduojantis kūrinys svarsto šios ilgametės europietiškos tradicijos grožį ir traukos paslaptį. Kodėl nuo krikščionybės atsiradimo šis giedojimas išlieka artimu pasauliečiams ir vienuoliams? Muzikos fone tai atskleidžia Vilniaus arkikatedros bazilikos grigališkojo choro Schola Gregoriana Vilnensis choro giedotojai ir Panendrių Šv. Benedikto vienuoliai.

 Su režisieriumi apie „Šventą laiką“ ir ankstesnę kūrybą kalbasi Ieva Šukytė.

-- Grigališkasis choralas pradėtas giedoti jau ankstyvosios krikščionybės laikais. Kaip jį atradote ir koks jūsų asmeninis ryšys su juo? 

-- Kada pirmą kartą išgirdau šią muziką, pasakyti tikrai negaliu, nebuvau ir, kol kas nesu choro narys. Mąstau, kada ir kaip ją atradau… Nors neprisimenu, bet ši muzika man visada buvo maloni ausiai ir sielai. Tarsi būčiau ją girdėjęs nuo vaikystės. Galbūt ji mane pasiekė kažkaip netiesiogiai – per filmus, galbūt radiją ar per kokias fone transliuojamas klasikinei ar bažnytinei muzikai skirtas TV laidas. Bet užtikrintai galiu teigti, kad savo skambesiu ji man niekada nebuvo svetima. Kai atsirasdavo galimybė, užėjus nuotaikai, paieškodavau šio giedojimo pavyzdžių internete. Gera kartais pasiklausyti šios muzikos. Ji mane nuskaidrina. 

-- Filme rodote žmones, kurie turi ilgametį ryšį su grigališkuoju choralu. Kodėl nusprendėte kurti filmą apie jį?

-- Prieš du metus norėjau kurti filmą negalios tema. Bet kažkuriuo momentu intuicija mane atvedė prie idėjos apie grigališkąjį giedojimą Lietuvoje. Pradiniame etape, kai turėjau viską organizuoti, gauti leidimus, įrodyti, kad tinku kurti šį filmą, buvo sunku. O vėliau labai lėtai visi dėmenys pradėjo gulti į savo vietas. Tada dar nebuvo aišku, bet dabar suprantu, kad man pačiam reikėjo tų garsų, tos aplinkos, žmonių, muzikos. Ir tai gerai. Gavęs sutikimus kurti filmą, visa tai ir laimėjau. Laimėjau galimybę pabūti tame laike, kurio ieškojau. O kita priežastis taip pat paprasta – iki tol mano akiratin nebuvo pakliuvęs tokio turinio lietuviškas filmas. Pamaniau, kad žiūrovą prie ekrano galėčiau išlaikyti būtent tokia dėlione, kuri neapsunkintų jo, nepriverstų išeiti ar perjungti kanalą. Filmo sukūrimo istorija man pačiam gana paini, įdomi ir pakankamai paslaptinga. Nesiplėsdamas, paminėsiu tik šios savo pusantrų metų trukusios kino kelionės stoteles. Viskas prasidėjo 2019 m. gegužės mėnesį „Facebook“ aruoduose, po to labai lėtai, bet jau su kamera atsidūriau Lietuvos centriniame valstybės archyve, iš ten – Vilniaus arkivyskupijos kurijoje, po to – Vilniaus katedroje, kurioje ir gieda „Schola Gregoriana Vilnensis“ kolektyvas, vėliau – Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje svečiuose pas chore giedančius muzikologus, Palendrių Šv. Benedikto vienuolyne ir t.t. Tokie maršrutai, tokie žmonės. Esu jiems labai dėkingas, kad dovanojo man ir būsimam filmui savo brangų laiką, visai nežinodami, kas iš to išeis. 

-- „Šventas laikas“ – trumpametražis filmas.  Jame vaizduojate ir kalbatės su Vilniaus arkikatedros bazilikos grigališkojo choro Schola GregorianaVilnensis giesmininkais bei vienuoliais. Kaip rinkotės filmo formą, jį kurdamas? 

-- 31 minutės trukmės filme interviu užima tik trečdalį laiko – 10 minučių. Tai yra man brangių žmonių įdomūs, saikingi, bet iškalbingi portretai. Pokalbiai sudaro mažąją filmo dalį. Su Mariumi Kavaliausku (montažo režisieriumi) atidžiai atrinkinėjom kadrus ir jų trukmes viso filmo kontekste, gerai suvokdami, kad daugeliui filmų „kalbančios galvos“ yra nuosprendis. Visą likusį filmo laiką – 21 minutę žiūrovas ekrane turi galimybę išvysti ir išgirsti daug kitų nuostabių dalykų. Taip pat pats Palendrių Šv. Benedikto vienuolynas randasi pakeliui į Šiaulius (ne į Panevėžį kaip daugelis mano). Vienuolynas yra Kelmės rajone 240 km nuo Vilniaus.  Filme matome savo malonumui vargonais grojantį Grigalių Palendriuose ir Vilniaus choro vargoninkę Agnę Petruškevičiūtę. Šie kolektyvai draugauja, bet nėra nesusiję. Vilniaus choro branduolį sudaro vilniečiai pasauliečiai filologai, muzikologai, architektai, archivarai ir kiti, visi kasdien kažkur dirbantys savo darbus, turintys šeimas ir vienišiai. Pasauliečiai giedotojai Vilniuje yra paprasti miestiečiai, o Palendrių giedotojai – broliai vienuoliai benediktinai.

-- Ar Lietuvoje be šių dviejų grupių dar kas nors gieda grigališkąjį choralą?

-- Apie tai kalbėjausi su muzikologe Beata Baublinskiene. Ji man papasakojo, kad Klaipėdoje jau seniai susikūręs grigališojo choralo choras Schola Cantorum de Regina Pacis, kuriam vadovauja Vidmantas Budreckis, Panevėžyje yra ar buvo moterų grupė, Biržuose irgi yra nedidelis choras / ansamblis. Buvo Kaune, tačiau dabar nebegieda, bet gal irgi yra kokių naujų iniciatyvų. Vilniuje Onos bažnyčioje yra nedidelis choras. 

-- Filme iš JAV kilęs vienuolis iš pradžių buvo atsitraukęs nuo bažnyčios dėl pradėtos naudoti populiariosios muzikos ir tik vėliau choralo dėka vėl į ją sugrįžo. Choro giesmininkė jį atrado, susidūrusi su motinos mirtimi. Kokia jūsų nuomonė apie bažnytinę muziką? Ar choralą iš ties būtų galima laikyti tyriausia maldos forma?

-- Čia jau galėtume kalbėti apie garso prigimtį, dažnius, garso/muzikos įtaką elgesiui, mąstymui, melodijų suderinamumą su konkrečiu tekstu, net apie priežastis, kodėl būnant vienos nuotaikos norisi pasiklausyti būtent tos, o ne kitos muzikos arba pabūti visiškoje tyloje. Galima būtų net pakalbėti apie diktorių atranką pagal balso tembrus ir t.t. Todėl ir grigališkasis choralas man, visų pirma, buvo ir yra garsai bei muzika. Šios muzikos garsai man patinka taip, kaip ir bet kuri kita gera muzika. Lygiai taip pat, kaip ir su bet kuria muzika ar balsais, šiuo atveju, manau, pakanka pajusti, ar ji tau patinka, ar ne. Grigališkas choralas man patinka ne dėl fakto, kad jis yra visos europinės, profesinės, ir visos klasikinės muzikos ištakos ir pagrindas, atsiradęs dar iki mums pažįstamų muzikinių natų atsiradimo. Giedama lotyniškai. Man graži lotynų kalba. Visi tekstai yra iš Šventojo rašto. Tai drąsiai galima pavadinti giedama malda. 

O visos kitos bažnytinės muzikos formos be galo įvairios ir turi savo klausytoją. Bachas didžiąją dalį savo kūrinių kūrė bažnyčiai. Galbūt nekalbėtume apie jį, jei būtų kūręs kam nors kitam. O maldą kiekvienas gali išjausti, suvokti labai įvairiai. Ir kaip meditaciją, ir kaip laiką skirtą Dievui, ir kaip tiesiog laiką sau. Sielos atgaivos laiką ar tiesiog poilsį ir ramybę. Melstis juk galima ir pašnibždom, ir mintyse. Tyriausia malda, ir svarbiausia, kad sklistų iš širdies.

-- Savo 2012-ųjų dokumentiniame filme „Sapnuoju, kad einu“ leidžiatės į piligriminę kelionę iki Santjago de Kompostelos miesto. Naujausiame filme vėl kalbate religine tema. Kokią vietą religiją užima jūsų gyvenime?

-- Kaip ir kiekvienas, aš kasdien priverstas rinktis kažkokį turinį, kuriuo užpildysiu savo mintis. Turinio nebuvimas, chaosas ar atsiribojimas nuo kitų turinių taip pat pasilieka tavyje turiniu. Visi pasirinkimai internete, kiekviena knyga, filmas, serialas, muzika, straipsnis, susitikimas ar pokalbis palieka žmoguje pėdsaką ir vienaip ar kitaip daro įtaką jo gyvenimui ir kasdienybei. Yra daug saugaus ir reikalingo turinio teritorijų ir begalės visai nereikalingų, klaidinančių ir žalingų. Kiekvienas renkasi pagal save. Religija man yra  viena iš saugaus turinio teritorijų, kuri nežaloja manęs, padėjo ir padeda man išlikti mylinčiu, ramiu, ištikimu, draugišku, tikinčiu gėriu asmeniu. Esu tikintis katalikas ir mano tikėjimui nedaro įtakos skandalai. 

-- Esate žinomas kaip dokumentinio kino kūrėjas, nors esate sukūręs ir vaidybinį filmą „Senas šautuvas“. Kodėl pasirinkote dokumentinį pasakojimą? Ar tai padiktavo temų pasirinkimas, kuriam labiau tiko būtent dokumentikos žanras?

-- 1991 m. mano pats pirmas studentiškas filmas „Noras“ buvo vaidybinis. 15 minučių siurrealistinė istorija apie du kaimynus – kiemsargį ir fotomenininką, kurie netyčia, lyg blogam sapne, susikeičia vietomis. Tuomet pradeda persekioti viens kitą. Kol paaiškėja, kad tai iš tiesų buvo vieno iš jų sapnas. Turint biudžetą vaidybiniame kine žmonių filmuoti per daug įkalbinėti nereikia. Visi, kas ten pakliūna, gauna atlygį ir laimingi šoka griežtu režisieriaus, prodiuserio ir kadruotės ritmu. 

Tačiau net mažiausio biudžeto vaidybinis kainuos daugiau nei mažiausio biudžeto dokumentinis filmas. O atsakomybė už filmą išlieka panaši. Kita vertus, dokumentika atrišdama rankas dėl pastatyminių dalykų, bent jau mane labai įpareigoja dėl etinių. Sunku filmuoti žmones matant, kad nors ir sutiko filmuotis, jie dažnai prieš kamerą jaučiasi nejaukiai. Nors ir aktoriams streso pakanka. Bet okumentiniame kine vėliau sunku atrinkinėti kadrus, persekioja mintis, kai žinai, kad tai, kas į filmą dedama dėl bendro tikslo, gali visai nepatikti kuriam nors vienam, keliems ar net visiems filme dalyvavusiam asmenims. Tai įpareigoja: žmonės „pasirašo“, nors neturi nei scenarijaus su paruoštu tekstu, nei kadruotės, nei grimo dailininko, nei atlygio. Ši atsakomybė, kaip galutinę dokumentinio filmo versiją priims jame dalyvavę žmonės, slegia labiau nei vaidybinis kinas, kuriame gali daryti korekcijas filmavimo metu, padaryti daugybę dublių, jei blogai nufilmuota ar suvaidinta, gali net perfilmuoti visą epizodą. 

-- Jūsų filmuose svarbia tema tampa žmogaus būsena. „Senas šautuvas“ gvildena savižudybės temą, „Šventame laike“ žmonės ieško ramybės arba harmoningos tylos ne tik su Dievu, bet ir savimi. Ar tai kažkiek atliepia šiuolaikinio žmogaus gyvenimą? Ir kodėl svarbu apie tai kalbėti?

-- Vaidybiniame filme „Senas šautuvas“ matome praradimų ir beprasmybės sukūryje atsidūrusį, visiškai pasimetusį jauną žmogų. O dokumentiniame „Šventas laikas“ matome žmones, kurių veikla, giedojimas, tarnystė Dievui kai kam gal ir atrodo beprasmė, bet filme jie ramūs, sveiki, harmoningi. Chorui jau virš 30 metų... Nors šie filmai niekaip nesusiję, bet norint galima išvesti ir tokią paralelę. „Seno šautuvo“ personažas netiki, kad gali būti geriau. 

-- „Sapnuoju, kad einu“ yra apie jūsų piligriminę kelionę, naujausiame kūrinyje jūsų veidą taip pat galime trumpam išvysti. Panašu, kad temos, kuriomis kuriate filmus jums yra taip pat ir asmeniškai svarbios. Kiek kinas jums yra savirefleksijos įrankis, ar padaręs filmą kažką naujo atrandate ir savyje?

-- Felinis yra pasakęs, kad visas menas yra autobiografinis. Ir aš su juo sutinku. Gali slėptis kaip įmanydamas, kur tik nori, bet vis vien juk esi tik tai, ką atsinešei. Iš tavęs liesis viskas tiek ir taip, kaip tave išauklėjo, kas ir kiek mokė, ką skaitei, ką žiūrėjai, ar mylėjai, su kuo bendravai. Todėl kaip ir visi, aš turbūt filmuoju tik tada, kai pajaučiu, kad ta būsima kino kūrimo kelionė ir pats filmas finale gali būti svarbus ne tik man. Ne tik įdomus, bet būtinai kažkam svarbus. Taip pat suprantu, kad bet kuris filmas, spektaklis, eilėraštis, paveikslas ar malda yra savirefleksijos instrumentas. Ir kiekvienas asmuo tiek kurdamas, tiek užbaigęs ar įvertinęs kūrinį savyje atranda bent kažką naujo. Nebūtina vaidinti savo spektaklyje. Tai vis vien bus tavo refleksija, nes atsakingu už galutinę vaizdo išraišką tave paskyrė komisija ar Dievas.