Po premjeros NBK. Mirties punktyrai

Gediminas Kukta
2020 lapkričio 21 d.

Į baltą dubenį kapsi lietaus lašai nuo paparčių (Audriaus Stonio „Neregių žemė“). Senamiesčio kieme liepsnos laižo pakabintas paklodes (Šarūno Barto „Koridorius“). Baltų dūmų kamuoliuose skendi juodas žmogaus siluetas (Arūno Matelio „Iš dar nebaigtų Jeruzalės pasakų“).

Šie ir daugelis kitų operatoriaus Rimvydo Leipaus nufilmuotų vaizdų yra ne tik neatsiejama Lietuvos kino istorijos dalis, bet ir labai intymus asmeninis patyrimas. Apie tokius dažniausiai nesinori daug kalbėti. Verčiau pasilaikyti sau. Kaip branginamus daiktus, kuriuos ištrauki ypač retai. Kad nenubluktų.

Tokių į sąmonę įsirėžiančių vaizdų „Scanoramos“ konkursinėje programoje „Naujasis Baltijos kinas“ rodomame naujame operatoriaus trumpametražiame dokumentiniame darbe „Anna iš Ebuhando“ neišvydau, tačiau tai joks priekaištas. Ir galbūt tik šiek tiek – nusivylimas. 

Naivu tikėtis, kad šiandien pamatysi tokį kiną, kokį Nepriklausomybės pradžioje kūrė išties įdomūs ir, svarbiausia, lygiaverčiai duetai: Stonys ir Leipus, Bartas ir Leipus, Matelis ir Leipus. Čia belieka išvardinti, kaip filosofas Arūnas Sverdiolas pasakytų, savaime suprantamybes ir nusiraminti: prabėgo nemažai laiko, juosta užleido vietą skaitmenai, atsirado užsienio projektai, prasidėjo kooprodukcijos. Daug kas pasikeitė ir tai – natūralu. 

Štai ir „Annoje iš Ebuhando“ susiduriu su neįprastu duetu: Leipus ir Leipus. Jis ne tik filmavo, bet ir režisavo, nors kaip pats sakė interviu savaitraščiui „7 meno dienos“ (šių metų nr. 38), dirbo be aiškaus scenarijaus ir žinojimo, kokią istoriją nori papasakoti. Iš pradžių žiūrint tai jaučiasi, bet vėlgi – tai ne joks priekaištas. Ir galbūt tik truputį – nusivylimas. 

Pastarasis kyla iš fakto, jog šis kūrinys yra šiek tiek užsakomasis. Autorius prisijungė prie Vystomojo bendradarbiavimo platformos vykdyto audiovizualinio projekto Luandos regione Kenijoje ir įsipareigojo sukurti filmą, kuriame „būtų kuo daugiau pozityvios informacijos“ ir kuris „nekalbėtų apie jau tradicinėmis tapusias Afrikos problemas – AIDS, narkotikus ir t.t.“. Citatos – iš jau minėto interviu. 

O ten, kur kažkas primeta žaidimo taisykles, iškart randasi vietos abejonei apie kūrybinę laisvę, o vėliau ir apskritai apie kūrinio meninę vertę.

Su kiekviena minute šios eretiškos mintys, laimei, sklaidėsi, nors bendram kūrinio audiniui disonuojančių sprendimų neišvengta. Vienas tokių yra epizodas su kaimelio vaikais, atsakinėjančias į klausimą, kuo šie svajoja būti užaugę. Jį žiūrint atmintyje iškilo begalės panašių scenų, kurios jau seniai tapo filmų apie Afriką, jos žmones ir kultūrą vizualinėmis klišėmis. Matyt, tai turėjo būti „pozityvioji informacija“, bet greičiau panašėjo į labdaringą UNESCO reportažą.

Juolab kad didžioji trumpametražio dalis – ne apie svajones, o mirtį. Arba, dar tiksliau, apie senojo dvasinio ir šiuolaikinio pragmatiškojo pasaulių susidūrimą. 

Mirtimi filmas ir prasideda. Laidotuvių procesija lydi į kapines blizgantį rudą karstą paauksuotomis rankenomis. Įprastas mūsų akiai vaizdas – nešamas karstas – kontrastuoja su triukšminga afrikietiška muzika, būgnais ir raudomis. Ši pradinė scena nužymi tematinį lauką. 

Vėliau mirtis iškyla pagrindinės herojės – jaunos našlės Annos – istorijoje. Moteris pasakoja apie keistomis aplinkybėmis žuvusį savo vyrą. Šis vieną rytą pamelžė karves, išėjo į miestą ir nebegrįžo. Kitą dieną jo kūnas buvo rastas upelyje netoliese. Iki šiol nėra aišku, kas jį nužudė. 

Kai, regis, Leipus ieškos atsakymų į šią detektyvo vertą paslaptį, pasakojimas keičia fokusą ir tampa beveik antropologine studija apie Afrikos kaimelio bendruomenės gyvenimą. Su senolių taryba, sprendžiančia, ar reikia kaimelyje policijos stoties. Su neskubriu kasdienybės stebėjimu. Su minėtais vaikų pasakojimais apie svajones.  

Dar vėliau režisierius prabyla (vaizdais, žinoma) apie kintančius laidojimo papročius ir žmonių santykį su mirtimi, apie krikščionybės ir vietinio tikėjimo sandūrą, kurios esmė geriausiai atskleidžiama epizode su ant kalno Dievo malonės, lyg kokio lietaus, prašančiais tikinčiaisiais, beveik panteistais. Ir viskas – 26 minutėse. 

Tačiau tai, kas kito režisieriaus filme atrodytų kaip blaškymasis tarp potemių, Leipaus rankose (žvilgsnyje) sugula į užtikrintą, nors ir punktyriškai papasakotą istoriją, kur visos linijos viena kitą papildo ir atveria erdvės pačiam mąstyti apie mirties fenomeną, apie gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių artumą, apie mirties suprekinimą. 

Žiūrint neapleido jausmas, kad tai galėjo būti ilgametražis filmas, kad matau kažko didesnio ištrauką, ir tik po peržiūros minėtame interviu perskaičiau, kad panašių lūkesčių turėjo ir pats autorius. Tikiuosi, kad pilnas metras dar laukia ateityje. O jau tada, ką gali žinoti, gal vėl pamatysiu vaizdų, kurie patvirtins kažin kokią tiesą ne tik apie pasaulį, bet ir mane patį. Tokių, kuriuos nešiosiuosi sau tyliai ir nieko apie juos nesakysiu. Net rašyti recenzijos nesinorės.

Komentarai