Po premjeros. Išsaugoti atmintį
Turbūt šiuo atveju nėra jokios būtinybės ieškoti paralelių su lietuvių kinu, tačiau „Omarų sriuba“ priminė Henriko Šablevičiaus (tik atsitiktinumas, kad vienas filmo prodiuserių ir scenarijaus autorių Arūnas Matelis buvo jo mokinys) „Kelionę ūkų lankomis“. Tarp lankų riedantis siaurukas gyventojams buvo gerokai daugiau, nei traukinys - juo keliaujantys jautėsi lyg viena didelė šeima. Ir nors atrodė, kad toji maža idilė tęsis amžinai - prasidėję ardymo darbai ir naujo geležinkelio tiesimas parodė, kad greit viskas liks tik prisiminimuose. Matyt, praeitin nugrimztančio seno ir jį pakeičiančio naujo temos - amžinos ir universalios, kartu - artimos ir atpažįstamos, net jei pačiam neteko gyventi tada, kada tos istorijos vyko.
Apie tai, kad pokyčiai kartais neišvengiami ir telieka juos oriai priimti, kalba ir Pepe Andreu ir Rafael Molés dokumentinis filmas „Omarų sriuba“. Vos kelias dienas parodytas šių metų Europos šalių kino forumo „Scanorama“ virtualioje platformoje (reikia tikėtis, kad niekas nėra amžina, ir filmas atėjus geriesiems pokyčiams pasieks kino teatrų ekranus) bendras ispanų, lietuvių ir islandų darbas žiūrovą nukelia į Islandiją, mažą Grindaviko žvejų miestelį. Čia du broliai tinklų gaminimo įmonės pastate atidarė kavinę „Bryggjan“, kurioje kiekvieną penktadienį, o vėliau - ir kiekvienos dienos rytą, buvo verdama omarų sriuba.
Omarų sriuba filmo kūrėjų rankose iš kavinės kulinarinės tradicijos virto metafora - ši „sriuba“ savyje talpina ir žmones, nuolatinius lankytojus, ir tik kartą užklystančius turistus, laiką (kaip pamatysime, labai trapų) ir svarbiausia - vietą, kur ji buvo paruošta. Kai viso to neliks - omarų sriuba, nors ir verdama toliau pagal tą patį receptą, daugiau nebebus tokia pati.
O „Bryggjan“ kavinė iš tiesų ypatinga. Atsiradusi tarsi netyčia, iš idėjos, kilusios nieko bendro su maitinimo verslu neturėjusių brolių Krillio ir Allio galvoje, ji atrodo eilinė vieta, kur gali užsukti miestelio gyventojai ir lankytojai. Tik besiplėtojant filmo pasakojimui ima ryškėti, kad „Bryggjan“ - ne mažiau svarbi filmo veikėja nei žmonės, kurie į ją užsuka. Nedidukėje kavinėje, atrodytų, telpa visas Grindaviko gyvenimas, miestelio praeitis ir dabartis. Ant sienos kabo žvejų, sugavusių daugiausiai žuvies, sąrašas - nugalėtoju kiekvienais metais galėdavo tapti tik vienas, ir kiekvienos varžytuvės tapo savotiška miestelio legenda. Pramoga pasibaigė, kai jūroje ėmė trūkti žuvies ir žvejams buvo įvestos sugaunamo laimikio kvotos - dabar kavinės lankytojų azartinę dvasią palaiko tik stebimos futbolo varžybos. Savo vietą čia randa ir mitų pasaulis - greta kavinės yra uola, kurioje vis dar gyvena troliai: lankytojams gal ir keista, tačiau vietiniai supranta, kad net jei ola trukdo, nugriauti ją tiesiog nevalia. Kasdien vis iš naujo spręsti tų pačių pasaulio problemų prie kavos puodelio (ar alaus bokalo) renkasi žvejai - sprendimą jie priims tik vienai dienai, o rytoj viskas vėl prasidės iš naujo. Nesunku suprasti, kodėl ši kavinė patraukė filmo kūrėjų dėmesį - mažasis kavinės pasaulis ir rutiniški susitikimai įtraukia ne tik jos lankytojus, tačiau ir filmo žiūrovus.
Atminimo motyvų filme ne vienas, ir filmo pabaigoje suprasime, kad jie šiai vietai ypatingai svarbūs. Kartą per mėnesį Grindaviko gyventojai čia susirenka paminėti ir išėjusių miestelio gyventojų - tam, kad šie ilgiau išliktų gyvųjų atmintyje. Įspūdingą atmintį demonstruoja ir vienas ryškiausių šios kavinės lankytojų - garbaus amžiaus paskutinis Islandijos boksininkas (ar žinojote, kad šis sportas Islandijoje uždraustas?), keliautojas, iš ispanų kalbos į islandų išvertęs „Don Kichotą“. Ir mintinai cituojamos Servanteso eilės liejasi kavinėje - atrodo, vienas brolių su šiuo lankytoju taip palaiko dialogą ir kartu praskaidrina vienas kito dienas. Išskirtinių veikėjų filme ir daugiau - ekscentrikai ir verslininkai - visi jie randa savo vietą „Bryggjan“ kavinėje. Ir, atrodo, net ne visų prašoma susimokėti už kavą, juk tai tradicija ir draugystė, o ne verslas.
Vis dėlto filme justi neišvengiamų pokyčių nuotaika - netrukus ji persmelkia kavinės atmosferą. Netoli miestelio eanti Žydroji Lagūna - turistų traukos centras - vietiniams gyventojams tokia pat tolima, kaip ir Paryžiuje esantis Eifelio bokštas. Turistai plūsta ir į „Bryggjan“, ir ima stumti lauk mažuosius vietinių gyventojų ritualus - didžiulių srautų belieka svarstyti, kur perkelti (galbūt į antrą aukštą?) šeimyniškus bendruomenės atminimo vakarus. Susidomėję turistinės traukos centru, vieni objekto perpirkimą svarstantys verslininkai siūlo pastate atidaryti viešbutį, antrieji - atidaryti restoraną išlaikant „autentišką kavinės dvasią“ ir prie įėjimo pakabinant banginio skeletą. „Nereikia ant jų pykti, - sako vienas filmo herojų, - juk jie ne vietiniai ir nieko neišmano apie bendruomenės istoriją“. Panašu, kad šios islandiškos idilės pabaigą pranašauja ne tik verslininkai, bet ir gamta. Nerimsta įspėjimai apie tuoj galinčio išsiveržti ugnikalnio grėsmę, ir tada gyventojams beliks evakuotis. Akivaizdu, kad kavinės savininkams ir lankytojams čia tuoj nebebus vietos (ironiška, kad ir vieno iš brolių žmona svajoja, kaip jie tuoj išsikraustys į Reikjaviką), ir viskas, ką jie gali padaryti - priimti tai kaip duotybę ir susitaikyti.
Akivaizdu, kad ir patiems filmo kūrėjams „Omarų sriuba“ nėra nuotaikingas praeinančių „Bryggjan“ ir jos lankytojų dienų palydėjimas. Tai atskleidžia viena paskutinių filmo scenų, kurioje filmavimo komanda su vienu filmo herojų atsiduria Benidormo miestelyje Ispanijoje. Dabar jis apsuptas daugiaaukščių sienos, paplūdimyje - sausakimša žmonių minia ir daug mėlynų saulės skėčių. Kadaise tai buvo žvejų miestas, bet tai tėra egzotiška detalė gido pasakojime turistams. „Gyventojai suprato - kam žvejoti, jei gali pastatyti viešbučius“, - pajuokauja jis. Neabejoju, kad filmo kūrėjai nekviečia gyventi praeitimi – veikiau vertinti mažas kasdienybės istorijas, nutinkančias čia ir dabar. Ir jų taip paprastai nepamiršti.
Simboliška, kad slaugos namuose filmo pabaigoje sutinkamas filmo veikėjas - paskutinysis Islandijos boksininkas - nebegali pacituoti Servanteso eilių - jis jų tiesiog nebeprisimena. Filmo kūrėjai primena - nieko nėra svarbiau už atmintį ir prisiminimus. Nes šiems nugrimzdus į užmarštį po truputį atsiveria tuštuma. „Omarų sriubos“ herojus galėtų paguosti bent tai, kad jų istorija dabar jau neliks užmiršta.
