„Vienas kitu turi pasitikėt... Tokios tokelės“

Viktorija Akavickaitė
2021 sausio 14 d.

 Šįmet, artėjant jubiliejiniam Laisvės gynėjų dienos paminėjimui, kasdien vis labiau spaudė širdį dar viena, ypatingai liūdna proga - artimo kolegos, draugo, prodiuserio a. a. Kęstučio Petrulio 70-osios gimimo metinės. Jas būtume minėję vakar, sausio 13 dieną. 

 Nors po Kęstučio mirties praėjo beveik pusmetis, sunku kalbėti būtuoju laiku. Jis vis dar gyvas ne tik per 44 metus sukurtose dešimtyse filmų, bet ir kiekvieno jį pažinojusio širdyje. Kęstutis buvo neviešas, bet kine labai svarbus žmogus, besąlygiškai atsidavęs savo profesijai. Kartais atrodydavo, kad žodis „neįmanoma“ jo gyvenimo knygoje neegzistuoja, o Kęstučio darbo valandos neturėdavo jokių apčiuopiamų ribų. Ne tik aš, bet ir visa Lietuvos kino industrija vasarą netekome nepaprastai profesionalaus ir tuo pačiu labai kuklaus, nuoširdaus ir jautraus kolegos. Tarp Kęstučio prodiusuotų filmų - „Moteris ir keturi jos vyrai“ (rež. A. Puipa), „Mano mažytė žmona“ (rež. R. Banionis), „Žvėris, kylantis iš jūros“ (rež. V. Žalakevičius), „Duburys“ (rež. G. Lukšas), „Elzė iš Gilijos“ (rež. A. Puipa), „Stiklo šalis“ (rež. J. Lapinskaitė), „Varpas“ (rež. A. Stonys), „Purpurinis rūkas“ (rež. R. Banionis), „Dangaus šešėlis“ (rež. R. Lileikis) ir daug kitų.

 Kęstutis filmo kūrimo procese dalyvaudavo nuo pat jo pradžios iki pabaigos. Jei reikėdavo, atlikdavo ir tuos darbus, kurie jam nepriklausydavo, nes rūpestis ir meilė savo profesijai niekada jo nesuturėdavo. Daugybė garsių Lietuvos režisierių turėjo progą ne tik bendradarbiauti, bet ir pažinti Kęstutį, kuris, rodos, niekada ir nedirbo - jis tiesiog gyveno kinu. Iki pat paskutinės savo gyvenimo akimirkos. 

 Dar 2018 m., kai studijuodama Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje rašiau savo baigiamąjį bakalauro darbą apie prodiuserio ir režisieriaus sąveiką, o tyrimui tada pakalbinau ir savo kolegą bei draugą Kęstutį, nenumaniau, kad šiandien šie jo žodžiai, kuriuos galėjau užfiksuoti ne tik savo atmintyje, bet ir ant popieriaus lapo, suskambės visai kitaip. 

 Ačiū tau, Kęstai, už draugystę, bendrystę ir tai, kad galėjau, nors ir neilgai, kartu eiti kino keliu. Sakoma, kad žmogus nemiršta tol, kol yra gyvas kitų atmintyje. Tikiu, kad mūsų atmintyse liksi dar ilgai. 

Ištraukos iš 2018 m. vykusio pokalbio su Kęstučiu Petruliu.

Apie požiūrį į scenarijų

Kadangi man teko dirbti ne tik su dabartine karta, bet ir su  Vytautu Žalakevičiumi, Almantu Grikevičiumi, Algirdu Dausa, Marijonu Giedriu, tai pasakysiu, kad filmo scenarijus buvo kaip pradžia, sakykim, inspiracija. Gal dabartinės sąlygos neleidžia taip traktuoti gamybos, bet scenarijus būdavo keičiamas pagal besikeičiančią situaciją: aktoriai, naujos natūros atsiradimas, gali padiktuoti filmui kažką naujo. Nors tai nėra taisyklė. Kai kurie laikosi scenarijaus ir viskas. Bet tik Talmudas ir Senasis testamentas nesikeitė, o visa kita, žinai, galim revizuoti, kad būtų nauda kinui. Ir žiūrovui. Norėčiau taip galvoti, nors ir nevisad taip būna.

Apie komandos pasirengimą

Montažas, jeigu filmas, tarkime, vidutinis, gali išgelbėti jį, gali ir sugadinti. Dėl pasiruošimo filmavimui. Nu, nepasiruošei, nu ir ką? Ir kas tada? Kas iš tų gražiųjų minčių? Jeigu papūga, kuri turėjo laiku atskristi, neatskrido, ir filmavimai griūna? Gal aš nerimtai
šneku? Aš labai rimtai šneku. Noriu pasakyti, kad tie parengiamieji darbai nėra, kaip ten sakoma, „per pievas žalias“. Kur tik pažiūrėsi, visur kine yra pakankamai sunku. Bet kad ir kaip bebūtų, rezultatas viską atperka. Juk taip gera po to pamatyti ekrane visos komandos vaiką, ar ne?

Apie konfliktus tarp prodiuserio ir režisieriaus

Žinai, ginčai, jie turi kilt visą laiką. Jeigu yra tas vanduo ramus... na, taip nebūna. Tada būna diktatas. Tik aš nematau to kūrėjo, kuris gali diktuot ir kuriuo galėtum iki galo pasitikėt. Man gyvenime pasisekė, kad teko dirbt su kūrybiškais žmonėm ir ieškot to bendro sutarimo. Būdavo ginčų, visko, bet tai taip, kaip šeimoj – niekada nėra viskas ramu.

Apie filmų režisierius

Ne visada gali suprasti režisierių. Čia kaip dailininko darbas - jei jis nenutapė iki galo paveikslo, tu gali jo nesuprasti, bet tu juo pasitiki, o jei nepasitiki, tai klausi. Kaip sako Žala: nežinau, tiesiog žinau - taip yra ir taip bus. Galų gale, menininkas yra ne santechnikas, jis ne visada gali įvardinti tiksliai, kas ten bus, bet jei jis yra talentingas kūrėjas, tu juo pasitiki.

 

Apie režisieriaus ir prodiuserio santykį 

Pradėjau dirbti kine prieš pusę amžiaus, ar ne? Netoli šito. Kažkaip sau pagalvojau, kad – ir man atrodo čia toks gana tikslus palyginimas - režisierius yra „siela“, o prodiuseris yra „kūnas“. O sveikame kūne – sveika siela. Ir atvirkščiai. Ir kai yra kūno ir sielos vienybė, tada ir grupė mato, ir džiaugiasi, ir visiems yra gera, ir filmui gera. Bet jei „siela“ yra atskirai, tai šito nėra, nemiga kankina visus, ta blogąja žodžių prasme. 

Režisierius kuria filmą. Prodiuserio išėjimas nepakeičia filmo struktūros. Režisierius gali ateit visai kitas ar, kaip ir montaže, ateis montažo režisierius ir jis gali savaip matyt filmą. Bet visada vienas kitu turi pasitikėt ir išklausyt. Būtų idealu. Kūnas ir siela. Tai va. Tai tokios tokelės...

 

Parengė Viktorija Akavickaitė,  filmų prodiuserė

Nuotraukoje – prodiuseriai Kęstutis Petrulis ir Viktorija Akavickaitė, filmavimų akimirka. V. Akavickaitės archyvo nuotr.

Komentarai