Griciaus žemynas

Rūta Oginskaitė
2021 vasario 2 d.

Tebeskamba ausyse Jono Griciaus balsas, intonacijos: „Parvažiavom iš filmavimo ir, kaip dažnai būna – po penkgram. Nuovargiui nuimti.“ Kas dabar nuims atsisveikinimo liūdesį ir padės suprasti – džiaugtis reikia, kad jis buvo, filmavo, rašė, pasakojo, bendravo taip dosniai, lyg ne kino klasikas būtų. 

Ar jis kada nors elgėsi kaip kino klasikas – šaltai, oriai, laikydamas niekinantį atstumą! Ar iš viso bent akimirkai stojosi į kino meistro pozą ir rodė kaprizus filmuodamas? Nebent Elizabethai Taylor, kuri „Mėlynojoje paukštėje“ užsimanė vaidinti kaimo moteriškę su žvaigždės grimu. Bet tai juk buvo doro Griciaus atsakas primadonos užgaidai, kuri trukdė filmuoti tiesą, tegu ir pasakišką. Lietuvių aktorės kaip tik prisimena, kad jauku būdavo kino aikštelėje, kai dirbo Gricius. Jokios įtampos! Nors jis jau buvo garsenybė kaip Arūno Žebriūno, Vytauto Žalakevičiaus, Raimondo Vabalo, Grigorijaus Kozincevo filmų operatorius, tarptautinio masto laureatas, kai jos dar pradines klases lankė. 

Jeigu kas rinko prisiminimus ir rašė apie profesionaliojo lietuvių kino pradžią, kurioje Gricius buvo vienas iš svarbiausių veikėjų, tas visada skambino jam ir keliavo į Kaštonų gatvę, tą namą, ant kurio kabo memorialinė lenta rašytojui Augustinui Griciui, operatoriaus tėvui. Ketvirtas aukštas – ir durys atviros. Jonas Gricius ir Dalia Griciuvienė prie apskrito stalo svetainėje atkurs, pacituos ir gal net suvaidins visą kino studiją, ir kuriančią, ginčų ar abejonių kamuojamą, ir „lapatai lapatai ant kalniuko, lapatai lapatai atgalios“, t. y. kai tekdavo parsinešti penkgram. Dabar atrodo, kad ir aš ten buvau, jų kino istorijoje, kartu su jų papasakotais Robertu Verba, Arūnu Žebriūnu. Vytautu Žalakevičium, Julijonu Lozoraičiu. Nes tiek kartų esu klausinėjusi iš išklausiusi dosnius pasakojimus Gricių svetainėje. Per mažai kartų, Jonai ir Dalia, nes vis tas nenoras trukdyti. 

O juk išeidavau iš jų namų laiminga, dainuodama, apsvaigusi nuo žinių ir paties tų namų klimato. Panašią laimę patiriu, vis iš naujo skaitydama Jono Griciaus „Prisiminimus“, knygą, kurią pagal jo užrašus 2009 metais parengė ir išleido Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus. Jeigu ne Gricius, jo gebėjimas ne tik filmuoti, pasakoti, bet ir rašyti, lengvai ir sąmojingai – ar turėtumėm tokį vaizdingą Lietuvos kino pradžios įamžinimą! Ar pro dokumentus prasibrautumėm? Štai, kaip Gricius rašo apie tuos laikus, kai Lietuvos kino studijoje po karo dirbo daug „senbuvių“ – kitoms SSRS studijoms nebereikalingų rusakalbių: „dauguma jautėsi nekaltai nukentėję ir labai tikėjosi, kad Lietuvos kino studija – tai tik laikinas jų kinematografinių negandų etapas ir visiškai nesistengė pademonstruoti savo profesinių galimybių. Juo labiau, kad ir tos galimybės buvo gana ribotos ir labai pasenusios“. Kultūringai ir be paniekos, nors požiūris aiškus.

Kai kurie Griciaus posakiai turi netikėtai smagaus poveikio, pavyzdžiui, kai jis renkasi žodį „apsivainikuoti“. Ir dar kokia reikšme! Juk kai po studijų Maskvoje ėmė grįžti vis daugiau profesionalių lietuvių kinematografininkų, „senbuviai“, liudija Gricius, pasijuto atstumti ir ėmė norėti brautis į jaunųjų filmavimo grupes. Viskas tiko – „partorganizacijos“ susirinkimai, kaltinimai „nacionalizmu“, kolektyviniai skundai „direktyviniams organams“, netgi „smulkus šantažas“. Imkit juos į bendradarbius! Gricius: „Neprisimenu atvejo, kada tos pastangos būtų apsivainikavusios“. 

Tiesa, apie ribotas galimybes Gricius yra kalbėjęs ir liūdnai, net griežtai, ypač pasižiūrėjęs Lietuvos televizijų laidas ir stebėdamasis, kas galėjo taip prastai paruošti joms operatorius. Ta proga prisimindavo savo kaip dėstytojo praktiką, kai per stojamuosius paklausė vieno pretendento į operatorius – kuo skiriasi Rosinantas nuo Renesanso. Jaunuolis nežinojo, o Gricius po kurio laiko padarė išvadą, kad tokie nežiniukai greičiausiai ir filmuoja televizijai.

Mielas mielas Žmogau. Lietuvos kinas apsivainikavo jūsų darbais ir neapsakomai žaviu jūsų asmeniu.  Tas šešėlis, „bėgantis“ nuo baltaplaukės mergytės „Paskutiniame šūvyje“, tie gyvi kalnai ir draugiška, švelni jūra „Paskutinėje atostogų dienoje“, tvankios, grėsmės pilnos erdvės, kur „Niekas nenorėjo mirti“, rūkai „Karaliuje Lyre“, giedras ir žaismingas Vilniaus senamiestis, virtęs Švedija „Seklio Kalio nuotykiuose“ ir šelmiška rodyklė su užrašu „Gricius“ – kaip vietovė, miestas, žemynas, į kurį mes visi galim nuvykti. Tai tikrai žemynas. Nuvykti galim.

 

Nuotraukoje Jonas Gricius filmuoja "Hamletą".

Komentarai