Atgarsiai. Neįprasta idilė

Zoe Aiano, “East European Film Bulletin”
2021 vasario 20 d.

Keistame, apgriuvusiame būste, galinčiame egzistuoti bet kurioje pasaulio vietoje ir priklausyti, ko gero, bet kuriam praėjusių penkiasdešimties metų laikotarpiui, gyvena Diana, Aivaras ir jų sūnus Romanas. Kambarys nukabinėtas ikoniniais sovietinio periodo ženklais (šeima iš tiesų gyvena Lietuvos pajūrio mieste Klaipėdoje) – sieniniais kilimais, o vargingoje virtuvėje riogso malkomis kūrenama surūdijusi krosnis. Regis, namie nėra net vandentiekio – šeima geria iš šalimais esančios bažnyčios parsineštą vandenį, o savo šunį prausia miesto fontane. Poros pragyvenimo šaltinis – šiukšlių konteineriuose rasti daiktai. Visgi, nors šeimos materialinė padėtis išties skurdi, Lino Mikutos dokumentinis filmas “Romano vaikystė” jos neaktualizuoja ir nekomentuoja, o atskleidžia šiek tiek kitokį – gana laimingos šeimos, besistengiančios išgyventi kapitalistiniame pasaulyje, paveikslą.

Filmo pavadinimas šiek tiek klaidina – ne vien dėl to, kad yra nieko nežadantis ir blankokas, tačiau ir dėl to, jog filmo siužetas (tiek, kiek jo čia yra) nėra pasakojamas iš Romano perspektyvos. Esminė pasakojimo scena – nepaprastai mielai kartu su keistuoliu draugu švenčiama mažytė  Romano šventė – jo gimtadienis. Ši, kaip ir daugelis kitų filmo scenų, koncentruojasi į tipišką vaiko pasaulį – veiklą, kuri žiūrovui gana paradoksaliai vienu metu kalba ir apie vaikiškumą, ir sužadina praėjusio laiko atsiminimus – paplūdimio žaidimus smėlyje, šokinėjimą ant batuto, karstymąsi ant paminklų  (dažniausiai be suaugusių priežiūros). Bet visgi didžioji ekrano laiko dalis skiriama jo tėvams – Dianai ir Aivarui bei jų tarpusavio santykiams. Filme juos matome besirūpinančius savo kasdienybe – renkančius išmestus daiktus, kad galėtų juos parduoti, tvarkančius namus, bendraujančius su draugais. Regis, čia nėra didelės dramos – personažų priešistorė nėra aiškinama ir jie patys per daug apie ją nekalba.

Rodomų scenų namuose paprastumas, kasdieniškumas stipriai kontrastuoja su vaizdo sodrumu bei beveik gluminančiu jo grožiu. Ypatingai jis išryškėja namų interjeruose – preciziškai sukomponuoti kadrai įgyja tapybos bruožų, pasižymi turtinga spalvų palete bei išraiškingu natūralios šviesos panaudojimu, pabrėžiančiu daiktų apimtis ir tūrius. Visas kinematografinis santykis su medžiaga - atidus balansavimas plonyte linija, išvengiant ir vertinančios, skeptiškos pozicijos skurdo atžvilgiu, ir jo romantizavimo ar fetišizavimo. Išgrynintos vizualinės kompozicijos suteikia filmui poetinio orumo ten, kur, regis, mažiausiai galėtų jo būti – ankštose ir nušiurusiose erdvėse, tačiau niekada nepradeda jų “garbinti”. Vienintelės vietos, kur estetiniu požiūriu šiek tiek persistengta – muzikiniai intarpai, užgožiantys natūralią aplinkos garsų kompoziciją bei keliantys žiūrovui nereikalingas ir perdėtas emocijas.

Filmo struktūra, jungianti išorinį bei vidinį pasaulius, konstruojama labai sumaniai, sukuriant joje trapų belaikiškumą. Netikėtai atsirandantys tipiniai šiuolaikiniai artefaktai filme atrodo kaip svetimkūniai, atkeliavę lyg iš paralelinės visatos. Diana su Aivaru džiaugiasi išmestų DVD diskų laimikiu, nors ir neturi kuo jų pažiūrėti. Vienintelis įrenginys, leidžiantis jiems pasinerti į skaitmeninį pasaulį – žavus telefono “plytos” egzempliorius mažu ekranėliu, galinčiu rodyti vaizdo įrašus. Daiktelis, egzistavęs gana trumpą ir labai konkretų laiko tarpsnį. Šeima tarsi sutrauko esamojo laiko tęstinumą, gyvendami savo nuosavame, paraleliniame laike.

Panašiai atsisakoma pabrėžti ir geografinės pasakojimo vietos kontekstą. Žinoma, pati kalba yra neišvengiamas kultūrinio savitumo ženklas, kaip jau minėti sovietinio dekoro elementai, tačiau iš principo konkreti veiksmo vieta filme nevaidina svarbaus vaidmens. Epizodai, kuriuose matomas miestas visiškai ar bent jau iš dalies gerai prižiūrimas, tik patvirtina netipišką ir marginalią filmo veikėjų padėtį visuomenės atžvilgiu. Tikslaus geolokacinio taško neigimas paverčia istoriją universalia – kiekvienoje pasiturinčioje visuomenėje atsiras šeimų, gyvenančių jos paribiuose.

Filme nesurasite atsakymo, kaip išspręsti skurdo ir su juo susijusių gyvenimo ypatumų problemas. Jis taip pat ir neadvokatauja tokiam šios šeimos gyvenimo būdui bei neidealizuoja jo. Greičiau pasakoja apie atsparumą kapitalistiniams suvaržymams ir meilės ryšį šeimoje. Savo ar ne savo noru šie žmonės egzistuoja už “meinstryminės” sistemos ribų, neturėdami būtinojo poreikio į ją integruotis. Filmo pavadinimas iškelia klausimą – jei tai yra Romano vaikystė, kas jo laukia tuomet, kai suaugs? 

Didžiąja dalimi tai nulems pokyčiai visuomenėje, kurių mažas berniukas įtakoti negali, nes pats jau dabar iš dalies egzistuoja už jos ribų. Tačiau bent artimiausioje aplinkoje vaikui jo tėvai kloja, regis, pakankamai tvirtus pagrindus, suteikdami jam mylinčius namus ir laisvę tyrinėti išorinį pasaulį.

 

“East European Film Bulletin”, 2021 sausis, www.eefb.org

“Lela films” vertimas

Komentarai