Rūta Oginskaitė: tiesiog reikia tai papasakoti

Kalbėjosi Elena Jasiūnaitė
2021 vasario 24 d.

Kultūros žurnalistę, dokumentinio kino kritikę, knygų apie kultūros žmones  autorę, o šįmet - ir Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatę Rūtą Oginskaitę kalbina kultūros istorikė, kino kritikė Elena Jasiūnaitė. Apie profesijos pradžią ir įkvėpimus, knygas ir jų herojus, atsitiktinumus ir dėsningumus, „Mūzų...“ ir profesinės kasdienybės malūnus...  

Ar prisimenate, kaip gyvenime atsirado kinas, kiti menai?

Esu aktoriaus ir istorikės dukra. Neaugau teatro užkulisiuose, bet nuo mažens žiūrėjau spektaklius. Namai pilni knygų, paveikslų, plokštelių. Visi menai čia pat, ranka pasiekiami. O svarbiausias paauglystės filmas buvo Arūno Žebriūno „Paskutinė atostogų diena“. Premjeros metais buvau to filmo herojės Vikos bendraamžė.

Tačiau studijas jau rinkotės tikslingai?

Studijavau bjaurybę žurnalistiką. Visišką nieką. Man neatėjo į galvą, kad norint rašyti, galima kažką kita studijuoti.  Rašyti norėjau apie teatrą, aišku – „Literatūroje ir mene“. Studijuoti teatrologiją? Buvau susitaupiusi 17 rublių kelionei traukiniu į Maskvą egzaminams į GITIS’ą laikyti. Bet nevažiavau. Baugu buvo. Ir studijavau ne tiek paskaitose, kiek radijuje, kur laidų Užsienio lietuviams redakcijoje nuo antro kurso tiesiog gyvenau ir turėjau savo pusvalandinę laidą.

Vis dėlto pradėjote rašyti ir apie kiną. Kaip atsirado jis?

Mums dėstė Skirmantas Valiulis. Jis iš karto tapo man artimas. Net neatsimenu, ką jis mums dėstė – kažką susijusio su kinu. Kartu ir ieškojo naujų autorių, kurie norėtų rašyti „Kino“ žurnalui.

Buvau susipažinusi su aktoriais studentais, vyresniais už mane pora metų. Tai dėl to, kad iš viso kurso stipriausiai susidraugavom su Beatriče, kilusia iš Akmenės, o jos draugė ir bendraklasė Regina Arbačiauskaitė studijavo aktorystę. Tai buvo vadinamasis Kernagio kursas – Kernagis, Račkys, Braškys, Rumšas, Arbačiauskaitė, Gudonytė, Večerskis... Vienas kitas jau po truputį filmavosi. Valiuliui pasakiau, kad jeigu reikėtų rašyti apie Reginą Arbačiauskaitę – aš norėčiau. Arbačiauskaitė pradėjo filmuotis Raimondo Vabalo „Smoke ir Mažylyje“. Valiulis perduoda man Sauliaus Macaičio telefoną. Aš, studentė, skambinu Macaičiui, jis man užsako straipsnį.

„Kino“ redakcija tada buvo Ozo kino salės pastato kieme, ten, kur „Lietuvos kinas“. Kažkokiame barake. „Kinas“ ir „Savaitės ekranas“ buvo reklaminiai Kino nuomojimo kontoros leidiniai. Įėjau į tą baraką, kažkur siauro kambario gale profiliu sėdi Macaitis, dirba savo darbą, o tekstą priima Gražina Svilienė. Viskas. Po to dar apie aktorių Juozą Kisielių rašiau, apie Nijolę Oželytę. 1976-78 metai.

Baigusi studijas pirmą kartą nuvažiavau į tai, kas vadinosi Pabaltijo dokumentikos simpoziumai. Iš tiesų tai buvo trijų Baltijos šalių dokumentininkų susitikimai. Draugiški ir kūrybiškai reiklūs. Iš kiekvienos respublikos, kaip tada vadinosi, suvažiuodavo po dešimt dokumentininkų su savo filmais. Susirinkdavo mažame miestelyje, ne Vilniuje, Rygoje ar Taline, kad visi būtų ne namie ir neturėtų jokių pašalinių interesų ar pareigų. Tą kartą vyko Nidoje, vėliau Latvijoje – Cēsio miestelyje, Estijoje – Hapsalu, Lietuvoje – Anykščiuose... Trys ar keturios dienos: po dieną vienos šalies programai ir labai išsamiems, kolegiškiems filmų aptarimams. Tarkim, jei rodo lietuviai, juos aptaria latviai ir estai. Šitie susitikimai mane „prisegė“ prie dokumentikos ir laiko iki šiol. 

Kuo taip užbūrė? Ar iki tol mėgdavote dokumentiką, ar tie aptarimai „atvėrė“ akis, koks tai įdomus, „gilus“ žanras? Juk tuo metu (sovietmečiu) dokumentika vis dar neretai turėdavo pragmatišką/propagandinę funkciją – parodyti, kaip gerai gyvename, o ne kelti klausimus. Ar simpoziume buvo rodomi kitokio pobūdžio dokumentiniai filmai? 

Tai buvo galimybė pamatyti palyginus daug dokumentikos – poetinės, publicistinės, eksperimentinės. Lyriškos, ironiškos, pompastiškos (kurios prisitaikėliškumą kolegos dokumentininkai labai argumentuotai ir negailestingai pasmerkdavo). Daug – tai ano meto supratimu: trys dienos po dešimt filmų, kurių dauguma – trumpametražiai! Ir viskas. Tokia metų dozė. Kitų galimybių tada matyti dokumentiką aš neatsimenu. Tikrai nebuvau „Kronikos“ kino teatro (dabar – Reformatų bažnyčia Pylimo g.) gyventoja, nors esu ten žiūrėjusi filmus. 

Simpoziumuose mane pakerėjo dokumentikos įvairovė. Juk net iš lietuvių dokumentikos iki tol buvau mačiusi tik Roberto Verbos porą filmų (nesuprantu, kokiu būdu ir kur) ir Henriko Šablevičiaus, apie kurį vis paskaitydavau „Kino“ žurnale, o kai Rūta Vanagaitė „Kultūros barams“ užsakė jo portretą, paskambinau ir prisipažinau, kad daug skaičiau apie jo filmus ir labai norėčiau juos pamatyti, gal jis man galėtų parodyti. Jis parodė! Taip mes susipažinom, ir gal nuo tos pažinties prasidėjo mano važinėjimai su dokumentininkais. Juk kažkas turėjo pakviesti.

Kaip tų peržiūrų viršūnę atsimenu esto Andreso Sööto filmus. Žudančios ironijos ir liūdesio kūriniai – „Joninės“, „Dirigentas“, „Reporteris“. Tokį nykų, apsimelavusį pasaulį jis rodė ir tiek juoko sukeldavo, o po filmo visiškai nebejuokinga, tik atsistebėti negali: kaip žmogus šitaip pamato – reiškinius per smulkiausias detales, atsitiktinius judesius ir žvilgsnius. Arba Herco Franko, meistro iš Latvijos, filmai, jo „10 minučių vyresnis“ – dešimt minučių vaiko veidas ekrane, visą istoriją gali išskaityti per jo reakcijas. Tai 1978 metų filmas, Nidoje jį pamatėme pirmą kartą, kaip ir patį Franką, ir jo operatorių Jurį Puodnieką. Žiūri filmus, žaviesi jais, klausaisi autorių ir jų kolegų, vaikštai kartu po apylinkes, šoki su jais... Ir Söötas ten buvo, bet tą supratom tik žiūrinėdami Algirdo Tarvydo nuotraukas, o tada Sööto nepastebėjome – tokio tylumo žmogus. Nuolatinė pažintis su estų, latvių, lietuvių dokumentika, nauji Sööto, Franko, Šablevičiaus, Ivaro Seleckio, Peterio Toomingo, Marko Soosaaro, Rimtauto Šilinio, Edmundo Zubavičiaus, filmai ir bendravimas su jais buvo palaima. Dabar tie filmai, kuriuos anuomet pirmi matydavom, jau klasika. Bandau prisiminti, ar dar koks menas yra man kėlęs tokią naujos žemės atradimo euforiją. Atskiri kūriniai – taip, bet visa meno rūšis – kažin. 

Audriaus Stonio ir Kristinės Briede „Laiko tiltai“ sugrąžino į tą laiką, prie tų žmonių. Neįtikėtina.

Tiesa, skaitydama Ramunės Rakauskaitės parengtą knygą „Šoblė“, pavydėjau visiems, kurie su juo dirbo. Svarsčiau, kaip man anuomet neatėjo į galvą norėti dirbti kino studijoje, su dokumentininkais, su Šoble – ypač. Palengva supratau, kodėl: aš juk norėjau rašyti apie juos, o ne dirbti su jais.

Turiu knygą „Ekrane ir už ekrano“, joje yra ir jūsų tekstas apie Atgimimo laikų dokumentiką. Ilgą laiką tai buvo vienintelė solidesnė po Nepriklausomybės atgavimo parašyta lietuvių kino istorija.

Buvo toks trumpas laikotarpis Nepriklausomybės priešaušryje, kai į Filosofijos, sociologijos ir teisės institutą greta teatrologų, teatro istorikų buvo pakviesti dirbti ir kinotyrininkai. Paskelbtas konkursas, sulaukta kandidatų. Nors Linas Vildžiūnas, Saulius Macaitis ir aš buvom labiau redakcijų bendradarbiai, o ne mokslininkai, bet kaip tik mus ten priėmė. Mūsų darbo rezultatas buvo ta knyga, Macaičio sudaryta. Mano užduotis – dokumentikos istorija, nes jau gal dešimtmetis, kai spirgėjau ta tema. Bet vienas dalykas – svaigti per filmų seansus ir rašyti laikraščiams, o čia juk mokslinis darbas.  Sakiau Macaičiui – nemoku, neišeina, tuoj mus demaskuos ir išmes. Prisimenu Macaičio patarimą: „Cituok. Labai padeda“. Tokia ramia pašaipia macaitiška intonacija. Knygą gerai vertino ją svarstę kolegos teatrologai, sakė – net neįsivaizdavo, kad apie kiną galima taip įdomiai rašyti. Matyt tai ir požiūris į lietuvišką kiną – atseit, kas ten įdomaus, ypač dokumentikoje… 

Netrukus prasidėjo nauji laikai, nauji menai ir nauji laikraščiai, Vildžiūnas ėmėsi „Kino“ ir „7 meno dienų“, ten ir liko, o mus su Macaičiu įsuko „Mūzų malūnas“. Kažkiek derinome ramų darbą institute ir dinamišką „Lietuvos ryte“, bet neilgai. Išėjome ir institute nebeliko kinotyros. Gaila, gaila, gaila.

Dar ir aš prisimenu „Mūzų malūną“, nors turbūt tik paskutinius jo metus. Atrodo – ilgą laiką buvo Jūsų gyvenimo dalimi. Nuo ko viskas prasidėjo?

Tai buvo 1993 m. pradėtas „Lietuvos ryto“ menų priedas. Atėjome su visa kompanija: Macaitis – kinui, aš – teatrui (nes taip buvo „Literatūroje ir mene“, „7 meno dienose“), Rūta Mikšionienė – dailei, Asta Andrikonytė – muzikai, Audronis Imbrasas – šokiui, netrukus ir Sigitas Parulskis – literatūrai. Rimtos redakcijos komanda! Turėjome planų, temų ir rubrikų 16-ai puslapių. Gavome du ar tris. Šokas, neviltis. Vis dėlto „Mūzų malūno“ atsiradimas dienraštyje buvo kultūrinis įvykis, apie mus ir televizijoje pranešė kaip apie kokią premjerą. 

Su laiku puslapių daugėjo – keturi, aštuoni, net dvylika. Po puslapį kiekvienai meno rūšiai ir dar užsienio naujienos. Menininkai ir skaitytojai, kuriems rūpėjo kūryba, pirko „Lietuvos rytą“ antradieniais, net prenumeruoti būdavo galima vien antradienius. Nors esu girdėjusi ir tokį menininko posakį: „Aš nepirksiu pusės kilogramo laikraščio dėl jūsų“. Iš tiesų – juk „Mūzų malūno“ reikėdavo gerai paieškoti tarp keliasdešimt kelių puslapių laikraštienos su reklamom. 

O redakcijos viduje į mus žiūrėjo rezervuotai. Viena korektorė replikavo pačiais pirmais metais: „Man įdomiau skaityti statistikos lenteles, nei jūsų recenzijas“. Ir redakcijos vadai po kurio laiko mandagiai paprašė: rašykit žurnalistiškiau. Mes taikėmės su tokiu požiūriu.

Bet ilgai taip gyvenote?

Iš inercijos. Tuo metu atrodė, kad kitokių variantų net negali būti. Tiek panyri į rutiną, ir tai taip patogu, kad net nesusimąstydavome, kad galime dingti, o jei kažkas nepatinka – keisti, ginčytis. Svarbiausia buvo rašyti. O patogu bent jau man buvo dėl to, kad „Mūzų malūną“ mes darydavome savaitės pabaigoje, kai visi menai parodo kažką nauja. Penktadienį ar šeštadienį žiūriu premjerą, naktį rašau, sekmadienį maketuodavom savo puslapius – toks buvo grafikas. Pirmadienis, antradienis ir trečiadienis – mano! Galiu rašyti knygą, galiu straipsnius „Kinui“, „Teatrui“, lfc.lt, menufaktura.lt… Kitas patogumas – redakcija finansuodavo išvykas į festivalius užsienyje. Žinoma, tik į tokius, kurie domino „Lietuvos rytą“, o ne kokius specifiškesnius. Todėl Macaitis, pavyzdžiui, buvo kasmet siunčiamas į Berlyną ir Kanus, o aš porą kartų gyvenau Amsterdamo dokumentinio kino festivalyje.

Taip virš 20 metų ir dirbau. Bet finale tai pasidarė visiška kančia. Savaitinis menų priedas virto vienu kitu puslapiu įvairiom dienom, greta dienraščio atsirado portalas lrytas.lt, prasidėjo privalomas kasdienis rašymas online. Dingau pačią pirmą dieną, kai mano amžiaus cenzas leido išeiti į niekur.

Vis dėl to turėjote nostalgiškai prisimenamus „Malūnėlius“ – „Mūzų malūno“ apdovanojimus?

Jie atsirado dramatišku laiku, kai „Mūzų malūnui“ buvo 10 metų ir kai jis jau buvo 8 puslapių. Pasigirdo, kad bus mažinamas mums skirtas plotas. Apie tai liūdnai kalbėjomės su „Vartų“ galerijos įkūrėja Nida Rutkiene, ir ji sakė – 10 metų, taigi reikia švęsti, parodyti, koks tai turtas! Padarykime šventę galerijoje! Šventė įvyko. Pridarėme įvairių metų „Mūzų malūno“ puslapių kopijų, apklijavome galerijos sienas. Susirinko menininkai, apie kuriuos rašėm ir nerašėm. Kęstutis Navakas tuo metu rengė kultūros laidas televizijoje. Jis atvyko filmuoti ir klausė, kaip trumpai galėčiau apibūdinti „Mūzų malūną“. Tada aš jam neištariau, nesiryžau taip žudikiškai elgtis „Mūzų malūno“ atžvilgiu. Nepasakiau jam, t. y. per televiziją, kad „Mūzų malūnas“ – svetimkūnis „Lietuvos ryte“, komerciškai nenaudingas, bet kultūringa turėti kultūros priedą. Taip jautėmės. Negalėjau pamiršti anos korektorės apibūdinimo, nors šiaip visos korektorės mus mėgo. Žurnalistės iš kitų laikraščių sakė, kad jas perspėdavo – „tik nerašykite kaip Mūzų malūne“. 

Mes šventėme 10 metų, kad parodytume redakcijai, kokie mes šaunūs ir svarbūs! Vyriausiasis redaktorius buvo atsiuntęs krepšį gėlių, šampano, vaisių. Todėl Navakui ėmiau aiškinti, kad mes turime daug kompiuterių, esame privilegijuoti... Po poros metų man Navakas kitame malūnų baliuje priminė savo klausimą ir mano atsakymą. Sako – tu taip džiaugeisi, o juk po to sumažino „Mūzų malūną“.  Taip, atsakiau, mes žinojom, kad tai buvo sumažinimo išvakarės. Ir turėjom vilčių apsiginti.

O malūnėliai... Kasmet gruodį apeidavau antikvarus, supirkdavau kavos malūnėlius – medinius, metalinius, nebuvo dviejų vienodų. Visada jaudindavausi, kad neberasiu. Ir visada rasdavau. Arba sugalvodavome dar ką nors – pavyzdžiui, senovišką žibintą įteikėme Vidai Ramaškienei, tuometinei „Lietuvos“ kino teatro direktorei už tą šviesą, kurią nešė „Lietuva“. 

Kiek metų tie apdovanojimai vyko?

Kokius penkerius metus. 2003 metais buvo pirmas, o 2008 atėjo krizė.

Kokie būdavo nominantai?

Skirstėme pagal menus. Aš – teatrui, Macaitis – kinui, Gerbutavičius – literatūrai, Mikšionienė – dailei, Andrikonytė – muzikai. Ir dar kam nors. Pavyzdžiui, labai gražų, senovišką papuošalą kaip prizą įteikiau Viktorijai Kuodytei. Po to kažką labai gražaus – Eglei Špokaitei. Dar vėliau sugalvojome kritikams padovanoti po pipirų malūnėlį. Pirmasis buvo skirtas Vitai Mozūraitei, antrasis – Vaidui Jauniškiui. Bet tik tiek jų ir tebuvo. Po to pasibaigė malūno baliai.

Visada būdavo firminis gėrimas: didelis butelis, o jame – šnapsas su daug spanguolių.  Butelis su spanguolėmis būdavo ir ant pakvietimų. Kuklios vaišės. Neištaigingas, bet smagus balius. Tik su metais tų Kalėdinių renginių daugėjo geometrine progresija. Paskutiniais metais girdėdavome „užbėgam pas jus, po to – pas kitus“. Net ir gerai, kad pasibaigė... Aš labai nervindavausi kasmet, skambindavau kiekvienam, rašydavau, tikrinau, ar visi paskambino saviems pakviestiesiems, kad kiekvienas, kuris buvo pakviestas, ateitų.

Ateidavo?

Ateidavo. Ir visada šventėme „Vartų“ galerijoje. Nors baliams tai ne pati patogiausia vieta – lipti į 3 aukštą. Ir saugoti parodų eksponatus, kad kas nesugadintų. 

Rašote biografines knygas. Kodėl ir kaip viskas prasidėjo?

Minėjau savo bendrakursę Betą – Beatričę, kuri mano gyvenime labai svarbi ir brangi. Ji su šeima jau 30 metų gyvena Amerikoje. Kartą atvykusi į Lietuvą ji man pasakojo: atsimeni, kažkada ėjome šita gatve ir tu man pasakei, kad nori rašyti knygas apie įžymius žmones. Ar taip ir suformulavau? Nes rašau ne apie įžymius – ne tai mano kriterijus, rašau apie tuos, kurių menas yra mano gyvenimo dalis. Bet skaityti biografines knygas man yra įdomiausia. Kai pastebėjau, kad domiuosi vien biografijomis, sąmoningai liepiau sau skaityti ir kito žanro knygas. Gerai, skaitau literatūros kūrinį, ir man pasidaro įdomiau, kas tas rašytojas, iš kur jis. Pradedu naršyti, kol susirenku biografiją kaip detektyvas. 

Kiekvienos mano knygos pradžioje būna daug nepasitikėjimo. Reikia, kad kažkas skatintų, prašytų, užsakytų. Pirmoji knyga buvo apie operos solistę Aleksandrą Staškevičiūtę. Jai – 80, o aš – tik baigusi universitetą. Ji žinojo, kad aš žurnalistė ir kreipėsi: užrašykit mano gyvenimą, jis įdomus kaip romanas!  

Kaip vyko tas pirmasis gyvenime biografinis „tyrimas“? Man pačiai buvo sunku supratus, kad žmonės linkę romantizuoti savo biografijas, pateikti mums susikurtą, pagražintą savo versiją, kuri anaiptol ne visada atitinka realybę, ir kartais net gana drastiškai. Kaip išlaviruoti, vertinti, atsirinkti? Galų gale – kaip neįskaudinti (ar tai nėra svarbu? bet gal svarbu?)?  

Tikėjau kiekvienu Staškevičiūtės žodžiu, nenumanydama, kad ji man seka sakmes – gerai atidirbtą savo biografijos variantą, kuriuo gal ir pati tikėjo. Mane „išblaivino“ dirigento Rimo Geniušo prisiminimai ir perspėjimas, kad faktus derėtų tikrinti. Ėjau į archyvą, skaičiau dokumentus, radau nepaprastai įdomius Antano Zaukos užrašus – jis Valstybės teatre dirbo režisieriaus padėjėju ir kasdien rašė spektaklių dienynus. Štai ten realūs faktai. Susitikau ir su pačiu Zauka. Skaičiau tarpukario Lietuvos laikraščius. Kartą Staškevičiūtė įsijautusi man pasakoja ir kaip visada pabrėžia, kaip ją engė „buržuaziniais“ laikais, kai daugiausiai dainuodavo ministrų žmonos… O aš jai – faktus iš operos dienynų, kur visos dainavo maždaug po lygiai. Staškevičiūtė: „Vaikeli, gerkit kavos“. Tą frazę įrašiau į knygą. 

Ji negalėjo perskaityti mano darbo, nes knyga pasirodė 1990 metais, kai ji jau nebegyveno. Nebuvau taip sumaniusi, bet sovietinėj Lietuvoj dokumentines knygas leido tik leidykla „Mintis“, o ten man pareiškė: knygos autore turi būti užrašyta Staškevičiūtė, pasakojimas pirmuoju asmeniu, jokių komentarų. Jie taip leisdavo memuarus, dažniausiai – „pogrindininkų“. Mano herojė jiems tiko, bet knygos forma privalėjo paklusti jų taisyklėms. Ginčytis buvo beprasmiška. Todėl po daug metų knygą išleido „Vaga“, kai nepriklausomoje Lietuvoje ten buvo įsteigtas meno knygų skyrius ir jame ėmė dirbti kompanija, pažįstama iš „Literatūros ir meno“ laikų, ir žinanti, kad aš esu parašiusi apie Staškevičiūtę.

Po to buvo Verbos istorija. Aš jo nepažinojau, tačiau jo filmų negalėjau atsižiūrėti. Tie senukai, jų kalba, jų trobos… Gali žiūrėti ir žiūrėti. Patekusi į kaimą, jaučiuosi lyg atsidūrusi Verbos kine. Jo ankstyvieji filmai atrodė kaip brangakmeniai devinto dešimtmečio dokumentikos apsupty. Simpoziumuose matydavau rinktinius filmus, o dokumentikos kasdienybė buvo smarkiai pilkesnė. Net Verbos to laiko filmai buvo jau bekvapiai. Išskyrus „Lituanikos sparnus“ – apie Dariaus ir Girėno skrydį. Buvau recenzavusi jį, padariusi porą televizijos laidų apie ankstyvąjį Verbą. 1994 metų žiemą man paskambino jo draugai ir pakvietė pas jį į ligoninę. Jie norėjo jį filmuoti televizijai ir prašė, kad imčiau interviu. Nežinau, kiek mūsų, kritikų, tuo metu buvo, bet kažkodėl pasirinko mane. 

Mes nebuvome pažįstami. Su gėlių puokšte nuvažiavau į onkologinę ligoninę. Verba gulėjo kniūbščias, nes kitaip nebegalėjo, kai kalbėjo – byrėjo ašaros. Akivaizdu, kad buvo priešmirtinis pokalbis.  Filmavo Verbos mokinys Kastytis Mačiūnas, o kvietė redaktorė Birutė Bražinskaitė, jie parodė laidą per „Tele-3“, aš padariau Verbos kūrybos vakarą Menininkų rūmuose, kur dabar Prezidentūra, ten rodėme ir tą interviu. Salėje buvo dokumentininkai. Po pusantro mėnesio Verbą laidojome.

Praėjo beveik 10 metų. Perskaičiau informaciją: „Skalvijos“ kino centras rengs dokumentikos festivalį, rodys geriausius užsienio dokumentinius filmus ir Verbos retrospektyvą bei išleis knygą apie jį“. Kad bus festivalis man džiaugsmas, kad Verbos filmus prikels – valio. Bet kad išleis knygą..! Vadinasi, kažkas per tuos 10 metų dirbo, kol aš svajojau. „Skalvijai“ tada vadovavo Živilė Pipinytė. Ji man skambina ir sako: mes ruošiamės daryti festivalį. Sakau – žinau. Ir virpu iš pykčio – kaip apmaudu dėl tos knygos! Ir, sako Živilė, norime rengti Verbos retrospektyvą, išleisti knygą apie jį. Žinau. Ir mes labai prašome, kad tu ją parašytum. Klausyk, sakau, jeigu tu dabar būtum pasakiusi, kad ta knyga jau parašyta, aš tave būčiau nudobusi.

Kelis retrospektyvos seansus tąkart žiūrėjome trise ar keturiese – tiek publikos. Buvo pakviesta Verbos dukra Monika, kartu žiūrėjo Živilė, gal dar Sonata Žalneravičiūtė. Ir aš. 2003 metai.

Pradėjau rinkti prisiminimus. Darbas užtruko gerus septynerius metus. Rašiau į niekur. Kas tą knygą turėtų išleisti? Prisimenu istoriją su viena rašytoja. Pasakiau, kad rašau knygą apie Verbą. „Verba? Kas čia galėtų būti, partizanas?“ Kai tokia reakcija, su jokia leidykla neišeina kalbėtis.

Bet atsirado „Aidai“?

Su „Skalvija“ bendradarbiavo dizaineris Tomas Mrazauskas. jis skaitmenino visas mano surinktas Verbos nuotraukas. Kai pradėjo dirbti „Aiduose“, sako – gal pabandom? Taip knyga buvo išleista, Mrazausko gražiai sumaketuota. Tačiau kas už 50 litų pirks knygą apie niekam nežinomą režisierių?

Bet dabar jis jau žinomas? Galvoju, kad ir aš apie Verbą sužinojau iš Jūsų knygos.

Čia jau pozityvesnė istorija. Per tą knygos rašymo laikotarpį Verbos kinas vis artėjo prie šiandienos. Nacionalinėje dailės galerijoje vyko sovietmečiui skirta paroda ir buvo rodomi Verbos filmai. Jie buvo parodyti ir kituose renginiuose. Knygos pasirodymo proga „Skalvijoje“ vėl buvo surengta Verbos filmų retrospektyva. Sudarėme turbūt trijų seansų programą, kiekvienas turėjo savo temą ir individualų pristatymą. Ir tada jau buvo anšlagai. Šitai mums pavyko.

Dar buvo knygos apie Kernagį, Kanovičių...

Ir Bagdonas. Knygą apie Kernagį rašiau iškart po netekties, tarsi laikydama jį, kad nedingtų, o jis į mane žiūrėjo iš visų išsidėliotų laikraščių ir žurnalų (pats buvo atvežęs šešias dėžes periodikos, kur apie jį rašyta). Žiūrėjo ir neleido man išskysti, mesti tą rašymą, o juk labai buvo sunku ir daug ko nebegalėjau sužinoti. Fantazavau tada: apie ką galėčiau rašyti, kas man ir brangus, ir pažįstamas nuo pirmų žingsnių scenoje... Bagdonas! Norėjau rašyti apie mylimą artistą, kuriam rašymo metu paskambinčiau, pasitikslinčiau, pasiguosčiau.

Kernagis ne vieną kartą buvo man sakęs nuo kokių 1992 metų – aš tau tiek turiu papasakoti! O aš – palauk, dabar rašau „Malūnui“, dabar apie šiuolaikinį teatrą vaikams, dabar apie Verbą. Mes juk plėšėmės į visas puses, kad suspėtume viską, ką dirbome. Sakiau – Kernagi, kai mums bus po 70 metų ir mes neturėsim ką veikti, va tada mes ir pasakosim vienas kitam prisiminimus. 

2007-aisiais, kai susirgo, jam buvo 56 metai. Spėjo jis man atvežti tuos žurnalus ir laikraščius su savo interviu. Ir spėjo du kartus papasakoti knygai. 

O kodėl Kanovičius?

Tai buvo leidyklos „Tyto alba“ vadovės Lolitos Varanavičienės ir Kanovičiaus sūnų idėja ir vyko su jų pagalba. Kodėl leidau sau rašyti apie rašytoją – esu užrašiusi jo vaizdingus prisiminimus apie Verbą. Žinojau, kad Kanovičius puikus pasakotojas, dirbęs kino studijoje, rašęs ir pjeses. Tik į sūnų siūlymą pasakoti savo gyvenimą jis keletą metų sakė „ne“, o 2016 metų sausį – staiga „taip“. Kai šitaip nusiteikia 86 metų žmogus, aš negaliu sakyti „palaukit“. Išskridau pas jį į Izraelį vidury knygos apie Žebriūną rašymo. Atrodė, po nešnekaus Žebriūno aš atsigausiu, knyga apie Kanovičių pati pasirašys!.. Kaip galima, parašius penkias knygas, vis dar galvoti taip naiviai? Knygas juk ne diktofonai rašo.

Ar Žebriūnas lengvai įsileido į namus?

Iki jo namų – keli atsitiktinumai. 2010 metai. Almanto Grikevičiaus 75-mečio vakaras. Tame vakare – Giedrė Kaukaitė, kuri man pasakė, kad čia yra Žebriūnas. Atsiskyrėlis Žebriūnas? Galbūt neseniai gauta „Auksinė gervė“ įkvėpė Žebriūną nesibaidyti kolegų? Giedrė man parodė, kur jis. Ir jeigu Žebriūnas nebūtų pastebėjęs manęs, stovinčios tarpdury, jeigu nebūtų džiugiai pasisveikinęs, aš tikrai nebūčiau drįsusi prie jo prieiti ir sakyti: laba diena, aš tokia ir tokia, mes esam bendravę „Riešutų duonos“ laikais… T. y. prieš kokius 33 metus. 

O turėjau susirasti jį gerokai anksčiau, dar kai rinkau prisiminimus apie Robertą Verbą – juk jaunas Verba filmavo jauno Žebriūno „Juodąją procesiją“, filmą, vadintą antireliginiu. Turėjau paklausti: ar buvote priversti daryti tokį filmą? Man atrodė, kad tai gana juodas jų kūrybos periodas ir dėl to nesiryžau lįsti. Bet tame vakare mes taip lengvai, koketiškai bendravom, kad paklausiau ir apie „Juodąją procesiją“ – juk knyga apie Verbą buvo dar atvira. Žebriūnas man tokių įdomių dalykų pripasakojo! Mes visą vakarą kalbėjomės, kol Kostas Smoriginas nepriėjo ir nepasakė: ko tu pristojai prie žmogaus, duok ir kitiems pasikalbėti. Žebriūnas man įteikė savo vizitinę kortelę. Neseniai buvau ją susiradusi: juodame fone – raudonos kino teatro kėdės.

Vos ne kitą dieną sutikau jį poliklinikoje, bet iškart pasakiau: tokioje vietoje pokalbio tęsti nenoriu. Tai ateik į namus. Atėjau ir žaismingi pašnekesiai pasibaigė. Man nepavyko paklausti nė vieno klausimo, į kurį Žebriūnas atsakytų, o ne kartotų, kad neįdomu. Kai praėjus 10 metų kalbėjausi su jo studentais, supratau, kad patyriau tą patį, ką ir jie: Žebriūnas atmesdavo, sumaldavo viską, ką jie pasiūlydavo ar sukurdavo. Po mūsų susitikimų man rankos drebėdavo taip, kad nesiryždavau mašinos užvesti. Bet mano mašina dabar beveik memorialinė – mes su Žebriūnu ja važinėjomės.  

Dabar atsakinėju, Elena, į tavo klausimus ir man atrodo, kad jaučiuosi gal panašiai kaip Žebriūnas. Kažko nenoriu prisiminti, ypač viešai. Apie kažką, kas kadaise vyko, galvoti įdomu, o pasakoti – anaiptol. Gal ir aš kažką pagražinu, romantizuoju, nutyliu kaip Staškevičiūtė? O iš kažkurių siužetų jau pasidarė pasakojamasis repertuaras. Profesine prasme tai labai gera pamoka – pačiai tapti klausinėjama. 

Tada, 2010-aisiais, artėjo Žebriūno jubiliejus, todėl paruošiau interviu „Lietuvos rytui“. Kalbėtis mes pradėjome birželio 6 dieną. Rugpjūtį buvo išspausdintas interviu. Žebriūnas jį paskaitė ir pradėjo elgtis maloniau. Po poros metų viskas pasiekė tokį lygį, kad jei jam skambindavo žurnalistas ir norėdavo interviu, jis nukreipdavo – skambinkit Oginskaitei, ji mano metraštininkė. Sakiau – ką jūs darote, žmogus nori kalbėtis su jumis. Ir nepaisant galų gale draugiškų santykių, aš neturiu užrašiusi Žebriūno pasakojimų. Jis nebuvo pasakotojas. Ir silpo akyse. Per trejetą metų esame susitikę gal 12 kartų ir kažkiek kalbėjomės telefonu. Mūsų pokalbius laikau savo didžiausia profesine nesėkme ir tebeieškau tos nesėkmės priežasčių. Kažko aš nemokėjau ir nesugalvojau. Ko? 

Bet visgi parašėte.

Vika iš "Paskutinės atostogų dienos" visą laiką buvo šalia. Ir įėjo į knygą - nuo viršelio iki paskutinio sakinio.

Pasakysiu du atradimus, dvi tos knygos rašymo pamokas. 

Vis galvodavau, ko taip sunku pradėti naują skyrių, straipsnį, knygą. O sunku, nes noriu, kad iš karto būtų gerai. Ir žinau, kad gerai iš karto nebus. Todėl delsiu. Iki kol suprantu, kad nereikia šedevro, ne tai yra tikslas. Esu suradusi daug įdomios medžiagos, turiu ką papasakoti. Ir tiesiog reikia tai pasakoti. Save šitaip nuraminu, tada pradedu rašyti. Rašau ir matau, kad tekstas prastas, plokščias. Taisau, trinu... Ir ateina diena, kai pradeda vykti veiksmas. Toks jausmas, kad tekstas ima bendradarbiauti. Iš pradžių jis priešinasi, o po to supranta, kad aš nuo jo neatstosiu ir tada dirbam kartu. Rašydama septintos knygos paskutinį skyrių aš pagaliau padariau tokias išvadas.

Ir kas kitas?

Negalima sakyti. Aš 10 metų visiems  kartojau, kad rašau knygą apie Žebriūną. Turėjau tam priežastį – norėjau pasitikrinti, ar surasiu leidyklą kuriai įdomu. Rinkau reakcijas – „o, kaip gerai“. Ir man buvo ramiau. Dabar aš patylėsiu. Yra apie ką rašyti. Bet reikia dirbti ir tylėti.

 

Režisieriaus Arūno Žebriūno nuotraukoje - Rūta Oginskaitė, sustabdytame kadre - režisieriaus Andreso Sööto "Joninės", asmeninio Rūtos archyvo nuotraukose - "Mūzų malūno" kompanija - Rūta Mikšionienė, Ramūnas Gerbutavičius, R. Oginskaitė, Saulius Macaitis, Asta Andrikonytė; akimirkos su Vytautu Kernagiu, Grigorijumi Kanovičiumi (Dovydo Fligelio nuotrauka); Rūtos užfiksuota A. Žebriūno akimirka.

Komentarai