Atgarsiai. Tarp slegiančios tylos ir nerimstančių balsų

Neseniai ,,Vilniaus tarptautinio trumpųjų filmų festivalio” organizatoriai sudarė programą, kurioje keturi moterų kino kūrėjų trumpametražiai filmai: ankstesniais metais sukurti ,,Laukais” (rež. Kamilė Milašiūtė) ir ,,Atskirti balsai” (rež. Elvina Nevardauskaitė, David Heinemann) bei šių metų filmai ,,AMMU” (rež. Karolina Nadzeikaitė) ir ,,Senis” (rež. Elena Rožukaitė). Programos pavadinimas ,,Tik tarp mūsų” atspindi visus šiuos filmus siejantį tikslą – prabilti apie tai, kas neturėtų likti tik pokalbiais už uždarų durų. Juo labiau, kai šie pokalbiai dažniausiai vyksta su savimi. Baimė likti vieniems, užgniaužtos emocijos bei konfliktiški veikėjų tarpusavio santykiai filmuose įgauna psichologinės įtampos toną. Visgi slogią būseną, įrėmintą vienatvės ir neišsipildžiusių svajonių, išsklaido ironija ir karikatūriškos realijos.

Prarasti ir draudžiami kontaktai vienatvėje  –  ,,AMMU”

Kalbėjimas apie vienatvę ir mokymąsi būti su savimi šiomis dienomis, vis dar daugiau ar mažiau atsiribojus nuo kitų žmonių, žinoma, turi pilkesnį atspalvį. Karolinos Nadzeikaitės filme “AMMU” (scenarijaus bendraautorė – Dovilė Katiliūtė) vienatvė nėra tik periferinė potemė, kaip ir vidinis ar išorinis savęs izoliavimas, tai pagrindinė varžanti ir trukdanti judėti tolyn kliūtis. Filme (kurio veiksmo laikas ,,netolima ateitis”, atrodo, nebėra ateitis) buvimą vienumoje bandoma paversti ramybe. Jauna mergina Alex, savo noru atsidūrusi vienatvės įstaigoje, gydosi praeities santykių traumas ir mokosi gyventi pilnavertišką gyvenimą viena. Jos meilės supratimas problemiškas, ji nebegali ja tikėti, o girdimas robotiškas balsas verčia prisiminti vienišumo užuomazgas ir gilintis į skaudžias patirtis.

Tarsi citatų rinkinys skambančios frazės ir pokalbiai apie vienatvę, nespalvotas vaizdas, erdvių tuštuma ir persekiojantis gausmas lydi iki pat filmo pabaigos. Kaip ir merginos atsakymuose į balso ar įstaigos darbuotojų užduodamus klausimus, taip ir simbolinėse kompozicijose akcentuojama moters figūra. Garsioji Milo Venera kaip meilės simbolis ir vis pasigirsantis žodis JI lydi penkias keturių moterų santykių linijas. Alex santykiai su buvusia mylimąja Ieva, su mama, su įstaigos darbuotoja Kaste ir su savimi talpina prarastą, komplikuotą, uždraustą ir neišvengiamą ryšį. Be akivaizdžios izoliacijos temos, filme šiandiena atsispindi Alex ir Kastės uždrausto ryšio linijoje, kurią galima perskaityti kaip Lietuvoje dar neįteisintos LGBT partnerystės temą. Ši paralelė gal net labiausiai įprasmina ,,AMMU” šių dienų kontekste.

Vidiniai ir išoriniai paliepimai  –  ,,Atskirti balsai”

Tiksliai neįvardinantos vienatvės įstaigos jau egzistuoja, o balsus pavadinus mintimis išnyksta išorinės kontrolės pojūtis. Žiūrint filmą ,,Atskirti balsai” (rež. Elvina Nevardauskaitė, David Heinemann) tikrai gali kilti klausimas: iš kur kyla reguliuojančios mintys? Filme mistifikuojant balsų atsiradimą pasakojamos trijų jaunų žmonių istorijos apie baimes, nuojautas ir prisiminimus. Ir, žinoma, gąsdinančią diagnozę. Mantas, Laurynas ir Agnė filme iš tiesų yra balsai, kuriuos įkūnija aktoriai. Vien tai sukelia abejonę filmo priskirimu dokumentikos rūšiai. Kita vertus, filmo konstrukcija, sudaryta iš inscenizacijų, neabejotinai sustiprina sarkastiško požiūrio malonumą ir komiškąją pusę kalbant apie šizofreniją.

Dėl pasirinkto realių istorijų pristatymo būdo, filmą būtų galima laikyti eksperimentu. Idėjos įgyvendinimui pasirinkti aktoriai, atrodo, išpildė režisierių viziją, perteikiančią painiavą tarp realybės ir fikcijos. Interviu forma, savęs indentifikavimas su girdimu balsu tampa keblus ir provokuoja susimąstyti, kas iš tiesų atakuoja keistais, kartais net beprotiškais paliepimais. Nesaugumo jausmas, savęs baimė, paramnezijos apraiškos, visokie ,,nutikimai” yra lydimi ne tik kalbančių, bet ir stebinčių balsų. Personifikuoti pasakojimai filme atskleidžiami per gana komiškas, parodijuojančas situacijas, nors kai kurios mintys nuskamba rimtai ar net kiek bauginančiai. Balsų girdėjimas, kuris gretinamas su psichine liga ir dvasine kelione, filme labiausiai siejamas su išoriniu impulsu, verčiančiu patirti sumišimą ir skausmą. Norintiems išgirsti papasakotas balsų girdėjimo istorijas bei pažvelgti į šizofrenišką būseną kiek paprasčiau, be gilių tyrinėjimų, šis filmas gali suteikti tokią galimybę. Juk retai kada pasitaiko, jog taip laisvai kalbama apie girdimus balsus. 

Neišaugama atsiskyrimo baimė  – ,,Laukais”

Programoje nuo vidinių pergyvenimų pereinama prie atviresnių, paremtų santykiais su aplinkiniais. Prieš metus ,,Sidabrinei gervei” nominuotame Kamilės Milašiūtės filme ,,Laukais” (scenarijaus bendraautorė – Marija Kavtaradzė), atrodo, atsikartoja baimės atsiskirti nuo kitų tema. Filmo apie motinos ir dviejų suaugusių dukterų santykius šerdis -  iki galo neįsiplieskiantis ir ramiai gyventi neleidžiantis konfliktas. Nors filmas trunka tik 15 minučių, galima suprasti, kas šių moterų gyvenimuose vyko, įsivaizduoti, kas vyks po kartu praleisto savaitgalio nesutvarkytoje sodyboje, įvaizdinančioje bendrą moterų pasaulį. 

Infantiliškas seseris filme vaidina aktorės Indrė Petkauskaitė ir Ugnė Šiaučiūnaitė. Choleriški seserų charakteriai ir erzinimai atskleidžia ne tik jų nebrandų santykį, bet ir pasipiktinimą dėl motinos gyvenimo sprendimų. Motina, kurią vaidina aktorė Nelė Savičenko, įkūnija brandą ir susitaikymą. Dukterų veiksmai ir susiklosčiusi nemaloni konfliktiška situacija išreiškia jos negalėjimą pasipriešinti ir kartu atsiriboti nuo konflikto. Filme ryškus gamtos ir žmogaus ryšys, pabrėžiantis moterų tarpusavio santykius, o jo prasmė labiausiai atsiskleidžia scenoje, kai patekėjus aušrai, išgirdus gervių kurkimą ir gegučių kukavimą, iškyla palikimo-sugrįžimo užuominos, dramatiškos interpretacijos galimybė. 

Savitarpio pagalba  – ,,Senis”

Trumpametražis Elenos Rožukaitės filmas ,,Senis” (scenarijaus bendraautorius – Mantas Rimkus) sukurtas pagal Vaivos Rykštaitės romano ,,Kostiumų drama” ištrauką. Šis filmas pasižymi nejaukumu, jame yra pasibjaurėjimą keliančių vaizdinių. Jauną merginą Vaivą svajonė išvykti pas mylimąjį ispaną Rafa nubloškė į Lietuvos vienkiemį, kuriame tenka slaugyti prie lovos prikaustytą seną vyrą. Tikėjimas, jog užsidirbus pinigų, ji išvyks ir gyvens laimingai, vis labiau skęsta nevėdinamo kambario rūkalų dūmuose. Šiame filme būname tarp šleikštumo ir komiškumo, tarp žiaurumo ir sentimentalumo. Daug kas “Senyje” perteikta per sarkastišką Senio kalbėjimą, pasigirstantys visiems žinomi lietuviški muzikiniai hitai ar pornografijos vaizdai plėtoja realistinio grotesko stilistiką, kurios pagalba visgi galima įžvelgti Vaivos ir Senio gyvenimo tragedijas. 

Jie įstrigę ne tik fiziškai, bet ir mentaline prasme. Senis ryšį su pasauliu palaiko per televiziją, dažniausiai distanciniu pulteliu pasirinkdamas žiūrėti realybės šou ar koncertus, o Vaiva, kone visą laiką laikydama telefoną šalia, tiki iliuzija, jog nuotolinis ryšys su Rafa prilygsta meilei, kuri taps dar stipresne jai atvykus į Ispaniją. Ekranizacijai pasirinktą įdomią literatūrinę medžiagą nuostabiai suvaidina aktoriai Severina Špakovska ir Algirdas Latėnas. Vien dėl jų vaidmenų norisi rekomenduoti šį filmą. Senis gali sužadinti pasibjaurėjimą ar pyktį, prajuokinti ar priverst įsiklausyti, jo negali prognozuoti, ir tai kelia intrigą. ,,Senyje”  rišliai pasakojama apie apsunkintą senatvę, naivią jaunystės meilę ir dviejų vienatvių buvimą kartu. 

Šie keturi naujosios kartos režisierių filmai tampriai supina vidinių ir išorinių vienatvių, iššaukiančių nerimastingus balsus, pasaulius. Į šių dienų atmosferą labiausiai įsiliejantis ,,AMMU”, eksperimentinis realybės ir fikcijos raizginys ,,Atskirti balsai”, santykių konfliktiškumą atveriantis ,,Laukais” ir provokatyviai dramatiškas ,,Senis” - visi pasiekiami internete, platformose „ŽMONĖS Cinema“, „KINO DELI“ ir „Skalvijos“ namų kine, tad verta atkreipti dėmesį į šį filmų rinkinį.