Premjera KP. Gyvybės riba

Elena Jasiūnaitė
2021 balandžio 1 d.

Nėra jokios abejonės, kad Vytauto Pluko ir Domo Petronio tikslas – provokuoti, o gal net ir konfrontuoti žiūrovą. Labiau patyriminis nei naratyvus, kartu vaidybinis ir dokumentuojantis neįprastą dviejų kino kūrėjų eksperimentą, trumpametražis filmas „Ieva“ sunkiai telpa į tradicinio kino rėmus. Kartu jis yra viena įdomiausių šių metų festivalio „Kino pavasaris“ trumpametražių filmų konkursinės programos patirtis.

Filmas „Ieva“ buvo sukurtas kaip vaizdo operatoriaus Vytauto Pluko magistro baigiamasis darbas. Į kompaniją jis pasikvietė kino režisierių Domą Petronį. Ir kartu jie neblogai pasilinksmino. „Pasiskolinę“ aktorės Juditos Urnikytės biometrinius duomenis jie – dėmesio – sukūrė robotą. Tą keistą daiktą, kurį didžiąją dalį iš 14 filmo minučių ekrane mes ir regėsime. Tą keistą daiktą, dėl kurio teko filmą prasukti vėl ir vėl (virtualios filmų peržiūros platformos visgi turi ir privalumų) negalint patikėti, kad čia ne specifinis filmo kūrėjų humoras (turbūt? man vis dar kyla abejonių), o tiesa. Ir net jei žmogaus-roboto vardas – Ieva – buvo pasirinktas ne biblinio motyvo sumetimais (tuo sunku būtų patikėti), ši simbolika persvarstant šį filmą net labai tinka.

Filmo kūrėjai žaidžia su žiūrovu. Ekrane matoma Ieva gali būti tuo, kuo iš tiesų yra – didele judančia lėle, valdoma pulteliu. Tiesą pasakius, filmo kūrėjai niekam ir neperša kitos idėjos. Tik štai žiūrovo fantazija, pamačius išvaizda žmogui artimą robotą, nuneša gerokai toliau – kažkur į filosofines kategorijas, verčiančias galvoti, kiek tokie „tvariniai“ yra mašina, ir kiek – žmogus.

Filmas nebylus ir minimalistinis – jokių dialogų, mokslinės fantastikos konteksto, paaiškinančio Ievos egzistavimo aplinkybes, ar modernių laboratorijų, kuriose galėtų vykti veiksmas. Viso filmo metu Ieva mokosi jausti – negrabiomis rankomis suimti erdvinę figūrą, matyti, atpažinti, reaguoti į kitą gyvybės formą, prisilietimą. Ievos egzistencija kadre nėra be grįžtamojo ryšio. Smalsūs vaikai, apsupę robotą, panašu, nėra tikri, ar tai, ką jie mato – gyva. Jie ją aptaria, stebisi, juos gąsdina jos žvilgsnis, tačiau smalsumas verčia būti šalia, bandyti paliesti, suprasti. Dar didesne paslaptimi išlieka užfiksuotos šunų reakcijos – vienas jų akivaizdžiai jaučiasi nejaukiai, kitas smalsiai sukasi greta. Ar jie (kaip ir žiūrovas) nėra pajėgūs nuspręsti, gyva tai ar ne?

Prieštaringi jausmai, kylantys stebint Ievą, atrodo, ir yra šio filmo tikslas – būdama panašia į žmogų ir tuo pačiu ne, drebančiomis vaškinės odos rankomis, ji kažkuo atgrasi. Negebėjimas elgtis „kaip žmogui“ ir reaguoti į aplinkos dirgiklius greit sužadina susierzinimą. Čia pat Ievai priskiri žmogiškus bruožus – gyvybę, jausmus, ir iš karto bandai juos paneigti, juk tai – tik mašina. Ir taip – iki finalinės scenos, kur prekybos centro virtinoje Ieva pirmą kartą pamato savo atspindį. Atrodo – žiūri, atpažįsta, tiria. Ir tai sukelia gailestį – jausmą, kurį jau bus sunku pamiršti. O tada apsuki ratą ir vėl grįžti prie pirmo iškilusio klausimo – kur yra toji gyvybės riba?

Komentarai