Premjera KP. Atsisveikinimas su buvusiu laiku

Nors Vytautas Katkus geriau žinomas kaip aktyviai kino lauke dirbantis ir pripažinimo jau sulaukęs jaunosios kartos operatorius, „Miegamasis rajonas“ (pristatytas dar ir praėjusių metų Venecijos kino festivalyje) – antrasis jo režisūrinis bandymas. Trumpametražis vaidybinis filmas žiūrovą nukelia į pamiškėje įsikūrusį miegamąjį rajoną, fiktyvų ir kartu – universalų, tokį, kurį ne vienas atpažins iš savo paties vaikystės. Tos, kuri buvo laisva ir nerūpestinga. Ir kuri niekada nesugrįš, nors panašu, kad ir mes, ir filmo veikėjai to kartais labai norėtumėme. 

Bevardis filmo veikėjas (vaidina Vygantas Bachmackij) žengia rajono takais. Nėra jokios įžangos ar pokalbių, tačiau akivaizdu, kad jam viskas čia gerai pažįstama. Greta rajono esančiame miške – ištuštėję gyvūnams priklausę narvai, o kažkur laukuose prie griovimo darbų sukasi ir jo vaikystės draugas (vaidina Karolis Kasperavičius): vietoje buvusio zoologijos sodo čia netrukus iškils naujas oro uostas, ir kai kuriems gyventojams jų senasis rajonas neatpažįstamai pasikeis. Netrunki suprasti, kad filmas – tai atsisveikinimas su rajonu, kuriame prabėgo filmo veikėjo vaikystė, ir kartu – su ja pačia. 

Paskutinį dviejų draugų pasivaikščiojimą po vaikystės rajoną lydi nostalgijos (tokios su liūdesio atspalviu – lyg tas pilkas dangus, filmo pabaigoje vėl apsupęs rajoną, grasinantis nauja liūtimi) ir neišvengiamų pokyčių nuotaika. Draugai eina koja už kojos, lyg ir be tikslo, tačiau kartu vilkindami vis artėjantį atsisveikinimą su vieta, kurioje užaugo – galbūt dėl sentimentų praėjusiam laikui, o gal ir todėl, kad vienas draugų liks čia, o kitas išvyks.  Nors gyvenimas rajone anaiptol nesustoja – žaidimų aikštelės tarp namų vis dar pilnos jaunų teniso žaidėjų ir futbolo kamuolių spardytojų, o šiems užaugus juos pakeis kiti. Tik laikas filmo veikėjams nenumaldomai bėga, ir šiose aikštelėse jau, panašu, nebėra vietos. Lyg tyčia miške stumdama kūdikio vežimėlį pasirodo ir buvusi bendraklasė: „kokia sena atrodo“ – nusistebi vienas jų. „Ar ir aš toks senas?“ – paklausia jis, nors atsakymo galbūt ir nelaukia. Tiesiog priminimas apie tai, koks visgi keistas tas mūsų praeinantis laikas ir kaip viska keičiasi labiau nei norėtumėme.  Simboliškas ir paskutinis draugų žaidimas – miško krepšinio aikštelėje jie varinėja kamuolį. Tą trumpą akimirką jų žaidimas toks pat tikras, koks buvo vaikystėje. Ir fone besigirdint ritmiškam kamuolio bumpsėjimui net nepastebi, kad šį kartą draugų rankose jis tik įsivaizduojamas.

„Miegamasis rajonas“ – emocijų ir jausenų filmas, kur veikėjų veiksmai ir sodraus kolorito liūties nuplauta rajono erdvė pasako daugiau nei abstraktūs, neįpareigojantys dviejų draugų dialogai. Jie nekalba apie tai, ką jaučia ar prisimena, jų būsenas gali tik nuspėti – režisierius sąmoningai viską palieka žiūrovo interpretacijai, suteikia galimybę atpažinti save ir susitapatinti. Tokį atsisveikinimą su praeities erdve, talpinusia savyje prisiminimus, ne kartą matėme dokumentikos klasikų Verbos, Šablevičiaus filmuose. Keičiasi laikai, žmonės ir rajonai, o tas sentimentalus praėjusių laikų ilgesys vis smelkiasi į kadrus. Tema sena kaip pasaulis, bet, matyt, kiekviena karta ją išgyvens vis iš naujo – taip artimai ir asmeniškai.