Premjeros KP. Rizika tapti auka

Gina Kimantaitė
2021 balandžio 4 d.

,,Apklausa” ir ,,Pelkė”. Pirmojo filmo pavadinimas konkretus ir nusakantis veiksmą, antrojo – alegorinis, galima numanyti, kad perteikiantis klampią veikėjų situaciją. Tai konkursinės “Kino pavasario” programos trumpametražiai filmai, kuriuos sieja žanrų sankirtos ir kinematografinis viktimizacijos tyrimas. Dramos, turinčios tiesioginių ir numanomų kriminalinių elementų, taip pat panašios uždarumu, niūria atmosfera, vystomu suspensu ir realistiškumu. Režisierių Urtės Sabutytės (,,Apklausa”, 2021) ir Klemento Davidavičiaus (,,Pelkė”, 2020) filmuose moterys atsiduria aklavietėse, o pagalbos šauksmas atrodo pavojingesnis už tylėjimą.

Kaip minėjau, filmai siejasi ir temų pasirinkimu, ir dramaturginais bei vizualiniais sprendimais. Sudėtingų socialinių problemų, daugiau ar mažiau liečiančių nusikalstamą sferą, atskleidimas bei sukurti aukų vaidmenys įtraukiami į dvi atvirų kino formų istorijas. ,,Apklausoje” (scenarijaus bendraautorius Simonas Jatkonis) pasakojama apie jauną prokurorę Aleksandrą (Laima Akstinaitė), siekiančią sustabdyti vieną prekybos žmonėmis veiklą. Filme bylos tyrimas vyksta sujungiant dvi apklausų scenas. Verta prisiminti, kad interrogation (tardymo) scenos, tampančios dėmesio objektu įvairiuose kriminalinio pobūdžio filmuose, kino mėgėjų net grupuojamos į intensyviausias ir geriausias. Iš tiesų, kad ir kokia žinoma tardytojo ir apklausiamojo santykio schema ir tarp keturių sienų kuriamas naratyvas, akivaizdu, kad jų gausa reiškia viena – žiūrovai mėgaujasi intriguojančiais tardymais ir teisybės paieškomis. 

Žinoma, veiksmo įdomumas priklauso nuo pasirinktos bylos, nagrinėjimo aplinkybių bei dažniausiai dviejų ryškių, vienas kitą spaudžiančių veikėjų. Lyg nerašyta taisyklė, kuo įžūlesnis apklausiamasis, tuo filmas atraktyvesnis. Štai Urtės Sabutytės filme akistatoje atsiduria seni pažįstami, buvę bendraklasiai, dabar jau prokurore dirbanti Aleksandra ir įtariamasis Andrius (Karolis Kasperavičius). Visgi, filme neužsižaidžiama prokurorės kantrybės išbandymu ir provokatyvia interakcija, kurią vis bando pakurstyti Andrius. Po veiksmingo ir dinamiško perėjimo istorija toliau pasakojama vienos iš nukentėjusiųjų – Viktorijos (Augustė Ona Šimulynaitė) lūpomis, kurias tildo baimė. Šioje scenoje Aleksandra nebesilaiko tardytojos pozicijos ir bando užmegzti atvirą ryšį, norėdama išgauti svarbią informaciją. 

Ties šia linija, t.y., vienapusiu bandymu sukurti artimą ryšį, susikerta ir Klemento Davidavičiaus filmo ,,Pelkė” veikėjų santykis. 2020 metais ,,Sidarbrinės gervės” už metų geriausią studento darbą nuominuotame filme vaidina du teatro ir kino aktoriai – Dainius Gavenonis ir Indrė Patkauskaitė. Kaip ir Sabutytės filme, taip ir jautrioje ,,Pelkėje” daug kas atskleidžiama stambiais planais ir veido išraiškomis. Ankštame, sename bute į privačią nuomininkės erdvę vis įžengiantis savininkas, vidutinio amžiaus vyras, jaunai moteriai kelia nejaukumo jausmą. Mažametį auginančios vienišos mamos akyse palaipsniui vis aiškiau atsispindi nerimas. Gilesnį įtampos jausmą dar labiau sustiprina nejaukios tylos pauzės tarp veikėjų. Jungiant šiuos dramą kuriančius elementus, viso filmo metu tvyro niekaip neišsvieržianti prievarta, dangstoma ,,taktiška” manipuliacija. Galima sakyti, filmas baigiasi kulminacinėje vietoje, bet kaip ir ,,Apklausoje”, siužeto nutraukimas išaugusioje intrigoje atveria klausimus ir palieka likimus nežinomybėje. 

Iš tiesų, kokiu tikslu Aleksandrai teisybės reikia labiau? Dėl savo profesinės karjeros ir dar vienos išspręstos bylos ar dėl to, kad ją siejo ar sieja asmenininiai santykiai su bylos objektu? Ir kodėl besinuomuojanti butą moteris taip saugosi vyro? Galbūt tai, jog ji vieniša motina, reiškia filme nepasakotą, bet veikėjos gyvenime egzistuojančią patirtį? Gali kilti ir daugiau klausimų, tačiau galimi atsakymai veikiau pastebimi veikėjų veiduose, bet ne žodžiuose. Filmų atmosferas labiausiai perteikia aukų būsenos. ,,Apklausoje” – tai Viktorijos baimės jausmas ir abejonės dėl pasitikėjimo prokurore, ,,Pelkėje” – moters nerimas ir svarstymas, kaip išvengti galimo pavojaus. Paskutiniuose šių filmų kadruose  rodomas grėsmės atitolinimas visgi kelia laikinos ramybės pojūtį, o jį užaštrina viename iš filmų skambantis telefonas.

 

Nuotraukose - filmų "Apklausa" ir "Pelkė" kadrai ("Kino pavasario" archyvo nuotr.)

Komentarai