Tomas Smulkis: „Kiekviename iš veikėjų yra bent dalis manęs“

Kalbėjosi Ieva Šukytė
2021 gegužės 19 d.

Pirmą kartą žiūrovams pristatytas Vilniaus tarptautiniame kino festivalyje „Kino pavasaris“ ir apdovanotas FIPRESCI prizu Tomo Smulkio „Žmonės, kuriuos pažįstam“ gegužės 28-ąją d. pasieks šalies kino teatrus. Filmas, prie kurio režisierius ir scenarijaus bendraautorius dirbo septynerius metus, iš kelių, Vilniuje gyvenančių veikėjų perspektyvos kalba apie visiems mums pažįstamą baimę keistis. Juos sujungdamas per mums nematomą paauglį Anatolijų, T.Smulkis paliečia ne tik skaudžias, nutylimas temas, bet ir miesto kaitą. Pertvarkyti parkai ir nenustojančios statybos neatpažįstamai keičia Vilniaus miestovaizdį. Bet ar lygiai taip pat keičiamės ir mes patys?

Su režisieriumi kalbamės apie filmo idėjos gimimą, scenarijaus atsiradimą, Vilnių ir žmones, kuriuos visi pažįstam.

 

Tavo filmo pavadinimas „Žmonės, kuriuos pažįstam“ referuoja, kad kūrinys yra apie visiems mums pažįstamus žmones ar apie mus pačius.

Filmo pavadinimas atspindi herojus, su kokiomis problemomis jie susiduria. Tai nėra didžiuliai įvykiai, siužetas konstruojamas iš mažų dalykų, kuriuos galbūt patys esame patyrę. Pradėję su Birute Kapustinskaite rašyti scenarijų, pirmiausia atsispyrėme nuo realių žmonių, kuriuos pažinojome. Stebėdami, bendraudami, mėgindami galvoti apie skirtingus jų pasirinkimų motyvus, pradėjome konstruoti istorijas. Aišku, per rašymo laikotarpį daug kas labai pasikeitė. Sunku būtų sakyti, kad vienas ar kitas žmogus būtų konkrečiai šis veikėjas. Bet dėl to pavadinimą palikome būtent tokį. Norėjome kalbėti per mums visiems atpažįstamas situacijas. Viskas yra apie mus pačius. Tu nebūtinai turi atsidurti konkretaus veikėjo būsenoje, kad savo gyvenime susidurtum su dvejone, tave kažkas erzina, bet bijai tai keisti.

Paminėjai, kad ilgai rašėte scenarijų. Ar nuo pat pradžių scenarijuje buvo šie keturi veikėjai, ar galbūt buvo ir kitų?

Visada buvo trys personažai – Justė, Goda ir Vytas. Tačiau jie buvo visai kitaip tarpusavyje susiję. Vytui iš pradžių buvo 25-eri. Scenarijaus rašymo eigoje jis ir kiti stipriai pasikeitė. Vėliau atsirado Anatolijus, ketvirtasis veikėjas. Jau rašymo pradžioje mintyse turėjau ketvirtąjį, kurį norėjau įvardinti kaip miestą, kuris juos visus apjungtų. Tik vėliau jis įgavo Anatolijaus balsą. Pradžioje buvo vienas miestas, trys, niekaip tarpusavyje nesusiję žmonės ir juos vienijanti tema – baimė būti savimi. Toks buvo mūsų abstraktus atspirties taškas.

Filmą pradėjai vystyti 2013 m., o pirmą kartą žiūrovai jį išvydo š.m. kovo 27 d. „Kino pavasaryje“. Kodėl taip ilgai kūrei filmą?

Aš ir pats savęs šito klausiu. Bet kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad nėra teisingo kelio. Kiekvienas procesas yra unikali kelionė, kuri pati koreguoja, į kurią pusę nori eiti. Gana ilgai truko scenarijaus rašymas. Bet dėl to, kad labai neskubėjome. Parašydavom, darydavom pusės metų pauzę, tada grįždavom. Nebuvo tikslo padaryti kuo greičiau ir kalendoriuje neturėjome užsibrėžtos datos. Gavę finansavimą, planavome daryti koprodukciją, bet dėl tam tikrų priežaščių nepavyko. Tad pasitaikė ir techninių netikėtumų. Lygiai taip pat filmą pabaigėme praėjusiais metais, sausį/vasarį. Dar pandemija metus pridėjo. Iš šio filmo bandau išmokti, kad reikia priimti taip, kaip visa teka, ugdyti savo kantrybę.

Kartu su scenarijaus bendraautore Birute Kapustinskaite pasirinkote sumanymą atskleisti iš skirtingų veikėjų perspektyvų. Filme nėra vieno pagrindinio veikėjo. Kaip minėjai, iš pradžių juos siejo viena tema. Bet pasakojimas per kelis žmones leido paliesti ir daugiau temų.

Taip, manau, temų natūraliai atsirado gerokai daugiau, nes kiekvienas veikėjas ar jo situacija pradėjo diktuoti skirtingas potemes. Tačiau bendrąja prasme, jie visi yra tranzitinėje būsenoje. Jie vyksta iš taško A į tašką B, ir mums buvo svarbu pažiūrėti, kas vyksta tame tarpe. Negalvojome apie patį rezultatą ar priežastį, bet būseną, kaip žmogus išgyveno pasikeitimo momentą. Man tai atrodė labai svarbu. Visą laiką norėjome tai išartikuliuoti; skirti daug laiko pačiam keitimosi procesui. Tarkim,  Vyto ir LGBT+ tema. Man natūraliai norėjosi kalbėti apie tai kaip vieną iš situacijų, kuriose žmonės yra. Visos istorijos yra lygiavertės, todėl ir kūrėme skirtingų personažų mozaiką. 

Kalbant apie Vytą, jis atstovauja viduriniąją kartą, kuri bijojo atvirai pripažinti savo seksualinę orientaciją. Kai tuo tarpu jaunesni gyvena žymiai mažiau suvaržytą gyvenimą.

Kai mes rašėme scenarijų, Birutė sakė, kad jos tėvai pažinojo tokių žmonių, būtent viduriniosios kartos, kurie taip gyveno. Kai sukūrėm filmą, susipažinau su šeima. Negalėjau patikėti, kad jų situacija buvo labai panaši į esančią mūsų filme: tarsi žmona žino, vyras nieko nesako, bet abu supranta. Pirmą kartą pats susidūriau su Vyto šeimos istorija gyvai. Manau, tai labai įdomi tema, kaip istorinis laikas keičia ar nekeičia kasdienius žmonių gyvenimus.

Justė dirba pagalbos skambučių linijoje, kur jai dažnai skambina Anatolijus bei kiti žmonės, kuriems reikia psichologinės pagalbos. Ar domėjotės, kaip jos veikia?

Mes bendravome su Jaunimo linija, bet kadangi joje saugoma informacija yra konfidenciali, su mumis labiau dalinosi bendriniais klausimais. Norėjome daugiau sužinoti techninių dalykų: kokia yra jų sistema, kaip tie skambučiai pasiekia liniją, jų vizualinę grafiką. Su Birute lankėme trumpus kursus tiems, kurie nori ten savanoriauti. Juose pristatė, kaip bendrai veikia Jaunimo linija. Birutė vėliau pradėjo ten dirbti. Kai rašėme scenarijų, ji konsultavo žmones,  todėl situacijų atpažinimas ateina būtent iš jos. Ji turėjo galimybę patirti viską iš vidaus.

Savižudybės temą palietė Marijos Kavtaradzės filmas „Išgyventi vasarą“, kuris parodė, kad vis dar mažai kalbame šia tema. Ją savo kūrinyje palieti ir tu. Atrodo, kad jauniesiems kūrėjams svarbu kalbėti apie tai, kas vyksta žmogaus viduje. 

Savižudybės tema yra paliesta ir dokumentiniame Jūratės Samulionytės filme „Močiute, Guten Tag!“. Rašydamas, bandžiau įvardinti, apie ką mes Lietuvoje nenorime kalbėti. Tarsi visi žino, bet nutyli. Savižudybė – labai aštri tema, apie kurią nelabai daug kalbama. Mano aplinkoje nemažai žmonių yra susidūrę su šia tema. Ar tai artimieji, draugai ar pažįstami – vienaip ar kitaip mes pažįstame savo noru pasitraukusius iš gyvenimo. Kai pradedi galvoti ir suvokti, kiek aplinkoje buvo tokių atvejų, norisi paliesti šią temą, pakviesti pokalbiui. Ne dramatizuoti ar romantizuoti, bet atkreipti dėmesį. 

Anatolijus filme sujungia visus veikėjus, per jo akis pamatome ir kintantį miestą, tačiau ne jį patį. Kodėl pasirinkai nerodyti jo veido?

Norėjome šį peronažą susieti su miestu, tarsi viskas matoma jo akimis. Aišku, tai labai abstraktu, bet Anatolijus yra labiau poetiškas veikėjas nei visi kiti. Be to, kadangi jis įvykdo savižudybę, nenorėjome jo identifikuoti. Anatolijus reprezentuoja miesto idėją ir žmones, kurie savo noru pasitraukė iš gyvenimo. Tai tampa platesniu paveikslu. 

Kurdamas filmą sužinojau, kad negalima įvardinti konkrečios priežasties dėl ko žmogus nusižudė. Niekada apie tai nebuvau pagalvojęs. Iš esmės, jeigu įvardijame vieną ar kitą dalyką, mes asmens gyvenimą sutraukiame iki vienos problemos, sumenkiname jo gyvenimo svarbą. Visa tai labai kompleksiška. Manau, tai padėjo apsispręsti, koks bus šis veikėjas ir kokiu būdu jį vaizduosime. 

Keturi filmo veikėjai, ilgai užstrigę toje pačioje būsenoje, stengiasi ištrūkti ir ką nors pakeisti. Ar tau pačiam tai yra pažįstama?

Taip, labai stipriai. Kiekviename iš veikėjų yra bent dalis manęs. Net ir  galvojant, jog esame laisvesni ar drąsesni, vis tiek keistis yra labai sunku. 

Esi kilęs iš Klaipėdos, bet filmui pasirinkai Vilnių, kuris yra kaip penktasis filmo veikėjas. Kodėl būtent pasirinkai šį miestą?

Kadangi Vilniuje jau gyvenu 15 m., kažkuria prasme jis man yra labiau artimas nei Klaipėda. Aš nuo šio miesto esu jau esu atitolęs. Vilnių gerai pažįstu, tuo pačiu įdomu matyti, kaip sparčiai jis keičiasi. Kai rašėme scenarijų, spaudoje pasirodė daug straipsnių, kad Vilnius yra vienas geriausių miestų  Europoje gyventi. Žmonės jame yra laimingi, žalia aplinka. Todėl jis yra patrauklus, turi žavesio, labai ypatinga istorija, miestas yra daugiasluoksnis. Man atrodo, kad miestą yra žymiai lengviau pakeisti nei jame gyvenantį žmogų. Todėl ir norėjosi pagalvoti, kaip žmogus jaučiasi greitai besikeičiančioje aplinkoje. 

Apie greitai besikeičiantį miestą dažnai diskutuojama viešojoje erdvėje. Vyksta susibūrimai ir protestai prieš parkų pertvarkymus ar miesto gyventojams artimas vietas. Ką pats manai apie tai? Ar Vilnius tampa tuščiu, bedvasiu miestu?

Greitai besikeičiantis miestas, nebūtinai yra gerai, bent jau mano asmeniniu požiūriu. Ypač parkai ar kitos bendros erdvės. Aš gyvenu šalia Reformatų skvero, tad man dėl jo labai liūdna. Matau pro langą, kaip jis keičiasi. Jame beveik nebeliks nieko, kas buvo prieš tai. Dvasios praradimas yra tikrai neišvengiamas. Mane labiausiai liūdina, kad yra daromi vienodi projektai, kurie tampa „normaliais“ Europos parkais. Bet kas tai yra? Kai nuvažiuoji į Stokholmą, ten vienokie parkai, Paryžiuje kitokie, Berlyne dar kitaip. Man iš tiesų baisu, kad vyksta tokie vienodinimai: vienodos plytelės, medžiai kvadratiniais lapais. 

Kartu su operatoriumi Vytautu Pluku dokumentavote Vilnių vasarą. Filme įterpiami kadrai, atrodo, nesusiję su siužeto linijomis, bet veikiantys atmosferiškai, labiau vaizduojantys paties miesto būseną.

Kai parašėme scenarijų ir pradėjome ruoštis filmavimui, buvo aišku, kad Anatolijaus linija bus miestas. Filmą filmavome dvi vasaras. Dviese su Vytautu ar dar ir su kameros asistentu, išeidavome paryčiais ir ieškodavome, kas mums atrodo įdomu. Turiu knygą, kurioje rašydavau įvairias numatomas vietas. Mes nemažai laiko su Vytautu praleisdavome naktimis. Norėjosi Anatolijui duoti ir nakties laiko, nes dienoje siekėme atspindėti vasarišką karštį ir atsipalaidavusią atmosferą, nors vis tiek jauti herojų įtampą viduje. Tam jam davėme ir nakties, kad filme atsirastų kitoks kvėpimas ir pats miestas įgautų ir šviesos, ir tamsos.

Garso takelį kūrė filme trumpai pasirodanti kompozitorė Lina Lapelytė. Jis ne tik pagauna veikėjų būsenas, bet ir paties miesto.

Su Lina susipažinau kuriant ankstesnįjį mano filmą „Rojaus beieškant“. Kai pradėjome kurti šį, žinojau, kad kompozitorė bus Lina, kuri ir  gyvai atliks muziką vienoje iš filmo scenų. Jai teko sudėtinga užduotis, nes ant stogo turėjo atsirasti muzika, kuri susiveda iš visų skirtingų garsų ir tai tampa muzikiniu finalu, bendra muzikine tema. Atsispiriant nuo tos scenos, jai reikėjo sukurti melodijas, bendrą nuotaiką, lydinčią visas scenas. Man labai smagu su ja dirbti ir labai patinka, ką ji daro. Labai norėjosi, kad Lina filme susistiprintų atmosferą, netiesiogiai iliustruotų būsenas. Mes daugiau kalbėdavome apie jausmus, apie šiltus, šaltus instrumentus. Manau, muzika labai stipriai papildė filmo atmosferą.

Nuotraukose - režisierius Tomas Smulkis; filmo "Žmonės, kurios pažįstam" kadruose aktoriai Arūas Sakalauskas, Milda Noreikaitė.

Komentarai