„Nepatogaus kino“ premjera. Būti kiek reikės
Netikėtai, gal net provokuojančiai skambanti istorija apie dvi moteris, pasiryžusias Kupiškyje sumažinti savižudybių skaičių, yra dovana kiekvienam dokumentinio kino kūrėjui. Dar didesne dovana yra pačios šios istorijos herojės, policininkė Gintarė ir psichologė Valija, kurios atviromis širdimis leidosi į nelengvą gyvybių išsaugojimo kelionę. Nestebina, kad jos patraukė ir režisierių Virginijos Vareikytės ir Maximilien Dejoie dėmesį – taip atsirado šių metų Nepatogaus kino festivalyje pristatytas dokumentinis filmas „Būsiu su tavim“.
Tai, kad savižudybės Lietuvoje vis dar yra opi problema – statistika paremtas ir nenuginčijamas faktas. O Kupiškis, kuriame ir vyksta filmo veiksmas, pagal savižudybių skaičių prieš kelis metus buvo dar ir vienas iš lyderių Lietuvoje. Tema slogi, sunki, ir asmeniškai yra palietusi ne vieną lietuvių šeimą. Čia reikia padėkoti kūrėjams, į temą nusprendusiems pažvelgti nekasdieniškai ir vietoje tragiškų istorijų atsigręžusiems į viltį – kad ir kokioje gilioje duobėje bebūtume, iš jos galima išbristi. Tad „Būsiu su tavim“ – šviesus filmas, nešantis galbūt ir naivią, tačiau realybėje įgyvendintą žinutę – gėris ir draugystė gali įveikti tamsą.
Filmas prasideda bene chrestomatiniais lietuvių dokumentikai kadrais – rūke paskendusio Kupiškio vaizdais. Netrukus žiūrovas bus supažindintas ir su filmo herojėmis Valija ir Gintare. Galbūt jos ir skirtingos, tačiau akivaizdu, kad abi moteris sieja ne tik bendra misija, bet ir artima draugystė. Būdamos miesto mero suburtos komandos dalimi, jos kartu lanko senyvus, vienišus Kupiškio gyventojus, teikia emocinę ir psichologinę pagalbą, organizuoja savižudybės prevencijai skirtus edukacinius seminarus ir renginius. Žiūrint filmą yra akivaizdu, kad joms tai – daugiau nei darbas ar būtinybė uždėti varnelę projekto ataskaitoje. Vieniši „kaimo pijokai“, kaip juos savo komentare pavadino vienas iš Valijos neįvardintų politikų, moterims rūpi taip pat, kaip savi. Ir džiaugsmas, kad jau tuoj Kupiškis galės švęsti šešis mėnesius be savižudybių – nuoširdus ir tikras.
Teigiamos emocijos, puikios herojės, aktuali tema, užburia taip, kad antrame plane atsiduria faktas, jog „Būsiu su tavim“ visgi yra filmas. Jis reikalauja visumos, sklandaus pasakojimo, ne tik įžangos, bet ir su tema susijusios atomazgos. Deja, filmo kulminacija čia kažkodėl tampa vestuvių šventė, o dviejų moterų šaunaus darbo rezultatai – savižudybių skaičiaus Kupiškyje sumažėjimas ir projekto vykdymas dar dešimtyje Lietuvos savivaldybių – atsiranda tik filmo pabaigoje teksto forma, jis neapibendrinamas, neaptariamas. Puikiai suprantu kūrėjų norą parodyti, kad filmo herojės – gyvi žmonės. Jos turi savo šeimas, interesus ir laisvalaikį, tačiau scenos iš pasivaikščiojimo su sužadėtiniu ar ilgas žaidimas su šuniuku tik konstatuoja faktą, o ne padeda mums jas geriau pažinti. Galų gale – asmeninių švenčių moterų draugystės fone paskęsta ir filmo kūrėjų pradžioje formuluota pagrindinė filmo mintis – tai, kuo svarbus ir kaip visgi vyksta tas „buvimas“, padedantis Kupiškio gyventojams išgyventi juodžiausias jų gyvenimo naktis. Todėl kartais ima atrodyti, kad žiūri ne filmą, o televizijos reportažą – gerą, įdomų, svarbų, bet... stokojantį aiškios struktūros ir šiek tiek paviršutinišką, skirtą pristatyti temą, bet ne kelti klausimus ar diskutuoti. Net ir priežastis, kodėl gyventojai pasirenka savižudybę (depresija, alkoholis, senatvė ar vienatvė), konstatuoja balsas už kadro. Sunkumai, su kuriais susiduria šios moterys, filmą pasiekia tik abejingų politikų komentarų forma, kuriuos yra išsisaugojusi Valija – galime nuspėti, kad jie ją motyvuoja užsispirti ir judėti į priekį. Bet sunkumų šioje nelengvoje misijoje neabejotinai yra daugiau. Ir ne tik „techninių kliūčių“, bet ir emocinių, paliečiančių jas pačias ar jų šeimas. Įdomu, kodėl kūrėjai, jei jau pasirenka iš arti stebėti šių moterų gyvenimą, o ne tik jų vizitus, nedrįsta apie tai paklausti? Regis, kad būtent to buvimo – intymaus, artimo, kuriuo pasižymi filmo herojės, besirūpindamos savo miestelio gyventojais, pristigo patiems kūrėjams.
Vis dėlto „Būsiu su tavim“ yra scena, lyg sukoncentruojanti visa, kas yra filmo esmė. Ši scena siūlo žiūrovui argumentus, padedančius suvokti situacijos svorį ir leidžianti padaryti savas išvadas. Galbūt jų, tokių scenų, daugiau ir negalėjo būti, o gal net ir šioji – suvaidinta? Joje Valija, už lango jau sutemus, besisukdama prie vakarienės gaminimo, atrašinėja į gyvenimą nutraukti norinčios moters žinutes. Pokalbiui tęsiantis tampa aišku, kad šalia tos, kuri ieško pagalbos, ji bus tiek, kiek reikės – psichologės vykdoma misija niekada neturi darbo valandų ar laiko limitų. Jos pasiaukojimas primena, kad tik tokių žmonių dėka – empatiškų, aukojančių save (o kartais – ir savo artimuosius) – net ir į utopijas panašūs projektai turi šansą išsipildyti.
