„Laisvas kinas“. II dalis: nuolat pirmąkart Lietuvoje

Parengė Sonata Žalneravičiūtė
2021 gruodžio 4 d.

Publikuojame pokalbio „Laisvas kinas“ tęsinį ir kviečiame į gruodžio 10 d. sugrįžtančią parodą Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje. Sonatos Žalneravičiūtės kuruojama paroda „Laisvas kinas. 1990 - 2020“ skirta kūrybai žmonių, atėjusių į kiną jau Nepriklausomybės laikais. Parodoje - filmai, kūrybos užkulisiai, trijų dešimtmečių artefaktai, balsai, veidai, vaizdai... Diskusijoje apie tris lietuviško kino dešimtmečius dalyvavo režisierės Giedrė Beinoriūtė, Aistė Žegulytė,  prodiuserės Lineta Mišeikytė, Ieva Norvilienė, Marija Razgutė, režisieriai Audrius Stonys, Ignas Miškinis, Mindaugas Survila, Karolis Kaupinis, operatorius Ramūnas Greičius, režisierius-animatorius Gediminas Šiaulys. Pokalbį moderavo kino kritikė Rasa Paukštytė.

Tęsinys. Pradžia čia: https://www.lfc.lt/lt/Page=ArticleList&ID=17081

Rasa Paukštytė: (...) Iš pradžių buvo „Lengvai ir saldžiai“, po to buvo manifestas, po to - „Diringas“. „Lengvai ir saldžiai“ prisiminiau lyg tokį įėjimo į kiną būdą. 

Ignas Miškinis: Gerai, tai čia irgi turiu paprieštaraut. Nebuvo jokių „lengvai-salžiai“ įėjimų, pirmas dalykas. Antras dalykas — 90-aisiais kinas, manau, niekuo nesiskyrė nuo 2000-ųjų kino. Ta prasme, kad jūs sakot pradžioj apie vidinius dalykus visi labiau pasakojo, paskui labiau apie išorinius. Ne. Visi kalbėjo tiek apie vidinius, tiek apie išorinius dalykus vienodai. Nebuvo tikslas kalbėt vien apie išorę ir spjaut į vidų. Tikrai ne. Atėjimas į kiną nebuvo lengvai-saldžiai, nes aš manau, išvis visus tris dešimtmečius galima pavadinti pirmais kartais. Taip kaip Audrius sakė, kad jie nieko išvis nesuprato, nei ką filmuot, nei į ką remtis, kaip Ramūnas sako, čia Mekas, čia Zanussis, į viską reikia kabintis, tai mes, turbūt, panašiai. Galbūt buvo, kas į Meką kabinosi, buvo kas į Zanussį kabinosi, kas į Tarantino jau pradėjo kabintis. Bet atėjimas buvo sunkus, todėl, kad lygiai taip pat viskas vertėsi aukštyn kojom. Atsiradinėjo skaitmuo, o kinas vis dar buvo toks nepasiekiamas... aš kalbu apie mano kartą. Mes taip kalbėjom, - aha, kiną gali Bartas ir Puipa filmuot. O kas toliau? Nu, kaip visa tai? Na, dokumentinis yra kinas, bet mes ten kažkaip išvis stengėmės nuo jo pabėgt, o ne įsigilint. Ir kas dėl „Lengvai ir saldžiai“, nežinau, Ramūnas gal pamiršo. Ramūnas man siūlė „Lengvai ir saldžiai“ filmuot ant kino juostos. Sako, turim 16 mm juostos gabalų. Ir aš pagalvojau, kad turbūt žūsiu, reikia kažką kitaip daryt. Ir tada Rolandas Leonavičius pasiėmė buitinę video kamerą ir be papildomos šviesos nufilmavo tą filmą. Na, taip atsitiko. 

Rasa Paukšytė: Bet juk tai susiję su tam tikrais estetiniais dalykais ir tematiniais taip pat. „Lengvai ir saldžiai“ buvo vienas iš nedaugelio filmų apie gatvės bičus, kaip jūs rašėt anonsuose, ar ne? Ir vis tiek manau, kinas tuomet jau realistiškėja. Panašiu metu Kristijonas Vildžiūnas sukūrė „Nuomos sutartį“, kuris jau kalbėjo apie dabartį, apie tai, kaip jaučiasi žmogus šitam realiam laike. „Lengvai ir saldžiai“ irgi buvo apie tai. Visgi Audriaus Stonio, Šarūno Barto filmai labiau filosofiniai negu apie apie...

Ignas Miškinis: Labiau, labiau. Sutinku. 

Rasa Paukšytė: ...apie realybę kaip dabar ją suprantame. Tai turbūt tas jūsų nesutikimas filmuoti ant kino juostos irgi yra susijęs su tuo, kad norėjosi kiną daryti kitaip, greičiau ir spontaniškiau…

Ignas Miškinis: Na, vėliau filmavau ant kino juostos - „Diringą“, „Artimas šviesas“. Paskui buvo skaitmuo, dabar vėl galbūt grįš kinas. Pačioj pradžioj atrodė, kad tas kinas nepasiekiamas dalykas. Supersvajonė. Bet sakau, kai atsirado pasiūlymas, tai mes visgi startavom ne su kino juosta. Ieva Norvilienė buvo filmo „Lengvai ir saldžiai“ prodiuserė. Tada, Ieva, jūs lyg vadybininkais vadinotės, ar ne? Dar tada prodiuserių nebuvo. Vadybininkai - muzikos ir kino. Galėjom sukurti muzikos grupę, sukūrėm trumpą metrą. 

Rasa Paukštytė: O paskui su Ieva ir „Diringą“. Ieva, noriu į Jus kreiptis. Kaip kine atsirado prodiuseriai, nuo ko viskas prasidėdavo, koks buvo jūsų gyvenimas tais 90-aisiais? Kas apskritai lėmė, kad tapot ir iki dabar esat autorinio kino, filmų Igno Miškinio „Diringas“, „Artimos šviesos“, „Karalių pamaina“, Kristinos Buožytės „Aurora“, Jūratės Samulionytės „Močiute, Guten Tag“, prodiuserė … 

Ieva Norvilienė: Kaip atėjau į kiną? Tiesiog reikėjo padaryti minėtą Igno Miškinio diplominį darbą „Lengvai ir saldžiai“. Po to labai norėjosi tą filmą parodyti žiūrovams. Norėjosi kažkaip supurtyti tą kiną. Kaip Ignas sakė, atrodė neįmanoma prasiveržti, neįmanoma kurti vaidybinius filmus. Su „Lengvai ir saldžiai“ labai pasisekė, kad surengėm premjerą „Lietuvos“ kino teatre, didžiojoje salėje, tuo metu tai buvo neįtikėtinas įžūlumas. Vėliau tas filmas buvo rodomas 5 mėnesius, kas irgi buvo labai keista, nes filmas trumpametražis. Be to jis buvo nufilmuotas skaitmenine kamera, kino teatrai tada rodė filmus tik iš kino juostos, pinigų pervesti į kino juostą išvis neturėjom, o visas filmo biudžetas buvo 500 litų. 

Ignas Miškinis: Daugiau! 

Ieva Norvilienė: 500 litų… Nu gal...  Tiek, kiek akademijoj buvo skirta, bet tikrai labai mažai ir niekaip už tuos pinigus nebuvo įmanoma filmo pervesti į kino juostą. Tai rodėm tik Vilniuj. Žmonės važiavo iš visos Lietuvos, pradėjom siųsti filmą į festivalius, daug festivalių atsirinko ir tai labai įkvėpė. Supratom, kad reikia važiuot į užsienį. Neturėjau patirties, nežinojau, nei ko paklausti, nei su kuo pasitarti, nei man kas papasakojo, kaip tai vyksta ir kaip tie filmai patenka į užsienį. Aišku gerai, kad festivaliai atsirinko filmą, parodė, o toliau? Sužinojom ministerijoj apie prioritetus, išvažiavau parduoti „Lengvai ir saldžiai“ užsienio rinkoms. Aišku, visi pardavimo agentai sakydavo: viskas gerai, jūsų filmas superinis, žiūrovai eina, festivaliai rodo, bet mes dirbam su pilnametražiais filmais. Ir sako, kai jūs sukursit pilnametražį, tada vėl atvažiuokit pas mus. Todėl „Diringas“, kuris iš pradžių buvo sumanytas, kaip trumpametražis, vėliau tapo pilnametražiu. Šio filmo platinimas buvo kiek kitoks – jau patys vežiojom videoprojektorių po visą Lietuvą. Ir taip kažkaip viskas įsivažiavo. 

Rasa Paukštytė: Ignas išsisuko nuo manifesto temos ir Jūs išsisukot. Visgi prisiminkim tą manifestą, kuriame buvo sakoma, kad viskas blogai, pasaulis senas, labai blogas ir mes sukursim naują... Per du metus kiek filmų žadėjot sukurti? Dešimt? 

Ieva Norvilienė: Per tris metus dešimt vaidybinių filmų.

Rasa Paukštytė: Per tris metus. Kas atsitiko, kodėl nesukūrėt? 

Ignas Miškinis: Mm, neužteks laiko papasakoti. Atsiprašau, kad nuvažiavau į pievas nuo manifesto, bet dar noriu vieną dalyką pasakyti. Mums atrodė, kad viską, ką darom, kad viskas buvo pirmą kartą Lietuvoje. Atsimenate, bet kas, bet ką padaro ir antraštė būdavo: „Pirmąkart Lietuvoje“?.. Tai vat, ir mes buvom pirmąkart Lietuvoje. Toje - „Lietuvoje“, kino teatre, su pirmu trumpametražiu. Gal ne dešimtmetį, bet penkis metus viskas Lietuvoje buvo pirmąkart. (Juokiasi) 

O su manifestu buvo taip, kad neišėjo 10 filmų  padaryt. Parėkt ant visų labai norėjosi. Gal taip gerai neprisimenu, bet taip smagu ten buvo rašyt visus tuos principus... Tiesiog smagu rėkt. Neseniai su vaikų klase buvau gamtoje keturias paras. Nakvojom palapinėse. Po ilgo laiko, po karantino, nežinau, kiek laiko praėjo, kai jie sėdėjo uždaryti. Ir staiga, jie susitinka į vieną krūvą. Jie parą rėkė, ir naktį. Visą laiką rėkė. Tai mes irgi kažkaip susiėjom į krūvą tada ir galvojam reikia parėkt ant visko, nes mes neturim jokių galimybių, niekas neduos pafilmuot. Robertas Urbonas (tuometinis Lietuvos kino studijos direktorius - S. Ž.) mums išvis durų net neatidarys. Reikia rėkt ant visų. Nu ir pradėjom rėkt. 

Ieva Norvilienė: Čia taip kiekvieną dešimtmetį, ar ne? Su kiekviena nauja karta, nors gal tais laikais ryškiau jautėsi, kad atsiradom Lietuvos kine lyg pirmąkart. Negalėjom būti ten ir su tais, kas buvo prieš mus, o mums juk reikėjo kažkur būti. 

Rasa Paukštytė: Tame manifeste įdomiai sudera tokie punktai, kad režisierius turi kalbėti apie savo vidinį pasaulį ir kad jis turi atsižvelgti į žiūrovą. Negaliu suprasti, kaip čia tas galėjo suderėti, bet tame turbūt irgi manifesto žavesys. 

Ignas Miškinis: Nu tai užrašai žodžius vidinį pasaulį  ir galvoji, kad tai ir apie žiūrovą, kad reikia jo nepamiršt. Nu tiesiog. (Juokiasi) 

Rasa Paukštytė: Ačiū. Giedre, jūs su Ignu Miškiniu daugmaž vienu metu atėjote į kiną, ar Tu truputį anksčiau debiutavai filmu, kuris buvo nepanašus visiškai nei į tuos, kuriuos filmavo Audriaus Stonio karta ir jo kolegos, nei į tuos, kuriuos filmavo 90-uosius peržengę režisieriai, dirbę sovietmečiu ir pirmą dešimtmetį. Debiutavai „Troleibusų miestu“. Prisimink, prašau, jo istoriją ir kontekstą, susijusį su režisieriumi ir prodiuseriu Valdu Navasaičiu. Tomet patys režisieriai tapdavo savo filmų prodiuseriais. Kaip jūs susitikote, kokią jis įtaką padarė? 

Giedrė Beinoriūtė: Nežinau nuo ko dabar pradėt… Gal trupučiuką nuo konteksto. Taip, aš tam tarpe tarp Greičiaus ir Miško mokiausi. Ir su vienu, ir su kitu susitikdavom koridoriuose. Galvoju, kuo aš, kuo mūsų karta skyrėsi jau nuo Audriaus Stonio ir Arūno Matelio? Mes visiškai jau nebeparagavom tos kino studijos, tos sistemos ir tos kino juostos. Studijuodami tik vieną etiudą darėm ant 16 mm juostos, gal 5 minučių, po to aš vieną vaidybinį trumpametražį filmą esu filmavusi ant kino juostos. Pažiūrėti filmų irgi nebuvo kur. Sakykim, Stonio filmus aš mačiau VHS kasetėse per mažą televizoriuką. Galit įsivaizduot, kokį įspūdį man padarė. Tais filmais negalėjai sekti, nes nebuvo galimybės jų pamatyti kino teatre. Supratimas apie kiną buvo susirankiotas iš visur. Pavyzdžiui, Henrikas Šablevičius nuveža į Bornholmo festivalį ir staiga pamatai dokumentinių filmų, kokių nesi matęs. Nepanašių į tuos, kuriuos kūrė Lietuvoj. Kodėl tie mano filmai buvo kažkokie kitokie? Gal tai  ir Bornholmo festivalio dėka. Viskas, ką pamačiau nematyto buvo LRT autorinės dokumentikos ciklas. Rodė čekų, latvių filmus, kurie irgi, atsimenu, padarė įspūdį ir… 

Rasa Paukštytė: Atsisukau į žūrovus, nes štai ten sėdi kino kritikė Živilė Pipinytė. Jos dėka ir atsirado tas dokumentikos ciklas LRT.

Giedrė Beinoriūtė: Tai va taip ir mokeisi, kažkas pasidalindavo kokia kasete. Kaip Ramūnas sakė, mūsų buvo nedaug tuo metu kuriančiųjų. Kaip aš susipažinau su Navasaičiu? Tai beveik romantiška istorija. Gal visos nepasakosiu. Mano draugas, kuris tuo metu akademijoje studijavo kino vadybą, prie Navasaičio filmo „Kiemas“ dirbo asistentu. Ir jis mane tiesiog nusivedė į paskutinę pamainą. Taip aš susipažinau su Navasaičiu, mes persimetėm keliais žodžiais. Jau pažinojau ir Kristijoną Vildžiūną, kuris irgi dirbo tame filme. Vieni kitus pažinojome. Vasarą, kai baigiau bakalaurą, dirbau padavėja kavinėje „Pas Erlicką“ ir tada man paskambino Valdas Navasaitis. Sako, Giedre, gal galim susitikt? Oj, kaip įdomu. Ir jis atėjo į kavinę, ilgai man pasakojo, kad nori įkurti studiją... Kas ta studija, aš iš viso nelabai supratau. Ko jis iš manęs nori, ko jis čia atėjo ir ką man čia pasakoja? Bet maždaug taip supratau, kad jeigu darytum filmą, tai gali per mano studiją. Tai ir va. Tokia lyg pelenės istorija. Pasakoju, kad geriau suprastumėt, kaip mes nesupratome, kaip veikia kino sistema, kaip tie pinigai skirstomi. Su viena vadybininke, kuri studijavo paraleliai, Jolita Zykute, parašėm projektą į kultūros ministeriją ar į Kultūros rėmimo fondą, nebeatsimenu, kad norim pervesti filmą iš video į kiną, ir kad būtų galima rodyti kino teatre. Parašėm projektą pervesti trumpametražį filmą į kino juostą, kuris dar net nebuvo nufilmuotas video. Vat toks absurdas. Buvo parašytas scenarijus, bet filmas nebuvo nufilmuotas, bet mes jau rašėme projektą, nes galvojom, kad jį tikrai nufilmuosim. Ir taip nutiko, kad Jolita papasakojo apie atsiradusius kontrolierių autobusiukus. Ir klausia, ar nenoriu pasivažinėt? Ten gal visai įdomu. Pasivažinėjau tuo autobusiuku ir supratau, kad ten yra dramaturgija, ten yra kinas. Šekspyras. Ten vyko visos dramos, kokias galima įsivaizduot. Ir aš supratau, kad reikia daryti filmą. O tada mes gavom finansavimą pervesti tą neegzistuojantį filmą į kino juostą, bet su kita studija. Mat Jolitos kursiokas taip pat buvo įkūręs studiją. Kadangi jau pažinojau Navasaitį, mes paprašėm, kad tuos pinigus paskirtų jo studijai ir už tuos pinigus nufilmavom „Troleibusų miestą“. Tokia paini, klampi istorija. 

Rasa Paukštytė: Paklausiau, nes Valdas Navasaitis autorinės dokumentikos šalininkas, o Tavo filmai - „Troleibusų miestas“, „Gyveno senelis ir bobutė“, „Pokalbiai rimtomis temomis“ ne tik filosofuoja apie supantį pasaulį, bet ir suaktualina šiuolaikines temas. Tai iš dalies ir socialinė dokumentika. Kas įtakojo šį pasirinkimą? Ar darbas su Valdu buvo susitikimas su ta karta, kuri labai liberaliai žiūri į dokumentiką? 

Giedrė Beinoriūtė: Dar galvoju pasakyt. Ramūnas minėjo, kad visi dalinosi ir visi norėjo padėti. Tai tikrai taip ir buvo. Štai kad ir prodiuserė Uljana Kim, su kuria aš nedirbau, bet ji prodiusavo Navasaičio „Kiemą“, o paskui Navasaitis prodiusavo mano filmą... Aš labai jutau vyresnės kartos didžiulę paramą ir pagalbą. Uljana išsiuntė „Egzistenciją“ kažkur į Europos trumpametražių filmų konkursą, jaučiau, kad ji rūpinosi, kad tu sužinotum apie festivalius, kad sudalyvautum. Beje, Navasaičio filmų aš iki tol net nebuvau mačius, tik paskui, kai jau pradėjom kartu dirbti, pamačiau. Ir kažkokios estetinės įtakos aš net neatsimenu, ar kad mes būtume ginčijęsi apie estetiką ar apie... filmus. Jis tikrai buvo geras kūrybinis prodiuseris, nes jis visą laiką girdėjo, ko tu nori, ir padėjo siekti tikslų. Atsimenu, kad mes ir ginčydavomės, bet aš daugiau kaip vaikas elgiausi, kuris nenori pripažint, kad filmas dar nebaigtas. O jis sako: filmas, Giedre, dar nebaigtas, dar pažiūrėk tą medžiagą. Aš sakau, jau visą medžiagą pažiūrėjau, čia nieko nėra. Nu tu tiesiog pažiūrėk, sako. Ir nervuojies, supyksti, pavaikštai, pavaikštai, nusiramini. Gerai, galvoji, pažiūrėsiu aš tą medžiagą. Ir surandi kažką, kas padaro filmą geresniu. Tai vat tokie būdavo ginčai. Atsimenu tą laiką kaip labai turtingą. Manau, kad man labai pasisekė, kad Valdas buvo šalia, todėl, kad jis, kaip režisierius, buvo nepaprastai jautrus ir kūrybiškai daug patardavo...

Rasa Paukštytė: Kai iš mokyklos pažįsti kino lauką, yra viena istorija, bet jau antrąjam dešimtmety atsirado režisierių, kurie nesimokė kino mokykloj. Noriu kreiptis į Karolį Kaupinį, į „Triukšmadario“, „Nova Lituania“ režisierių. Esat bene vienas iš tų, ne vienintelis, bet vienas iš tų, kurie atėjo į kiną ne iš kino mokyklos. Kas tokiu atveju tampa vedliu, mokytoju? Ar veda tema?

Karolis Kaupinis: Aš galvojau, kad aš čia tas - „aš nieko nežinau“, nes nebuvau kino mokykloj, bet dabar klausau pasakojimų ir suprantu, kad niekas nesiskiria - buvai tu mokykloj ar nebuvai. (Juokiasi) Vis tiek niekas nieko nežino. Tai gal daug ir nepraradau. Man atrodo, kad nelabai skiriasi žiūrimi filmai, o kadangi kinas toks menas, priešingai negu teatras, nepririštas prie lokalios erdvės, tai aš filmus galiu žiūrėt iš viso pasaulio. Sunkiau būtų pasižiūrėt spektaklius iš viso pasaulio, tai nacionalinė mokykla teatre gal daugiau veikia, o kine žiūri ką nori. Mano atveju, aš gal nelabai tų lietuviškų filmų iš tikrųjų žiūrėdavau. Bet, turbūt, su visais čia esančiais žmonėmis kažkokią giją turiu. Atsimenu, kai išėjo „Lengvai ir saldžiai“, galvojau, va, pagaliau yra tai, ką aš matau. Gyvenau Vilniaus miegamajam rajone ir būtent tai matau. „Skalvijoj“, atsimenu, pirmą filmą savo gyvenime pamačiau. „Lietuvą“ atsimenu kaip kino teatrą. Kadangi kinas nėra vienintelė medija, kuri man įdomi, tai nelaikau savęs stovinčiu kine dviem kojom. Visą laiką net specialiai sau bandau pasakyti, kad bet kada galbūt tiesiog išeisiu iš čia, ir kaip manęs nebuvo, taip ir nebebus. Gal ir gerai, kad negalvoju sureikšmintai apie režisūrą ir ką man čia dabar tokio padarius kaip režisieriui. Tiesiog. Būna ateina mintis, gal esė parašyti, o gal tai verta filmo? Pažiūrim, laikas parodys, verta filmo ar ne, nes kinas brangu, o esė gali parašyt greit. 

Rasa Paukštytė: Čia skirtumas šioks toks yra: kinas - stebuklas 90-aisiais atėjusiems režisieriams ir kinas – tiesiog būdas kalbėti tam tikromis temomis. 

Karolis Kaupinis: Tai savaime suprantama, kad šiandieninės sąlygos mums yra visai kitos ir finansavimo požiūriu, ir jau valstybėje egzistuojančios sistemos požiūriu. Kita vertus, Lietuvoje yra daug tuščių sričių, tokių erdvių, kur labai lengva kažką pasistengus padaryti ir iš karto sulaukti kažkokio dėmesio. Tiesiog įsivaizduoju, kad tuos pačius dalykus darant didesnėje šalyje, žymiai didesnėje nei Lietuvoje, tau iki tos pozicijos reikėtų eiti ir eiti. Pamenu, kažkada man teko būti Los Andžele „Paramount Studios“ Lojolos mokyklos bakalaurą baigusio žmogaus išleistuvėse. Jie kalbėjo, kaip jau čia jiems sekasi. Tai aš galvoju, nu jūs gal juokaujat? Jums čia sekasi? Čia visiškai nieko. Lietuvoj jau trečiam kurse žmogus turbūt jau šituos dalykus daro ir net nevertina kaip kažinko, jiems tai savaime suprantami dalykai - eiti į praktiką, atsirasti režisieriaus aikštelėje. Tai taip, turbūt aš daugiau dalykų savaime suprantamais laikau, negu žmonės, kurie turėjo va taip irtis, dėl kiekvieno žingsnio kovoti. 

Rasa Paukštytė: Karoli, į kiną atsinešėte visai naują temą - tarpukario Lietuvos temą. Įdomu, kokių dar temų pasigestumėte lietuviškam kine? Apie ką čia ir dabar turėtumėm kalbėt? 

Karolis Kaupinis: Žinokit, aš nemėgstu receptų, nei apibendrinimų. Anksčiau galvodavau, kad labai reikia tų aktualijų, jų trūkdavo draminiame mene, poetiniam kine, kine apskritai. Vyksta dalykai čia pat ir nematau jų ekrane. Dėl to man tokia sava atrodė rumunų naujoji banga, nes tai buvo gyvenimas, kurį aš matau, kuriame gyvenu ir iš to galima padaryti kiną, ir dar tokį paveikų. Ne vienam mano kartos žmogui jis toks paveikus buvo ir iki šiol matosi tie atagarsiai, nors jau seniai banga nuslopo. Vis atsiranda filmų iš Rytų Europos, „iššaunančių“ tuo stiliumi. Nežinau… labai keičiasi tematika. Iš pradžių atrodo, kad kinas turi vytis aktualijas, bet paskui pradedu galvoti, kad ne, klausiu: kuo jis amžinesnis, ką jis gali kito pasakyti šiandieniniam laike, kai visi turi galimybę filmuoti viską visada, transliuoti 24 valandas, rodyti dalykus, kuriuos anksčiau galėjo pasiekti nebent dokumentikos režisierius, praleidęs pusę metų su objektu, kurį filmuoja. Viskas transliuojama, tai gal kaip tik reikia išjungt kamerą, laukti ir klausyti. Jeigu kamera visą laiką juda — gal tegul sustoja. Tas pats su teatru, man atrodo, kai žmonės nebetiki sąlyga, kad tai, kas scenoje vyksta, yra tikra, tada gal reikia permąstyti, kokia ta naujoji sąlyga? O temos man atrodo yra labiau asmeniniai dalykai.

Bus ir III dalis...

Teatro, muzikos ir kino muziejaus archyvo nuotraukose - diskusijos dalyvės ir dalyviai. Nuotraukų autorė - Vytautė Ribokaitė.

Komentarai