„Laisvas kinas“. III dalis: žinojom, kad jis gali suskambėt...

Parengė Sonata Žalneravičiūtė
2021 gruodžio 11 d.

Į Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus erdves sugrįžo daug komplimentų kino ir kultūros lauke pelniusi paroda „Laisvas kinas. 1990-2020”, skirta kūrybai tų autorių, kurie į kiną atėjo  jau atkurtos Nepriklausomybės laikais. Kviečiame į parodą ir publikuojame trečią dalį vasarą įvykusio pokalbio „Laisvas kinas“, kurį inicijavo parodos kuratorė Sonata Žalneravičiūtė, moderavo – kino kritikė Rasa Paukštytė. Pokalbyje dalyvavo režisierės Giedrė Beinoriūtė, Aistė Žegulytė, prodiuserės Lineta Mišeikytė, Ieva Norvilienė, Marija Razgutė, režisieriai Audrius Stonys, Ignas Miškinis, Mindaugas Survila, Karolis Kaupinis, Gediminas Šiaulys, kino operatorius Ramūnas Greičius.

Siūlome skaityti diskusiją, apsilankyti parodoje, pabūti su trisdešimt laisvo kino metų vaizdais, garsais, vardais, daiktais...

Diskusijos tęsinys.

Dvi ankstesnės dalys čia:

http://www.lfc.lt/lt/Page=ArticleList&ID=17081

http://www.lfc.lt/lt/Page=ArticleList&ID=17090

Rasa Paukštytė: Kalbėjome apie 90-uosius, apie dokumentinį kiną, apie kiną apskritai, koks jis buvo brangus ir net šventas. Šiandien požiūris į kiną kaip mediją labai keičiasi. Tačiau Lietuvoje yra viena kino rūšis, kuri visada lyg šiek tiek pasislėpusi. Tai norėčiau kreiptis į Gediminą Šiaulį. Jūs čia esat vienintelis animacininkas, ir jūsų galima būtų visko klausti apie šiandieninę animaciją. Pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį mes žinojome kelis animacinio kino autorius, jie atėjo iš tų dešimtmečių iki nepriklausomybės, tai Ilja Bereznickas, Zenonas Šteinys, Antanas Janauskas, Nijolė Valadkevičiūtė, Jūratė Leikaitė, Valentas Aškinis, dar keletas. Tai daugiausiai dviejų rankų pirštų suskaičiuojami žmonės. Šiandien animacijoje žymiai daugiau autorių. Kaip manote, su kuo tai yra susiję? Ar su tuo, kad animacija integruojasi ir į vaidybinį, ir į dokumentinį kiną? Tikrai šiandien esame animacinio kino atsigavimo, atgimimo liudininkai?

Gediminas Šiaulys: Teisingai pasakėte, kad animacija lyg užguita. Dar norisi pareplikuoti kolegoms apie tą diskusiją - hierarchiją kine. Iš tikrųjų, tai animatorius kine yra dievas. Nes jis kuria nuo nulio. Mes net neturim kažko, į ką galėtume pasižiūrėti per kamerą. Kuriame visiškai nuo balto lapo. Taip, trečias dešimtmetis, ypač jo pabaiga Lietuvos animacijoje kaip renesansas. Buvo grandai, kuriuos jūs paminėjot, buvo duobė, o dabar toks staigus šuolis, kur labai rimtuose festivaliuose lietuvių animatoriai gauna apdovanojimus. Ir tai labai geri filmai, kuriuos malonumas žiūrėti. Kodėl? Greičiausiai - techninis aspektas, atsiradusios naujos galimybės. Pagaliau užaugo karta, savamokslių karta, žmonių, kurie, labai paprastai gali išmokti techninių dalykų. Patys mokėsi įvairių programų. Dabar turim tokią naują animacijos bangą, nes atėjo jauni žmonės.

Rasa Paukštytė: Ir kokios temos šiandien domina animatorius? 

Gediminas Šiaulys: Sakyčiau, kad animacija labiausiai linksta į fantastikos žanrą, į siurrealumą ir laisvesnį požiūrį scenarijaus ir vaizdo prasme. Tai labai džiugina, iš tiesų. Aš pats visada sakau, kad labai būtų smagu nebežiūrėti į praeitį ir nebedaryti filmų apie praeitį, nes man atrodo, kad kaip tauta esam stipriai į tai įsikibę. Kiekvienais metais turi būti bent vienas filmas apie praeitį. Nors pats apie ją irgi darau. (Juokiasi) Ironiška, bet matau tendencijas, kad labiau einama į fantastikos žanrą. Labai sergu už tai ir noriu, kad Lietuvos kinas kalbėtų apie naujus dalykus, apie svarbius, rezonuojančius su dabartine situacija. Arba visiškai fantastinius dalykus, kurie neturi nieko bendra su ja. Būtų sveika. 

Sonata Žalneravičiūtė: Atsiprašau, Rasa, galėčiau įsiterpti? Pirmiausiai, tai būtų replika į Gedimino pasisakymą, kad ta nauja animacijos karta atėjo turbūt dar dėl to, kad dailės akademijoje atsirado animacijos specialybė. Nes visi metrai, animacijos klasikai, jie buvo jūsų dėstytojai ir jūs išmokstate iš jų, kaip naudotis įrankiais, bet turite savo naujas temas.

Tačiau dabar jūsų visų klausantis, atrodo, kad visi pasakojate pradėję nuo nulio, nuo nulio, nuo nulio, nors lyg ir mokėtės kino mokyklose. Ar galima kalbėti apie egzistuojantį tęstinumą? Galbūt vidinį, kuris, kaip paaiškėja iš kalbų, yra... Bet apie tokią kaip lietuvių kino mokyklą? Ar jau galima kalbėti dabar, pradedant nuo 90-ųjų? Ar vis dėlto kiekvienas kūrė nesižvalgydamas į praeitį? Klausimas yra gana bendras, bet gal galėtų atsakyti Aistė Žegulytė, kuri yra iš tos trečiosios kartos arba Gediminas... 

Aistė Žegulytė: Aš kaip tik ir norėčiau pabrėžti, kad labai mėgau lietuvių poetinę dokumentiką, žiūrėjau visus senus filmus, 60-ųjų, 70-ųjų metų. Man atrodo, aš net kartais jaučiausi, kad mano kino pažiūros pasenusios. Bet mane labai stipriai kūrė lietuviškas kinas. Neišvengiamai, eini ir ieškai savo kino kalbos. Gal dėl to, kad studijavau fotografiją, kad mano mąstymas buvo vaizdinis, labai stengiausi sukurti vaizdinę kalbą. Bet mokiausi tikrai iš kino. Ir aš manau, kad niekada, turbūt, ir nesukursiu geriau negu tie mano mokytojai. Bet mokytis ir yra visa prasmė. 

Mindaugas Survila: Tokia viena linksmesnė istorija. Narius Kairys, kino kritikas, buvo festivalyje, kažkur užsienyje. Pažiūrėjęs vienos užsienietės režisierės filmą, priėjo ir sako, žinot, jūsų filmas atrodo kaip lietuviškas. O ji atsako: mano senelis lietuvis. (Juokiasi) Tai gali būti, kad ir mokomės, tos žinios yra perduodamos, bet gali būti, kad ir mūsų genuose, kraujyje yra tas poetinės dokumentikos stilius.

Rasa Paukštytė: Lietuvių kino mokykla yra mūsų genai. Čia pati tikriausia mokykla. Aistės ir Mindaugo noriu paklausti, kaip manot, kodėl nedidelis skaičius žmonių, pasirinkusių kiną, režisūrą, renkasi dokumentiką? 

Mindaugas Survila: Nežinau, gal reikėtų klausti tų, kurie nesirenka. 

Rasa Paukštytė: Bet jūs galit į tai pažiūrėti iš šalies? Mindaugai, prisimenu, kaip jūs kalbėjot, jog „vaidybiniam kine dirba 150 žmonių, chebra visur važiuoja, nemokamus pietus kiekvieną dieną gauna, o aš sėdžiu medyje, penkis metus savo „Sengirę“ filmuoju.“ 

Mindaugas Survila: Esu kalbėjęs su vienu operatoriumi. Jis filmuodavo vaidybinius filmus ir nufilmavo vieną dokumentinį. Sako, Dieve, kaip jūs su tuo Kemežiu dirbot, sako, aš bandžiau filmuot - pirmyn atgal, pirmyn atgal, tampausi, nei pietų, nieko. Ta prasme, yra šiek tiek sudėtingiau, bet iš kitos pusės - dokumentiniam filme yra žymiai mažesnis spaudimas. Tarkim, vaidybiniam kine tu atsistoji ir 150 žmonių žiūri į tave. „Na, ką dabar?“ „Kas toliau? „Tai yra labai didelė atsakomybė. Dar yra terminas „filmų gamyba“, kas man yra visiškai nepriimtina, nepatinka. Kokia gali būti gamyba? Tai kūryba. Bet iš esmės, kai būna vaidybinis filmas, tai kūryba yra iki filmavimo pradžios, o paskui jau yra darbas. Dokumentikoje yra žymiai daugiau laisvės, pajausti, užčiuopti ir šiek tiek keisti kryptį. 

Aistė Žegulytė: Stodama į akademiją tikrai žinojau, kad darysiu dokumentinį kiną. Mane dokumentiniame kine žavėjo tai, kad esi stebėtojas. Tu gali tiek daug įdomiausių dalykėlių pamatyti ir tau nereikės jų sukurti, o tu tiesiog galėsi juos užfiksuoti. Kitas dalykas - aš turbūt nelabai jaučiu laiko, o dokumentiniam kine tas laikas taip prasiplečia, po to susiaurėja, tiesiog gali žaisti laiku. Darant vaidybinį, esi įpareigotas per metus sukurti filmą. Dokumentiniam kine tu gali 10 metų daryti savo filmą. Tai yra nuostabu, kaip gali žaisti laiku. Tai mane, turbūt, labiausiai ir užbūrė. 

Rasa Paukštytė: Ačiū. Marija, na ir kaip čia yra, kas ta kino gamyba? Kino kūryba? 

Marija Razgutė: Gal dar noriu pareflektuoti prieš atsakant į tą klausimą. Pareflektuoti tai, nuo ko pradėjom šią diskusiją, apie filmavimą ant juostos ir kaip niekas nieko nežino, ir kaip pradeda nuo nulio. Pirmas filmas, kurį aš dariau su institucine parama buvo filmuotas ant juostos, nors tai buvo 2010 metai. Mes filmavom „Dešimt priežasčių“ ant 16 mm su Andrium Blaževičium. Žinojom, kad tai istorija apie paprastą Žirmūnų berniuką ir kad ji turi būti nufilmuota16 mm. Kažkaip pačioje istorijoje tarsi buvo užkoduota, kad bus kino juosta, nors niekas tuo metu kaip ir nefilmavo ant kino juostos. Andrius ir akademijoje gavo daug velnių ir komentarų, kad ėmėsi juostos, kad pinigus juostai švaisto, bet manau, kad tai buvo labai geras sprendimas. Tai buvo prieš 11 metų. Šiais metais du filmai bus nufilmuoti kino juostoje. Tai toks tas kino juostos ciklas, jisai turbūt tikrai kartojasi ir kaip girdėjo klausytojai ir žiūrovai, tai vyksta kas 10 metų. 

Dabar apie kino gamybą. Aš nebijau nei žodžio „gamyba“, nei „kūryba“, nes man atrodo, kad jų dermė yra svarbiausia. Dirbu daugiausiai su vaidybiniu kinu, nors darydama trumpametražius, kurių padariau 10, dabar darau 11 savo trumpametražį, bandžiau ir vaidybinį, ir dokumentinį, ir animacinį. Bet supratau, kad geriausiai jaučiuosi su vaidybiniu kinu. Jau buvo paminėta, kad vaidybiniame kine didžioji dalis kūrybos įvyksta iki gamybos. Taip, toks procesas. Bet tuo metus, du, tris, gal kartais ir keturis metus — tai tikrai vyksta labai intensyvi kūryba. Aikštelėje viskas yra labai brangu ir vėlgi, pacituosiu Linetą, norint, kad didžiausi resursai nueitų į ekraną — tu turi labai gerai pasiruošti ir tada tiesiog viską gerai atlikti. Na, montaže taip pat yra nemažai kūrybos, bet dažniausiai didžioji kūryba yra iki pirmos filmavimo dienos.

Rasa Paukštytė: Noriu jūsų - prodiuserių Marijos ir Ievos - paklausti, o kas jus laiko autoriniame kine? Kodėl nebėgate ten, kur galbūt ir patogiau, nežinau, kaip čia mandagiau išsireikšti, finansinių galimybių daugiau? 

Ieva Norvilienė: Aš tai manau, kad čia kiekvienas pasirenka pagal save, kas kam įdomiau. Gal nesakyčiau, kad niekada ten nedirbčiau. Tiesiog, jei atsirastų įdomus komercinis projektas, tai ir daryčiau. Bet man taip pasitaiko, kad mano gyvenime atsiranda žmonės, kurie kuria tikrai įdomų autorinį kiną. Negali daryti visko absoliučiai, ką nori, turi atsirinkti, ir aš atsirenku, kas man labiausiai patinka. 

Marija Razgutė: Man irgi atrodo, kad kažkaip visada renkuosi dirbti prie tų filmų, kuriuose galiu jaustis gerai, ir kad tai yra teisinga, ką mes darom. Man svarbiausia yra tema, istorija. Turint gerą temą ir gerą istoriją, turbūt galima ir gerus rezultatus pasiekti. Norisi jaustis sąžiningai pačiai prieš save, o ar tai bus autorinis kinas, ar tai bus kažkoks kitas, kaip Ieva sakė, tai svarbiausia tas tiesos jausmas, kurį tu su savim turi. 

Rasa Paukštytė: Lineta, toks įspūdis, kad autorinio kino kūrėjai ir paslaugų teikėjai gana ilgai buvo tokie du atskiri pasauliai, ar ne? Va čia kuriamas lietuviškas kinas, o čia yra kino industrija. Kiek daug metų šaipėmės iš šito posakio „kino industrija“. Nes kokia čia industrija - 3 filmai per metus; arba vienas, arba nė vieno. Tai, atrodo, kad šitie du pasauliai pradeda vienas kitą atrasti. Čia, turbūt, atsiranda bendradarbiavimo būtinybė? Kaip jūs tai matote? 

Lineta Mišeikytė: Aš niekada nenorėjau tos atskirties, kuri tik dabar pradėjo tirpti. Nuo pat pradžių dirbdama prie kiekvieno filmo, buvau giliai įsitikinusi, kad filmus kuria, pirmiausia, žmonės. Ir jį skirstyti — autorinis, komercinis, žiūroviškas… Man niekada nepatiko tokie skirstymai, susiskaldymas, nežinau, iš kur jis atsirado. Ar iš kažkokios mūsų nebrandos, ar iš to mažumo, nesusikalbėjimo. Ir man, kaip prodiuseriai, ne tas pats kokiame projekte dirbti ar kokį filmą kurti, nes jeigu aš nematyčiau prasmės savo darbe ir nebūčiau dalimi to pasakojimo, kurį kuria kūrėjas, ir negalėčiau jam padėti, tiesiog nebūčiau šioje srity. Man tikrai smagu, kad dabar jau sakome „kino industrija“nors kartais norėtųsi sakyti „lietuviškas kinas“ arba „kino laukas“. Lietuva, kaip kino šalis, su savo potencialu. Man tie dalykai būtų labiau priimtini. Manau, kad mes, kaip kino bendruomenė, pasiekiame daug daugiau, kai esame susivieniję ir kai kalbame apie kino lauką, apie kiną apskritai, jo pajėgumus. Atsimenu 2006 metus, kai nuvykau į Berlyną. Tai buvo mano pirmasis apsilankymas Berlyno kino festivalyje ir kino mugėje. Ir ką aš tenai pamačiau? Pamačiau prodiuserę Rasą Miškinytę, sėdinčią ant kėdutės. Sakau, ką tu čia veiki prie estų stendo? Sako, tai čia yra tiktai estų ir latvių stendai. Sakau, o kur Lietuvos? Sako, Lietuva neturi savo stendo, sako, man kolegos leido čia padirbėti su savo kompiuteriu, tai, sako, ir tvarkau savo reikalus. Galima sakyti, aš nebuvau iš kino srities arba lietuviško kino lauko. Bet man tada būnant prodiusere, lietuve, pasidarė nepatogu. Pagalvojau, taip negali būti. Kodėl Lietuva neturi savo atstovybės? Atsimenu, būtent nuo to laiko prasidėjo pokyčiai ir prodiuserių asociacijoje, ir pačiame kino lauke. Mes kažkaip susivienijom, atsinaujinom ir supratom, kad jeigu atskirai, tai mes nepasieksime nieko, o jeigu kartu, tai mes padarysime labai daug. Vėliau atsirado ir Kino centras. Visi susivienijo, nes reikėjo įtikinti politikus dėl pelno mokesčio lengvatos, kuris buvo naudingas tiek užsieniečiams, kuriantiems filmus Lietuvoje, tiek lietuviškam kinui. Tai suteikia papildomą alternatyvų finansavimą. Dabar matydama statistiką, kiek filmų sukuriama Lietuvoje, džiaugiuosi. Matau, kad mes, kaip kino bendruomenė ir toliau dalijamės informacija. Aš nejaučiu, kad mes konkuruojame. Kartais užsieniečiai manęs paklausia: tai jūs visi konkurentai? Užsieniečiai, kurie buvo čia dešimtajame dešimtmetyje, pažinojo labai daug žmonių Lietuvos kino studijoje. Tie žmonės dabar įkūrę prodiuserines kompanijas, kuria lietuvišką kiną, dirba bendros gamybos su užsienio šalimis filmuose, daro užsakomuosius filmus. Ir aš nematau konkurencijos. Tarp prodiuserių pastebiu, kad jei kas suklumpa ar turi bėdos, mes visi susivienijam ir vieni kitiems padedam. Nes galutinis rezultatas yra Lietuvos, kaip kino šalies, įvaizdis. 

Rasa Paukštytė: Ačiū, Lineta. Dar norėčiau sugrįžti prie kino, prie jo turinio. Šandien - tai susiję ir su šiųmetiniu „Oskaru“, su filmu „Klajokių žemė“ - jaučiamas poreikis kino, kuris yra daugiau negu filmas. Mes turime savo „Sengirę“, kurios tikslas, Mindaugai, ne tik parodyti tokį gamtos, kaip rojaus žemėje, paveikslą, bet ir pakeisti požiūrį į miškus? Tokios dokumentikos nėra daug. Kokią kino, kuris galėtų keisti pasaulį, perspektyvą jūs regite? Pagaliau, ar jaučiate, kad „Sengirė“ keičia požiūrį? Ar filmas veikia?

Mindaugas Survila: Aš nežinau, sunku atsakyt, ar veikia. Dabar ruošiuos kitam projektui, interaktyviam, skaitau daug mokslinių straipsnių. Neurobiologai, pavyzdžiui, daro tyrimus: pasodina žmogų prieš ekraną ir rodo miesto vaizdą, po to rodo miško vaizdą. Stebi širdies veiklą, impulsus. Tai net nėra abejonės, kad miškas ramina nervines sistemas, gerina širdies veiklą. Atsakant į klausimą, greičiausiai, kad taip. Kažkas manęs paklausė, ar kitą filmą irgi apie mišką kursiu? Visų galėčiau užklausti: ar kitą filmą jūs vėl apie žmones kursit? Miške gyvena 15 000 organizmų rūšių, visa Lietuva gali tapti režisieriais ir kurt apie tuos organizmus. Visų istorijų, net pačių įdomiausių neišpasakosi. Nes tie patys žvėreliai, paukščiai... Filmas juk ne apie juos, filmas apie tai, ką perskaitai, žiūrėdamas į juos. Mes čia su montuotoju Danieliumi Kokanauskiu diskutavom, kas yra kinas? Kinas yra iš projektorinės iššautas fotonas, sugeneruotas elektros, skrenda iki ekrano, atsimuša ir vat čia  yra kinas. Ir kas tikro yra tarp to iššovimo-skrydžio-atsimušimo? Nieko tikro nėra, absoliučiai. Nesvarbu, kas yra objektas, svarbu, ką žmogus pajaučia, ką patiria bežiūrėdamas. 

Rasa Paukštytė: Gal yra kitų versijų apie tą kiną, kuris galbūt turėtų peržengti tas kino ribas ir... tapti kažkokia mūsų gyvenimo dalimi? Audriau? 

Audrius Stonys: Aš dabar kaip per pamoką — labai bijojau, kad į mane atsisuks. Man atrodo, kad Mindaugo filmas yra fenomenas ir yra unikalus atvejis. Be galo svarbu, kad jis atsirado pačiu laiku. Labai džiaugiuosi, kad jis yra. Bet jo ir yra tokia vertė, kad jis yra unikalus atvejis mūsų kine. Manau, kad, kaip Mindaugas sakė, mes visi privalome kurti tai, kas mums skauda, kas mums atrodo svarbu. Manau, šitas dabartinis pasaulis lyg ir sako, kad kino nebeužtenka. Kas toliau? Gerai, sukūrei filmą, o kas už to? Primityviai - kiek atneš pinigų? O gal jį galima kažkaip pakelti į kažkokį socialinį, politinį lygį, gal jis gali pasitarnauti? 

Kinas, mano galva kaip religija. Dažnai sakoma, kad išpažintys gerai veikia tavo psichinę sistemą, nuramina, malda irgi. Atsimenu, darant vieną filmą, žmogus turėjo visą receptūrą, kaip skrandžio veiklą penkiom „sveika Marija“ ir trim „Tėve mūsų“ sureguliuoti, jei kepenys - daugiau reikia „Tikiu Dievą Tėvą“ sukalbėt. 

Manau, kad tai labai pavojingas kelias - kinui virsti tokiu pridėtiniu dalyku, tarnauti net ir pačiom gražiausiom, pačiom reikalingiausiom idėjom. Aš manau, kad kino vertė yra pats kinas. Ir kaip drąstiškai beskambėtų, bet meno vertė yra menas. Ir dar, norėčiau, jeigu galima, sureaguoti į Sonatos klausimą apie tą neteisingai nuskambėjusį žodį „nulis“. Aš dabar galvoju, kad jokio nulio nebuvo nei mūsų kartai, niekam, nei prieš dešimt metų, nei prieš dvidešimt. Aš manau, kad čia, kaip Tarkovskio „Andrejaus Rubliove“  - yra varpas. Prieš mus buvo galingas, didžiulis varpas, į kurį mes visi žiūrėjom. Ir tai buvo Roberto Verbos, Henriko Šablevičiaus, Viktoro Starošo, Edmundo Zubavičiaus, Rimtauto Šilinio kinas. Tik tiek, kad kaip tas berniukas „Andrejuje Rubliove“, mes neturėjom recepto, mes nežinojom, kaip išgauti tą skambesį, ir kiekvienas ieškojom pasitelkdami intuiciją, talentą. Žinojom, kad jis gali suskambėt. Prieš mūsų akis buvo didžiulė kino istorija. Mums be galo, be galo svarbi istorija. 

Mindaugas Survila: Pavyzdžiui, aš pats biologas, atėjęs  į visiškai svetimą sritį. Atrodo, kad iš viso turėčiau būti kitoks. Bet kai pradėjau filmuoti, susipažinau su Giedre, tada montavom treilerį su Danielium Kokanauskiu pas Šarūną Bartą. Danielius jau yra kino tradicija, ir Giedrė Beinoriūtė. Tada dar užeidavo Šarūnas Bartas pažiūrėt treilerio, atvažiuodavo režisierius Sergejus Dvorcevojus, pažiūręs sakė: „nu choroš film budet“ (rus.k.: „geras filmas bus“). Mes galim atskiri būt kiek norim, bet jeigu mes dirbam su vienu ar kitu kino žmogumi, tai automatiškai atsiranda tęstinumas. Aišku, jei mes, biologai, kursim filmą nieko absoliučiai nežiūrėdami... bet taip niekad nebūna, nes visada reikia profesionalų, kurie padeda.

Rasa Paukštytė: Ačiū. Noriu, kad mūsų pokalbio pabaigoje, kiekvienas iš jūsų palinkėtų kažko sau ir kolegoms šitame mūsų kino lauke. 

Marija Razgutė: Pratęsiant tą temą, man atrodo, yra labai svarbu turėti, gal ne pats tiksliausias žodis, bet pavartosiu jį - autoritetų, mokytojų. Kai pradėjau dirbti prodiusere, labai ilgai jų ieškojau. Ieškojau ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, vėliau atradau ir čia, ir ten. Man atrodo, kad yra labai svarbu, kad galėtum tiesiog paskambinti ir paklausti, tyliai kažkieno darbu žavėtis ir iš jo mokytis. Labai linkiu vsiems turėti vieną, du, gal tris mokytojus. 

Ramūnas Greičius:  Šitoj kompanijoj esu operatorius ir dažnai pagalvoju, kad labai svarbu kūrėjams pasakyti, kad jie, turėdami savo kažkokį keliuką, juo eitų, eitų ir visiškai nesiblaškytų, nereaguotų į kitus. Ieškot savęs ir neiššnekėt savo temų, neiššnekėt skausmų, neišrėkt, o viską per filmus parodyt. 

Gediminas Šiaulys: Aš jau kaip ir sakiau, man atrodo, kad tos istorinės praeities laikymasis yra žalingas mūsų kine. Norisi laisvesnio kino, temų. Palinkėčiau stipresnio polėkio. 

Aistė Žegulytė: Aš palinkėčiau atvirkščiai - nepabėgt nuo praeities. Dabar pas prodiuserę sode pūdom senas kino juostas ir žiūrėsim, kas ten gausis. Aš manau, kad visada reikia atsigręžti ir tada mes pamatysim savo istoriją praeity. Tai tikėkim kinu ir visada suraskim jėgų, motyvacijos jį kurti.

Mindaugas Survila: Labai įdomi diskusija, buvo labai įdomu klausyt, ir, taip, kartais tos istorijos skamba juokingai, neįtikėtinai. Ir dabar jau toks labai aiškus atsakymas, kaip reikėjo daryt... O po 30 metų kažkas aptarinės - neaišku, kaip jie ką darė ir, net neabejoju, kad jiems bus juokinga. Toks palinkėjimas - suprast, kas dabar yra sudėtingi klausimai, bet surast tokius labai paprastus atsakymus, lyg atsakymus iš ateities. 

Ignas Miškinis: Aš tai linkėčiau vėl nieko nebežinot. Tiesiog. Bus visiems geriau. 

Audrius Stonys: Toks keistas dalykas: sistemos keičiasi, griūva pasauliai, o spaudimas menui vis tiek išlieka. Ir konkrečiai kinui. Anksčiau buvo cenzūra, politinis spaudimas, vėliau jis dingo, atsirado rinka, banalybės spaudimas. Daug čia galima būtų vardyti tų spaudimų. Man atrodo, be galo svarbu atsilaikyti tam spaudimui iš išorės. Ir kaip tada Morkus pasakė, kad saviraiška užsiimam, tai reikia ir toliau užsiimti saviraiška, nerti gilyn į save ir ten ieškoti visų atsakymų į visus pačius globaliausius klausimus. 

Ieva Norvilienė: Aš tai palinkėčiau visiems, kurie ar saviraiška užsiima, ar kažką kito nori sukurti, kad jie būtinai įgyvendintų savo idėjas ir sukurtų filmus. Nesvarbu, ar vaidybinius, ar dokumentinius. Ir jeigu iš pradžių nesiseka, gal tai labiau liečia jaunus žmones, atėjusius į kiną, - kad jie nenuleistų rankų ir darytų, ir bandytų, ir siektų. Jeigu tikrai tiki savo idėja, kad suburtų bendraminčių būrį, kad įgyvendintų tuos savo tikslus. 

Lineta Mišeikytė: Aš labiausiai norėčiau palinkėti lietuvių kūrėjams patikėti savo autentiškumu. Iš laiko perspektyvos galiu pasakyti, kad buvo laikai, kai galvojom, kad užsienietis kūrėjas žino daugiau, gali kažką pasakyti, bet per pastaruosius kelis metus matom, kad užsienietis savaime nėra geresnis kūrėjas, nėra kokybės ženklas. Nuolat matau lietuvių unikalumą ir kartu tokią lyg traumą ar nepasitikėjimą savo autentiškumu, savo unikaliu balsu. Tai to pasitikėjimo savimi ir savo autentiškumo linkiu kiekvienam kūrėjui. 

Giedrė Beinoriūtė: Aš gal du dalykus pasakysiu. Vieni kalba apie temas, tai aš dar priminčiaus saviraišką. Man labai patinka, kaip Tu, Rasa, mėgsti studentams cituoti: „renkite ekskursijas į gyvenimą“ (Juozo Miltinio žodžiai Algirdo Dausos dokumentiniame filme, ‚Lauke, už durų“ – R. P.). Tai šalia saviraiškos siūlyčiau nepamiršti ekskursijų į gyvenimą. Nežinau, ar čia karantino įtaka, bet labai džiaugiuosi jus visus matydama, taip smagu kalbėtis, bendrauti. Ir noriu palinkėti kuo daugiau tokių susitikimų, progų, vakarėlių, pasikeitimų nuomonėmis, ginčų...

Audrius Stonys: O aš tai dar norėčiau palinkėti jums, kad jūs aplankytumėt visiškai unikalią parodą „Laisvas kinas“, kuri čia muziejuje vyksta, kol jos dar nenuėmė. Čia yra 30 kūrėjų, bet linkiu nepamiršti, kad sąrašas yra žymiai ilgesnis, ir atrasti lietuvišką kiną. Yra Algimantas Puipa ir Diana ir Kornelijus Matuzevičiai, Henrikas Šablevičius ir Robertas Verba, Viktoras Starošas ir Kristijonas Vildžiūnas ir dar daug labai puikių kūrėjų. Tai atraskite lietuvišką kiną. 

Rasa Paukštytė: Visiems dėkoju ir kreipdamasi į publiką dar noriu paklausti, galbūt yra kažkokių „karštų“ klausimų, kurių mes nepalietėm, kuriuos čia ir dabar galima užduoti sėdintiems žmonėms. 

Ramūnas Greičius: Kol ruošiate klausimą, pažiūrėkit, kokia šviesa ant mūsų krenta. Ir kiek ji ilgai dar tęsis?..

Rasa Paukštytė: Dėkoju, kad buvote su mumis. 

 

Diskusija vyko Teatro, muzikos ir kino muziejuje, 2021 m. birželio 3 d.

Teatro, muzikos ir kino muziejaus archyvo nuotraukose - diskusijos "Laisvas kinas" dalyviai ir klausytojai. Nuotraukų autorė Vytautė Ribokaitė.

Komentarai