Narvydas Naujalis, „Bėgikė”: atsimenu apsaugantį nuovargį

Kino operatorius Narvydas Naujalis ir kino režisierius Andrius Blaževičius yra pažįstami nuo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos laikų, kuomet nufilmavo du studentiškus darbus. Nors nuo studijų laikų praėjo nemažai laiko, filmas „Bėgikė” juos suvedė vėl. Narvydas Naujalis - apie filmavimo procesą, techniką ir kitus sunkumus.

Apie kameros pasirinkimą, objektyvus…

Šiam filmui pasirinkau kamerą Alexa Mini dėl savo dydžio bei svorio ir Arri Signature Prime objektyvus. Ši kamera  yra modulinė, todėl ją lengva pritaikyti skirtingai filmavimo technikai:  gimbalams, handheld ar tvirtinant prie automobilio. Su objektyvais jau buvau susipažinęs, filmavau filmą „Advokatas” (rež. Romas Zabarauskas). Man patiko jų kontrastas, bokeh, subtilus stiklų aštrumas, perėjimas iš ryškumo zonos į nefokusą, taip, kaip dirba atviroje diafragmoje bei pati objektyvų konstrukcija – jie labai lengvi. Visos šios savybės labai gražiai susiderina. Tikriausiai kyla klausimas, kodėl šalia plataus formato objektyvų nepasirinkau ir plataus formato kameros? Filme yra daug stambių planų, tad tai būtų izoliavę portretą nuo aplinkos. Su Alexa Mini filmavau opengate režimu, naudojau visą kameros sensorių, tad tai kažkiek mane priartino prie plataus formato. Manau, kad to tikrai pakako.

Apie inspiraciją bei filmo stilistiką…

Daugiausia darbo buvo atrenkant objektyvus ir rakursus – kaip filmuoti pagrindinės aktorės portretą, nes per jį pasakojama didžioji filmo istorijos dalis. Kadangi su Andrium esam pažįstami, tad ir atrasti bendrą stilistiką nebuvo sunku. 

Stipriausia mūsų filmo inspiracija buvo Vilnius. Andrej Vasilenko fotografinis projektas „This is Vilnius” stipriai įkvėpė savo atviru žvilgsniu į miestą, kuriame gyvename. Labai smagu, kad pats Andrėjus dirbo ir mūsų filmo aikštelėje set fotografu (jo nuotraukomis ir dalinamės).

Taip pat buvo keletas filmų, apie kuriuos kalbėjome ruošdamiesi, tačiau galiausiai nuo jų labai nutolome…

Apie kameros judėjimą, grip’o indėlį filme…

Perskaičius scenarijų, intensyvus filmo ritmas tikrai manęs neišgąsdino. Pagalvojau, kad bus iš tiesų labai įdomu filmuoti, tikras fizinis iššūkis. Po pirmųjų susitikimų su Andriumi buvo aišku, kad filme bus balansuojama tarp stabilizuotos kameros bei grubesnės handheld. Kadruojant išsigryninome kuriose lokacijose kaip filmuosime. Priėjus pasiruošimo darbams, aš pasiūliau naudoti gimbal techniką. Norėjau būti užtikrintas, kad režisieriui patiks toks kameros operavimo būdas, todėl kartu su Andriumi ją išsibandėme realiose situacijose. Filmo pagrindinis gripas buvo Tadas Visakavičius, kurio indėlis šiame filme buvo milžiniškas. Pagrindinė užduotis, kurią kėliau Tadui, judėti visur tokiu pat greičiu, kaip juda aktorė, niekur nestabdyti ir neprašyti aktoriaus eiti ar bėgti lėčiau. Kamera taikosi prie aktoriaus, o ne atvirkščiai, todėl daug kur, tempui išlaikyt, naudojome rikšą ar kvadrociklą. Filmuojant handheld, kamera turėjo išlikt pakankamai arti aktorės, aš labai norėjau judėti sinchroniškai. Prieš filmuojant „Bėgikę” mes turėjom visas filmo lokacijas, kuriose kartu su Andrium ir pagrindine aktore Žygimante Jakštaite pasidarėme filmo foto kadruotę. Darbas kartu leido vienas kitą pažinti, fiziškai pajusti kokiu tempu Žygė nori judėt vienam ar kitam kadre ir techniškai tam pasiruošti.

Apie filmavimo tempą, kritimą su kamera…

Filmavimo tempas buvo pakankamai normalus, manau turėjome adekvatų pamainų skaičių. Labiausiai atsimenu fizinį nuovargį po sudėtingų handheld ar gimbalpamainų, kuris, iš tikrųjų, kartais ir apsaugojo nuo didesnių pergyvenimų, ar pavyko taip, kaip reikia, nufilmuoti vieną ar kitą filmo sceną, ar susimontuos visi kadrai.

Prisimenu tik vieną nukritimą… Nukritau ant antro plano aktorių Vilniaus Universiteto konferencijų salėje, kur Marija ima vytis Vytą jo pranešimo pabaigoje. Filmavau aktorės atsistojimą ir pradėjimą bėgti, reikėjo nufilmuot jos portretą iš priekio. Nors buvau paskaičiavęs, už kiek žingsnių pasukti į kairę pusę, pasukau per anksti ir nukritau ant žmonių. Buvo labai nemalonu. Nuo visų kitų nelaimių apsaugojo gripas Tadas.

Apie šviesą bei gafferį…

Visas filmo veiksmas užtrunka vieną parą. Filmuojant norėjosi perteikti dienos tėkmės atmosferą, todėl skirtingos filmo dalys turi skirtingą paros meto nuotaiką. Mes su Andriumi norėjome, kad filmas būtų saulėtas, be didelių pamainų perplanavimų. Pagrindinis mano sumanymas, filmuojant eksterjerus, buvo filmuoti visas scenas kuo labiau pastatų, medžių šešėlyje, kad saulės šviesa būtų matoma kažkur fone – tuomet, saulei šviečiant, šešėlinė dalis užsipildo atspindėta minkšta šviesa nuo dangaus, pastatų, gamtos. Ta šviesa turi minkštą charakterį, bet daug spalvų, saturacijos, kuri yra labai vasariška ir charakteringa. Planuojant daugiausia laiko skyriau saulės kampui –  taip, kaip ji apšviečia eksterjero lokacijas. Visa ko reikėjo iš saulės –  tik pasirodyti. Kalbant apie šviesą viduje – dirbau su gafferiu Linu Ramanausku – Žemaičiu. Mums kartu dirbti sekasi gerai. Kuo daugiau bendrų projektų turime – tuo geriau susikalbame. Man patinka Lino pasiūlymai, jo mokėjimas sukurti ar pamatyti gražią šviesą, neapsistatyti lempomis, jei to nereikia. Sunkiu momentu Linas visada turi savo nuomonę – tas labai padeda kino aikštelėje.

Apie post-produkciją…

Filmo spalvų ir garso post-produkcija buvo daroma Čekijoje, kaip dalis ko-produkcijos.  Vaizdu rūpinosi postprodukcijos namai PFX ir koloristas Tomáš Chudomel. Spalvas filmui susukome per savaitę. Dirbome „Borandov” kino studijos mažytėje, senoje, ilgą istoriją turinčioje kino salėje. Joje stovėjo DCP kino projektorius. Tai buvo pirmas kartas, kai filmo spalvas iškart galėjau matyti per skaitmeninį kino projektorių. Visas workflow buvo labai geras ir efektyvus: iš pradžių su koloristu aptarėme kaip norėčiau, kad filmas atrodytų,  vėliau nuosekliai ėjome per filmo scenas ir atsispirdami nuo REC 709 nuspalvinome filmą. Labai patiko dirbti su DCP projekcija, darbas gerokai pagreitėja ir labai smagu iškart matyti savo darbo galutinį rezultatą.

Mane techniškai labiausiai nustebino…

Arri raw formatas. Iš techninės dalies buvau daug kam pasiruošęs ir išsibandęs. Šiuo formatu filmavau pirmą kartą ir likau maloniai nustebintas. Tai leido post-produkcijoje labai gražiai dirbti su spalvomis, gauti rezultatą tokį, kokio ir siekėme su režisieriumi bei visa komanda.

Jei būčiau turėjęs neribotą biudžetą…

Šiame filme buvo labai svarbus operatoriaus buvimas greta aktorės ir kadrų atlikimas kartu su ja – tai net iš dalies apibrėžė filmo stilių. Todėl būčiau turėjęs dvi kameras. Viena visada būtų buvusi gimbal režimu, o kita – handheld. Tai būtų palengvinę darbą pamainos metu, pasirenkant vieną ar kitą techniką, tik tiek.

A. Vasilenko nuotraukose - aktorė Žygimantė Elena Jakštaitė, kino operatorius Narvydas Naujalis, "Bėgikės" filmavimo aikštelės akimirkos.