Knyga. Vėl su Kemežiu

Gal kitiems atrodo „kosmonautas“, bet man tai čia normalus Kemežys.

Iš garso operatoriaus, montažo režisieriaus Kosto Radlinsko monologo knygoje „Akimirksnis spalvoms suderinti“

Istorijų romanas, nuotykių romanas, prisiminimų romanas. Pirmą žodį galim kaitalioti, antras irgi nevisai tikslus, jeigu pagal apibrėžimą, bet „Akimirksnis spalvoms suderinti“ talpina visus tuos apibūdinimus, kaip ir pati knyga talpina daug. Režisierės Giedrės Beinoriūtės surinkti kolegų atsiminimai apie operatorių Audrių Kemežį (1973 – 2018) tapo ne tik jo asmenybės atspindžiu, daugiabalsė knyga įsuko ir pasakojusiųjų gyvenimo fragmentus, ir įdomų dviejų dešimtmečių laiką kine. Šią knygą išleido ir platina studija „Monoklis“.  

Panašaus formato leidiniai dažniausiai būna pabiras ir gana įkyrus tekstų šiupinys, vienas kito negirdinčių kalbėtojų kartotės. Tokiame fone „Akimirksnis spalvoms suderinti“ yra trigubai ypatinga knyga – dėl to, kas kalba, kaip kalba ir apie ką. Atrodo, Giedrė surinko talentingiausius pasakotojus, jie su Kemežiu nerdavo į neįtikėtinus nuotykius, iš kurių neišlipdavo sausi, bet ko gi nepadarysi dėl kino! Jų monologai Giedrės užrašyti taip, kad beveik girdi intonacijas („Žėk, Kemežy…“), užsivedi nuo jų žargono, maža to – drauge dalyvauji nuotykiuose, išgyveni emocijas, mokaisi ir tiesiog regi, kaip keičiasi laikas kino aikštelėje ir gyvenime. Trečias knygos ypatingumas – neprilygstamas Kemežys, tiek prinervindavęs nenuspėjamu elgesiu, stulbinęs ištverme ir precizikos reikalavimu, absoliučiai netausojęs savęs dėl kiekvieno kadro. Dėl Šarūno Barto, Arūno Matelio, Audriaus Stonio, Giedrės Žickytės, Kristijono Vildžiūno, Ramunės Rakauskaitės, pačios Beinoriūtės filmų. Visi trys ypatingumai nenutiko savaime, jie priklauso nuo autorės idėjos klausytis ne abstrakčių epitetų, o konkrečių istorijų ir to, kaip ji užrašė, kaip organizavo medžiagą. Galima šįkart netgi tarti – kaip sumontavo tekstų filmą, įsiklausydama į knygą redagavusios kino kritikės Rasos Paukštytės imperatyvą: knyga turi būti paskaitoma (detalė, nugirsta per pristatymą).

Knygos dramaturgija leidžia pažinti herojų nuo ankstyvos vaikystės, nuo ikimokyklinuko sėdėjimo medžio viršūnėje, papasakoto Audriaus mamos Mikalinos Kemežienės. Tame pirmame epizode jau nutiestos nuorodos ir į nuotykio trauką, ir į „pačią viršūnę“ – reikalavimų sau, kemežiško profesinio pamišimo, kažko nenusakomo, kas turbūt tik tada ir matosi, kai be baimės įsikabaroji kuo aukščiau. Per Birštono fotostudijos vadovo Povilo Veterio prisiminimus stebi susikaupusį tylų berniuką, kuriam nerūpi nei pavalgyti, nei pamiegoti, „bet daro tol, kol jaučia, kad reikia daryti. Jam tiesiog neįdomu nepadaryti“. Per visą knygą Kemežys susikaupęs ir kryptingas, tačiau jo charakteris neapvalytas nuo kasdienių drumzlių. Juk Audrius, kaip sako jo brolis Giedrius, viską darė savaip, „kaip visas pasaulis nesugalvos“. Tai ir įdomiausia, kad neeilinis menininkas, pelnęs keturias „Sidabrines gerves“, kitus lietuviškus ir tarptautinius įvertinimus, savo filmavimu ženkliai prisidėjęs prie kelių režisierių garbingiausių apdovanojimų, knygoje apsireiškia įvairiais pavidalais. Ir nerangaus, visur vėluojančio, amžinai į keblumus įklimpstančio, keistai situacijas sprendžiančio, net bendramoksliams nepatikimo tipo – ir išradingo, nuosekliai tobulėjančio profesionalo, kuris sugeba ne tik pasiaukojančiai dirbti, bet ir perteikti savo patirtį. Savotiškai, žinoma. Perteikti ir paskatinti, „paleisti“ savarankiškam darbui.

Bet „Akimirksnio spalvoms suderinti“ dramaturgija ne vien apie tai. Knyga sudėta iš pasakojimų apie kelią, kuriame brendo jie visi, kartu mokęsi kurti ir kūrę kiną. Tai pirmoji Lietuvoje parengtų kino profesionalų karta. Keistos buvo pačios jų studijos, kai mokėsi be jokių metodikų ir net be kino įrangos. Teoriškai! Kiną žiūrėdami „per kažkokį telikiuką“, kaip mena operatorius Rytis Kurkulis. Todėl Beinoriūtės knygoje viskas kinta, ne vien Kemežys, išgyvenęs iki 44 metų. Jis, patekdavęs į visokiausias istorijas ir pats mėgdavęs jas pasakoti, labai tinka istorijų romanui, kuris eina per laiką ir stebi, kas vyksta su tuo nenustygstančiu žmogumi, kaip jis tvirtėja, kartu tvirtindamas ir tuos, kurie dirba toje pačioje filmavimo aikštelėje. Knygoje daug nuostabos, sumišusios su neatsakytais klausimais. Kodėl jis taip mėgo išradinėti filmavimo technikos patobulinimus, kažkokius „ufonautiškus“, ir važinėjo nepatogiu autobusiuku, pakrautu visa operatoriaus rakandų kolekcija, kai daug ką galima buvo paprasčiausiai nusipirkti ar išsinuomoti. Kodėl jis galėjo ilgiausią atstumą – kadrą! – filmuoti, eidamas atbulas molinu miško keliuku. Kodėl jį, filmuojantį, amžinai traukė rizikuoti – ant keturiolikto aukšto stogo atbrailos, ant kalnų ledo, persisvėrus iš lekiančio traukinio – juk tai varė iš proto, bet ir vertė daryti neįmanomus dalykus tuos, kurie dirbo drauge. Ir kodėl jam nuolat reikėjo sąmoningai mokytis iš savo klaidų, kurias jis galbūt darė, kai filmavo prieš metus ar anksčiau. 

Su tais klausimais ir ta nuostaba skaitytojas ištisai yra filmavimų sūkuriuose. Jeigu knygą skaitys žmogus, iki tol negalvojęs ir neįsivaizdavęs, kaip daromas kinas, kokių ten būna darbų, užduočių, profesijų, „Akimirksnis spalvoms suderinti“ leis pažinti kino aikštelės atmosferą. Sodriai, negailestingai, o kartu patikimai. Juk per 300 su viršum knygos puslapių kalbasi aktyvūs kino profesionalai, iš naujo išgyvenantys anų, kadaise kurtų filmų sumanymus, nežinią, etikos subtilybes, ginčus, neviltį. „Galvojau, kad čia yra mūsų paskutinė filmavimo diena kartu, grįšiu ir pakeisiu operatorių. Spėk, ar taip buvo?“. Cituotasis režisierės Giedrės Žickytės pasakojimas – apie „Meistrą ir Tatjaną“.  Montažo režisierius Danielius Kokanauskis prisimininė, kaip po filmo „Ūkų ūkai“ peržiūros režisieriui Audriui Stoniui Kemežys, pirmą kartą kartu dirbęs, pareiškė: „Nu reikia pripažinti, Audriau, kad nesėkmė, nepavyko filmas…“. 

Gal čia apie ypatingas nesėkmes kalbama? Gal tik jos sukeldavo įtampą, kurią vėliau įdomu prisiminti? „Meistras ir Tatjana“ 2015 m. „Sidabrinės gervės“ ceremonijoje laimėjo keturis apdovanojimus: montažo režisieriui, operatoriui, režisierei ir buvo pripažintas metų geriausiu ilgametražiu dokumentiniu filmu. Nuo filmo „Ūkų ūkai“ Stonys su Kemežiu 13 metų dirbo kartu, tai buvo neišskiriamas lietuvių dokumentikos duetas. Palaidojęs savo operatorių, režisierius, kurdavęs kasmet po filmą, ilgam nutilo.

 „Akimirksnis…“ pasakoja apie menininką, kurį kolegos tegu ir keikdavo įsiutę, bet itin vertino, o jam pačiam niekad nepatiko tai, ką jis padarė, štai kokia prisiminimų knygos ištarmė. Prie to motyvo einama palengva. Linksma skaityti, kartais balsu juokiesi, tiesiog vaizdais įsimeni – operatorių Mindaugą Survilą, kurio prašys per naktį medyje laikyti ir sukioti sunkiausią prožektorių („Laisvai, padarysim“ sutiko jis, jei tik reikėtų), garso operatorių Kostą Radlinską, kuris paskui filmuojantį Kemežį brenda „į Nemuną iki pusės“, ir kaip tas Kemežys vis išrasdavo „ekstrymą“ sau ir kolegoms. Kol ateina laikas kalbėti režisieriui Kristijonui Vildžiūnui, Kemežio požiūrio į save liudininkui: „labai savimi netikėjo ir nepasitikėjo… visa tai jam atrodė netikra, vis – ne tai… lyg tuštuma“. 

Per likimo duotą laiką Kemežys nufilmavo virš šešių dešimčių filmų, kurių dauguma yra auksiniai lietuvių kino istorijos ir šiuolaikinio meno puslapiai – Arūno Matelio „Prieš parskrendant į Žemę“, Audriaus Stonio „Varpas“ ir kiti darbai, Žickytės pusė filmografijos, Beinoriūtės „Balkonas“ ir kiti, menininko Deimanto Narkevičiaus visa kūrinija… Bet knyga nėra komplimentų katalogas ar nuopelnų sąrašas, ir recenzija neapsimes kino istorijos priedu, tuo labiau, kad „Akimirksnis spalvoms suderinti“ aprūpintas išsamia filmografija, faktografija ir net kino terminų žodynėliu. Giedrės Beinoriūtės knygos pavadinimas vis grąžina ir prie Kemežio tuštumos jausmo, ir tuštumos be jo. Tik akimirksnį buvome drauge, ir kiek daug akimirksnyje su Audriumi Kemežiu visko buvo. Tiek daug, kad perskaičius vieną kartą, galima grįžti, skaityti iš naujo ir rasti dalykų, kuriuos, atrodo, sužinai tik dabar. Ir vėl balsu juokiesi. Iš džiaugsmo, kad vėl kartu su Kemežiu. 

Modesto Endriuškos nuotr.