Menas mylėti meną. V. Jauniškis: įrodyti, kad tai reikalinga

Kino kritika yra neatsiejama kino proceso dalis. Tačiau ši profesija ir jos atstovai visad labiausiai kvestionuojami: kokia jų įtaka filmo likimui, žiūrovų pasirinkimui ir kino salių lankomumui, publikos edukacijai, skonio lavinimui. Vis ginčijamasi, ar svarbi kritika kino raidai, ar ji iš viso reikalinga ir beegzistuoja šiais socialinių medijų ir viešųjų ryšių įsigalėjimo laikais. Šiandien kino kritika tampa kino vartojimo vadovu, patariančiu, kokį audiovizualinį produktą vartoti, o kokį ne. O tokios kritikos, kuri analizuotų filmą, parodytų jo kontekstą, pasvertų jo vertę, suteiktų jam naujų prasmių, taptų raktu į filmą, nėra daug ir ją rašyti itin sunku.

Rinktis kino kritiko profesiją – labai drąsus ir rizikingas žingsnis. Tiesą pasakius, racionaliai sunkiai paaiškinamas. Kino kritiko profesijos pasirinkimas, kaip taisyklė, yra meilės kinui, ar net tam tikro „apsėdimo“ pasekmė.  Neįveikiamo noro žiūrėti filmus, galvoti apie juos, diskutuoti, rašyti. Anot garsiojo prancūzų kino kritiko, kino istoriko Jeano Douchet, kurio vardas neatsiejamas nuo žurnalo „Cahiers du cinéma“ Naujosios bangos laikais, „kino kritika yra menas mylėti meną mylėti“.  Juk kinas tikrai yra menas mylėti tą realybę, kurią filmuoji  – žmones, peizažus, vietas. Kritiko misija nėra teisti, o mylėti kiną ir ginti jo vertybes. 

Pokalbių ciklas „Menas mylėti meną“ skirtas pasigilinti, o ką apie kino kritiką mano Lietuvos kino kritikai. Įvairių kartų ir patirčių. Kalbinant kolegas norėjosi išlaikyti pusiausvyrą tarp jų asmeninių prisiminimų, patyrimų, laikmečių konteksto ir visada aktualių profesinių klausimų bei temų, rūpinčių visiems užsiimantiems kino tyrinėjimu. Kiekvienas šių pokalbių – tikra profesinė pamoka, ir, žinoma, malonus susitikimas su kolegomis. 

 Neringa Kažukauskaitė

 

Teatro ir kino kritiko, kultūros analitiko Vaido Jauniškio (g. 1965) tekstai nuo 9-tojo dešimtmečio vidurio gausiai publikuojami Lietuvos ir užsienio spaudoje bei internetinėse svetainėse. Jis dirbo įvairiuose leidiniuose, dienraščio „Lietuvos rytas“ priedo „TV antena“  bei  www.menufaktura.lt redaktoriumi, bendradarbiavo su LRT radiju, dirbo „Menų spaustuvės“ projektų vadovu ir kt. Parašė knygą apie aktorių Povilą Budrį „Apie taką“ (1992) bei esė rinktinę „Patirti peizažą“ (2021), buvo svarbaus teatrologinio veikalo H. T. Lehmanno „Postdraminis teatras“ (2010) bei E.Fisher-Lichte „Performatyvumo estetika“(2013) specialusis redaktorius ir įvadų autorius.  Nuo 2009 m. V. Jauniškis dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Yra Lietuvos kultūros tarybos narys. Kritikas apdovanotas Lietuvos teatro sąjungos prizu už  iškiliausią metų publikaciją ir kitą reikšmingą veiklą (2012), Lenkijos Respublikos Sidabriniu kryžiumi už nuopelnus  (2015).

Vaido tekstai turi itin brangintiną savybę – jie įdomūs. Įdomūs ne tik teatro ar kino žmonėms, bet visiems besidomintiems kultūra plačiąja prasme. Jo tekstai tiksliai užčiuopia reiškinio esmę, jaučia laikmečio kontekstą ir aktualijas. Lengva ranka parašyti ir turintys savitą stilių. Vengiantys provincialių ambicijų ir įžvelgiantys tarptautines tendencijas. O dar platus kritiko akiratis padaro jį vienu skaitytojų laukiamiausiu autoriumi.

-----------------------

-- Kaip tapai kritiku? Kodėl sudomino ši profesija?

-- Paauglystėje gal ir nelabai žinojau tokios profesijos. Kritiką labiau tapatinau su žurnalistika, darbu spaudoje, kur mane traukė tėčio pavyzdys. Tėtis dirbo žurnale „Moksleivis“, ir atėjus pas jį į redakciją -- ta spausdinimo mašinėlė, popieriaus kvapas, laisvų žmonių atmosfera, aišku, kiek tuo metu galima buvo...Tas, be abejo, labai smagiai nuteikdavo ir veikdavo, bet didelių svajonių dirbti spaudoje nebuvo. Tiesiog studijuodamas Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą trečiame kurse pradėjau rašyti į spaudą.

-- Bet renkantis lituanistikos studijas dar jokių minčių rašyti apie teatrą ar kiną neturėjai?

-- Neturėjau. Porą metų lankiau garsųjį Valerijos Karalienės dramos būrelį, bet jis manęs „neužkrėtė“ teatru. Bet, kaip žinia, jis veikė Profsąjungų rūmuose, ir ten buvo Jaunimo teatras. Tai mes ten galėjome žiūrėti daug spektaklių. Įsigudrindavome ir į juos patekti be bilieto. 10-11 klasėje jau buvo „atidirbtos sistemos“, kaip tą padaryti. Durininkai suprasdavo, kad mes kažką jiems skiedžiame, bet praleisdavo. Elgėsi humaniškai... Taip ta trauka teatrui pamažu ir išsivystė. Kai VU penktame kurse po diplominio darbo apie lietuvių mitologiją man pasiūlė stoti į doktorantūrą, atsisakiau. Tada jau buvau „susirgęs“ teatru, man reikėjo teatro, ir jau pradėjau reikštis kaip teatro kritikas. Bet kartu paraleliai buvo ir kinas. Po pasirodžiusių spaudoje teatro recenzijų, buvo nuneštos ir pirmos filmų recenzijos į  žurnalo „Kinas“ redakciją. Tai buvo kokie 1987-86 metai.  Rašiau ir į „Literatūrą ir meną“, ir kur tik pakliūdavo.

-- O paskui prasidėjo „Lietuvos ryto“ laikotarpis, kur rašei „Mūzų malūnui“, vadovavai „TV antenai“?  Ir susitikimas, bendradarbiavimas, bičiulystė su šviesios atminties kino kritiku Sauliumi Macaičiu.

-- Po šešerių metų blaškymosi, dar darbo žurnale „Mokslas ir gyvenimas“, atėjau į „Lietuvos rytą“. O su Sauliumi susitikau praktiškai nuo pirmos recenzijos. Gal 1987  metais. Mano turbūt  pirma recenzija buvo apie Nikitos Michalkovo filmą „Akys juodosios“, kurį aš „supyliau“, nes kitaip jaunimas, manau, negali pradėti. Saulius, atsimenu, sutiktas Katedros aikštėje, man pasiūlė ir toliau rašyti apie kiną. Po to kviesdavo mane, Rasą (Paukštytę – past.), tuo metu jau grįžusią po mokslų Peterburge, į peržiūras, kurios vykdavo „Lietuvos kine“ ar Kinematografininkų sąjungoje. Mes pradėjome intensyviau bendrauti. O „Lietuvos ryte“ jau prasidėjo normalus bendradarbiavimas – aš „TV antenoje“ redaktoriavau, jis rašė į ten, aš rašiau jam į „Mūzų malūną“. 

-- Ar toks stiprus kolegiškas bendravimas, koks tada buvo, padėjo formuotis kaip kritikui?  Ar gali vienas kritikas/-ai tapti kaip mokykla kitam kritikui?

--Taip, man tikrai taip buvo. Pavyzdžiui, kartais Saulius, atsukęs vaizdo grotuve kokį filmo epizodą, sakydavo – žiūrėk, kaip čia gerai tas ir tas. Arba, sakykim, filmo peržiūra, ir prieš mane sėdi metrai Linas Vildžiūnas, Saulius Macaitis. Ir  kažkuriuo metu matai --jie susižvalgo: maždaug kokia nesąmonė. Ar replikomis apsikeičia. Matai jų reakcijas į filmą, ir tikrai savotiškai mokaisi: o kodėl jie taip? O kas čia blogai? Palauk, man atrodo, kad čia viskas lyg ir gerai. O po to pamažu supranti tuos niuansus, kodėl jie taip reagavo į dirbtinumą, kažkokius „nusivažiavimus“. Po to pertrauka, parūkymai ir vėl aptarimas, pokalbiai apie kiną. Be abejo, tas labai daug davė.

-- Taip mokėmės iš vyresnės kartos kolegų. Tačiau labai daug davė ir mūsų kartos kritikų intensyvus bendravimas tuo profesinio formavimosi metu.

-- Žinoma. Iš tiesų, dabar, kai nežiūriu filmų su kino kritikais, man trūksta to gyvo bendravimo per kiną. Tu sureaguoji, kitas adekvačiai tave supranta. Buvo net savotiškas įkvepiantis rungtyniavimas. Vienas parašo apie svarbų spektaklį ar filmą, ir tai yra iššūkis, spyris kitam kažką irgi pasakyti.

-- Anuomet to bendravimo tikrai buvo daug, visi vieni kitus pažinojome – ir kuriančius, ir rašančius apie kūrybą. Kaip manai, gerai ar blogai tai profesiniu požiūriu? Yra nuostata, kad kritikas turi visai nepažinoti kritikuojamų, nebendrauti su jais, o kita nuostata priešinga -- kuo geriau juos pažinti. 

-- Taip, visi sėdėdavome anuometiniame Akademinio teatro bufete (dabar Lietuvos nacionalinis dramos teatras – past.) ar kino teatro „Lietuva“ fojė kavinėje. Bet, kiek pamenu, tada buvo išlaikomas pagarbus atstumas kiekvieno savai funkcijai. Buvo aiškūs vaidmenys – vienas rašo, kitas vaidina ar stato spektaklius ar filmus. Išskyrus tuos momentus, kai pažeidžiamas geležinis kritikos įstatymas never marry an actor., t.y. kai nustoji būti kritiku. Tokių atvejų irgi būta. Rašydavo, bet matai, kad ne apie tai kalba... 

-- Kodėl nutolai nuo kino, neberašai apie jį?

-- Aš tiesiog turėjau dalintis tarp teatro ir kino. Kažkuriuo metu reikėjo apsispręsti, nes nebepajėgiau aprėpti – ir juo labiau nepajėgčiau dabar. Viskam laiko neužteko. Ir lietuviškas teatras man davė daugiau peno mąstyti nei tuometinis lietuviškas kinas. 

-- Kaip manai, ar kino kritikas, jo tekstai gali taip sudominti kinu, kad net  rinktųsi kino profesiją? Girdėjau atvejų, kad S.Macaičio tekstai paskatino rinktis kino režisūrą.  

-- Manau, tai buvo įmanoma tam tikru laikotarpiu, kai dar nebuvo tokios didelės judančių vaizdų atakos, ir žodis irgi buvo labai stipriai reflektuojamas. Ar dabar taip galima? Tiesą pasakius, nežinau. 

-- Kai pradėjai rašyti, kino kritiko turėjo didelę šviečiamąją vertę. Buvo net toks Sauliaus (Macaičio) pamėgtas terminas --  signalizuoti, t.y. pranešti žiūrovams apie gerą filmą, įdomius kūrėjus. Kaip keitėsi kritiko vaidmuo nuo tų laikų iki dabartinių? 

-- Aš manau, kad kino kritiko vaidmuo dabar yra net svarbesnis, nes yra labai daug influencerių ar komerciškai brukamo šlamšto, kuris, nebijokime to žodžio, tiesiog kretinizmas. Jis nieko nereiškia. Ir čia kritika reikalinga padėti susiorientuoti. 

-- O kritiko autoriteto galia šiandieniniais laikais?

-- Kokio nors vardo galia stipriai sumenkusi, nes vardai šiais laikais greitai susikuriami. Tačiau kritikai pasižymi savirefleksija, kritiškai žiūri ir į save, todėl neturi nei noro, nei parako užsiimti savęs garsinimu. Tai reikalauja neatlygintinos energijos. Taip kritikai ir atsiduria tam tikroje paraštėje. 

-- O kas yra kritikas? Ką jis veikia?

-- Analizuoja. Ir man vis labiau patinka analizuoti meno kūrinio santykį su visuomene. Meno sociologija Lietuvoje kritikams vis dar nėra dėstoma, o būtų labai gerai suvokti tokius dalykus. Ji iš viso pas mus menkai atspindima. Aš teatre irgi ieškau visuomenės atspindžio. Bet, tiesą pasakius, daugiau dabar jo matau kine. Ir čia kritiko užduotis meno kūrinį analizuoti taip, kad drauge būtų ir šviečiama, lavinama, ir plečiama auditorija. Na, tai, kas turi būti visada. 

-- Perskaičiau recenziją ir tarsi pamačiau tą filmą ar spektaklį. Tai paprastai laikoma komplimentu kritikui. Ką apie tai manai?

-- Tiesą pasakius, manyčiau, kad pamatei vis tiek savaip. Tai nėra tas  kūrinys, koks sukurtas. Neįmanoma tekstu atkurti kūrinio. Aš tik galiu tekste pasakyti, kokias jis paliečia temas, apie ką kalba, kokia jo forma, kokiais būdais rakinama ta tema. Leisti skaitytojui numanyti -- priimtina jam tai, ar ne. Ir dabar gali perskaityti recenzijas, pasakojančias, kas vyko scenoje ar ekrane, bet tai klaikiai nuobodu. Arba neužfiksuota, nepastebėta filme ar spektaklyje tai, kas skaitytojui gali būti labai svarbu. 

-- O kas tada yra gera recenzija?

-- Sakyčiau, kad gera recenzija yra ta, kuri sudomina, kuri leidžia net nemačiusiam filmo ar spektaklio pamąstyti apie jį. Nepamatyti, bet pamąstyti apie kokias nors situacijas, temas. Tokios man anksčiau būdavo  Živilės Pipinytės recenzijos iš kokio festivalio, kur ji aprašydavo filmus, kurių aš galbūt niekada nepamatysiu. Bet man būdavo labai įdomu, kaip ji nužymėdavo temas, kaip jas rutuliodavo, atskleisdavo, kokios šįmet vyrauja tendencijos, iš kur jos ir kodėl. Tai yra daugiau negu filmas, daugiau negu meno kūrinys, tai išeina iš tų ribų. Bet tada ir atsiranda malonumas skaityti.

-- Ko reikia geram kritikui? Kokius darbo įrankius laikai „dirbtuvėje ant lentynos“?

-- Reikalingas pastabumas. Platus akiratis, kuriame turi figūruoti viskas, kas kine ar teatre vyksta. Turi bent pasivyti, kaip ir kur juda menas, pasaulėžiūros. Šiandien niekur nesidėsi be vizualiųjų menų, literatūros bent paviršinio pažinimo -- tai tiesiog privalu. Visa tai sudaro pagrindą. Kritiko studijos, iš esmės, turi būti klasikinės. 

-- O įkvėpimas reikalingas? Kas jį tau suteikia?

-- Manau, pats didžiausias įkvėpimas – meno kūrinys. Yra krūvos kūrinių, kurie visai neįkvepia. Tie, kurie įkvepia -- šventė. Kas įkvepia kūrinyje?  Ne pati tema, bet kaip ji rutuliojama. Kartais, pamatęs filmą, net neįsivaizduoji, kad taip galima mąstyti, kalbėti tokiomis kategorijomis. Sakykime, kaip dabar nustebina Kornélis Mundruczó su Kata Wéber, kurių „Moters dalys“ net stipresnės teatre nei kine. Arba jų „Evoliucija“. Kartais įkvepia pati kūrinio forma, ir šiandien išmonę čia demonstruoja visiškai naują kokybę pateikiantys serialai (nuo „Karūnos“ sukuriamos dramaturgijos iki aktorinių ir režisūros subtilybių kaip tik vakar baigtame žiūrėti „Ozarke“). Gali įkvėpti kito kritiko recenzija, kai su ja pradedi ginčytis, kyla noras rasti savų argumentų. Kartais įkvepia socialinė situacija, supanti tą kūrinį. Bet iš esmės įkvėpimo šaltinis -- pats meno kūrinys, apie kurį rašai. 

-- Atrodo, kad tavo tekstai parašyti lengva ranka. Ar greitai rašai?

-- Iš principo, turbūt taip, dar vis bandau greitai. Anksčiau, dar kai reikėdavo su Sauliumi  (Macaičiu) dirbti ir skubiai „Mūsų malūnan“ atiduoti recenziją, parašydavau ją per porą valandų po filmo. Bet tai – kartais. Antra vertus, tam reikalingas komfortas be 20 laukiančių darbų.

-- Čia jaunystė – parašyti recenziją per porą valandų...

-- Taip, taip, jaunystė. O su ja – gerokai mažesnė atsakomybė ir didesnė drąsa. Dabar jauti ją daug didesnę atsakomybę už žodį, sveri, ar jis tikslus, kaip paveiks. Labai kreipiu dėmesį į kalbą, į stilių. Norisi išlaikyti tam tikrą lygį ir priešpriešą visai šiandien klestinčiai beraštystei arba teksto sudėliojimui bet kaip. Norisi stiliaus.

--Ar sutinki, kad kritika yra menas mylėti meną?

-- Nežinau, ar  kritika yra menas... Gal labiau sakyčiau – amatas. Amatas, kuris kartais pakyla iki meno kūrinio. Tokia recenzija yra retenybė, bet tai yra siekiamybė. Mylėti meną... Aš taip nepasakyčiau, nes man menas nėra tikslas. Menas yra įrankis keisti visuomenę. Tikslas yra visuomenė, ir menas ją veikia – šviečia,  gerina, erzina... Tai galbūt per meną rūpintis  visuomene ar savo aplinka ir bandyti kažką keisti. 

-- Ar kritika yra politiškas dalykas?

-- Visada. Čia aš visiškai pritariu Brechtui, kuris sakė, kad nepolitinis spektaklis reiškia, kad mes sutinkame su dabartine situacija. Kritika man lygiai tokia pat yra politinė, netgi dar labiau. 

-- Kiek kritika yra subjektyvi? Kiek leidi sau recenzijoje kalbėti pirmu asmeniu?

-- Dabar pastebiu, kad kritika stipriai subjektyvėja. Labai daug naudojama „aš“, ir tai atėję, spėju, iš socialinių tinklų. Dažnai matau ir feisbukinį stilių. Tai yra tiesiog prastas recenzijos stilius.  Bet kritika neišvengiamai yra subjektyvi, nes kritikas yra gyvas subjektas, jis mato per savo prizmę. Mes esame tie patys žiūrovai, tik labiau patyrę, daugiau matę, ir žiūrime kūrinį savo žinias ir patirtį, nuolat sekdami, kas vyksta šioje srityje. Tai ir suteikia objektyvesnę vietą meno kūriniui, kai jam suteikiamas tam tikras kontekstas, tam tikra erdvė. 

-- Koks kritikos tonas yra leistinas? 

-- Kritikos tonas gali būti visoks, jei neperžengia gero tono. Geras tonas -- tai stilius. Gali būti įžūlus chuliganas, bet turi išduoti savo žaidimo taisykles, duoti ženklą, kad specialiai elgiesi taip, kad tai nėra režisieriaus ar kito kūrėjo įžeidimas. Recenzija yra tiesiog kalbėjimas apie meno kūrinį, ir  jei mane kas sunervino, galiu naudoti ironiją, sarkazmą, bet svarbu stengtis neįžeisti. Nors kūrėjai jau tokie – įsižeidžia net jei per mažai pagiri.

-- Tačiau tas sarkastiškas tonas atsiranda, kai tave patį, tavo vertybes, tas filmas ar spektaklis žeidžia. Toks aštrus tonas – gynimas to, kas tau vertinga mene ir ne tik.

 -- Gali būti ir taip. Tada ir rašai, sakykim, kad tokia filmo dramaturgija žeidžia mano intelektą... Arba kad tai yra grafomanija. Jei matai kažkokią ydingą tendenciją, reikėtų griežtai pasakyti. Bet vis tiek aš esu už taktišką pasakymą, - žinoma, kiek jau išeina taip elgtis.

-- Ar nenusivylei kritiko profesija? 

-- Turbūt galėčiau atsakyti, kad nelabai ką kitą ir moku. Nemėgstu eiti į darbą nuo 9 iki 18 valandos – taip buvo jaunystėje ir labai neilgai, to pakako. Man patinka analizuoti, patinka vertinti...Net nebūtinai prisirišant prie kokios nors meno šakos. Analizuoti, kaip mes gyvename, su kuo susiduriame, kas domina žmones... 

-- Patinka analizuoti save ir pasaulį – realų ir sukurtą ekrane ar scenoje.

-- Ko gero, taip. Refleksija visada yra. Kiek ir kol dar gali, stengiesi įrodyti, kad visa tai reikalinga.  

 -- Kokie filmai ar režisieriai tave labiausiai paveikė, sukrėtė?

-- Labai sunku būtų išvardinti keletą dešimčių ar ir šimtų kūrinių, nes per gyvenimą, laimei, jų susikaupė nemažai. Nuo „standarto“ - 7-8 dešimtmečio didžiųjų meistrų iki dabartinių. Gal pasakyčiau, kas pastaruoju metu sužavėjo -- Asgharo Farhadi „Herojus“, Jane Campion „Šuns galia“, Chloé Zhao „Klajoklių žemė“. Visada laukiu Michaelio Hanekes filmų, kuriuose paradoksaliai dera jauki aplinka ir itin nejaukios temos. 

-- Ar yra, ar gali būti tobulas filmas? Kas tai yra tobulas filmas?

-- Na, čia jau man panašiau į euroremontą, nes tobulas filmas turi patikti masėms, antraip nebus tobulas labai daug kam. Man tobulesnis būtų filmas su savo netobulumais, atleisk už kalambūrą. Bet iš tiesų klaidos, atsitiktinumai, neaiškumai dažnai būna kur kas įdomesni ir paveikesni nei tvarkingai idealiai sukalta forma ir aiškus turinys. Tada aš turiu apie ką mąstyti, o ne tik žiūrėti į tobulai lygią lentyną su gražiai išrikiuotomis knygomis, kurias perskaičiau dar vaikystėje. Bet tai ne filmai, o baldininkų reklama. 

 

Nuotraukose - Vaidas Jauniškis, nuotr. autorius Tadas Kazakevičius; Lietuvos kinematografininų sąjungos suvažiavime 2007 m. - su kolegėmis Rūta Oginskaite, Izolda Keidošiūte, aktoriumi Remigijumi Sabuliu (asmeninio archyvo nuotr.); moderuojant pokalbį su Varšuvos "Nowy Teatr" aktoriais "Sirenų" festivalyje po Krzysztofo Warlikowskio spektaklio "Kabaret Warszawski", greta - Maja Ostaszewska, viršuje - Magdalena Popławska, Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka; Kornélio Mundruczó ir Katos Wéber "Moters dalys'; kažkur Italijoje 2019 m.

 

Veiklai vykdyti buvo skirta Lietuvos kino centro stipendija.