Komentaras. Gervių vakaras iš toliau

Rūta Oginskaitė
2022 birželio 12 d.

Pernai dėl tam tikrų aplinkybių vyko dveji tariamai vienodos svarbos kino apdovanojimai, o šiemet Lietuvos kino centras su AVAKA rado bendrą kalbą ir sukūrė bendrą kino šventę – „Sidabrinių gervių“ teikimo vakarą Valdovų rūmų kieme. Šiuolaikinių technologijų siausmas kūrė scenos dizainą, vakarui vadovavo inteligentiški ir santūriai sąmojingi vedėjai – aktorė Elžbieta Latėnaitė ir televizijos žurnalistas, laidų vedėjas Rytis Zemkauskas. Laureatų padėkos žodžiuose neišvengiamai vyravo Tėčio motyvas – juk pirmas birželio sekmadienis. Beveik niekieno monologai nekėlė svetimos gėdos jausmo. Per visą vakarą jautėsi nedeklaratyvi programos autorių ir dalyvių pagarba bei atjauta karą patiriantiems Ukrainos žmonėms.

Nuoširdūs plojimai skambėjo premjerei Ingridai Šimonytei ir – galimas dalykas – jos šventinės aprangos detalei: ukrainietiškų siuvinėjimų palaidinei. Vyriausybės vadovė džiugiai sutinkama ir kino premjerose. Atrodo, po pernykščių apdovanojimų ir improvizuoto šokio su laureatu „už viso gyvenimo nuopelnus“ Miku Ingrida yra sava kino bendruomenei. Šiemet ji vėl kilo į sceną apdovanoti „už viso gyvenimo nuopelnus“. Vien iš premjerės užuominos, kad šįkart gervė kils labai aukštai, buvo galima nujausti tai, ką per video pasveikinimą pranešė Ukrainos prezidentas: „Auksinė gervė“ skris pas Mantą Kvedaravičių. Prizas įteiktas Ukrainoje nužudyto kūrėjo mamai. 

LRT transliacijai iš Valdovų rūmų kiemo nepagailėjo eterio laiko, o televizijos režisieriai ir operatoriai išradingai filmavo iš arti, iš toli ir iš aukštai. Būtent filmavimai iš aukštai atskleidė gluminusią aplinkybę – kiek daug laisvų vietų būta Valdovų rūmų kieme per tokią svarbią ir patrauklią ceremoniją. Bilietų pirkti nereikėjo, visa publika buvo kviečiama. Daug pakviestųjų neatvyko? Kvietėjai taupė vietas (kai ką kvietė po vieną, ne poromis) ir persistengė? O kiek troškusių dalyvauti net nebuvo kviečiamųjų sąrašuose? Betgi galima pakviesti visus, prisidėjusius prie nominuotų filmų. Juk kiekvieno filmo titruose matome šimtus pavardžių, negi tiems žmonėms nerūpėtų ateiti į ceremoniją ir „pasirgti“ už filmus, su kuriais dirbo. Ir nominantų tėvai gal turi teisę pasidžiaugti kartu su kino bendrija, juk nuo scenos tėvams dažniausiai ir dėkoja laureatai. Ir kino studentų gal vertėtų neignoruoti. Valdovų rūmų kiemas būtų sausakimšas laimingų žmonių.

Kitas dalykas, kuris kiek trikdė – koncerto dalyvių parinkimas. Abu Alinos Orlovos pasirodymai buvo aukščiausio lygio ir stipriai veikė emociškai. Kino šventei tiko ir dainos iš lietuviškų filmų, atliktos Dovilės Filmanavičiūtės su Martynu Levickiu ir Jurgos Šeduikytės su Vilne Abukevičiūte. Tačiau šiame vakare svetimkūniai buvo popso artistai, tiesiog nepajutę auditorijos. Reguliuoti publikos judesius? Lyg būtų susibūrę paiki pramogautojai, o ne menininkai, geriausių filmų autoriai, jų bendradarbiai ir gerbėjai. 

Ir trečias dalykas, apie kurį yra ką svarstyti – balsuotojų balsavimai, kurie apsprendė, kurie kino menininkai bus apdovanoti. Balsavimų skaidrumą, kaip tikino vakaro vedėjai, prižiūrėjo audito kompanija „Grant Thornton“.  Apdovanojimų rezultatai visada ir džiugina, ir kelia ginčus, kad per mažai gerų menininkų apdovanota. Čia nieko naujo. O kaip vyksta balsuotojų balsavimas?

Mechanizmas jau daug metų yra toks: atrankos komisija (šįmet konkretūs 9 nariai) iš naujų lietuviškų filmų, sukurtų per dvejus metus, sudaro geriausiųjų penketukus visose kategorijose. Nuo režisierių, aktorių, operatorių iki kostiumų ar grimo dailininkų, garso ar montažo režisierių. Tuo atrankos komisijos funkcija pasibaigia. Tada apdovanojimus rengianti organizacija kreipiasi į kino profesionalų, praktikų ir teoretikų organizacijas ir asociacijas, kviesdama deleguoti balsuotojus: iš numatytų penketukų atrinkti po vieną geriausią menininką, už kurį atiduotų savo balsą. Kiekvienam balsuotojui sudaromos galimybės pamatyti visus nominuotus filmus. Įdomu, kiek balsuotojų balsavo ir kokios balsų sumos nulėmė, kas tapo „Sidabrinių gervių“ laureatais...    

Lyg ir teisinga, kai lemia daugumos pasirinkimai. O kas lemia juos? Profesinė patirtis, asmeninės simpatijos (patinka-nepatinka), draugiškumas nominantams (savi-nesavi), inercija (kas garsesnis, už tą balsuoju)? Gal taip, gal ne. Dauguma anonimiška. Kas atsakingas už daugumos pasirinkimus? Visi ir niekas. Suskaičiavus balsus, labai praverčia galimybė aptarti bendrą rezultatą, o tokios galimybės balsuotojai neturi. Belieka daryti išvadą, kad už rezultatą atsakinga matematika.

Kai už konkrečius pasirinkimus būna atsakinga konkreti vertinimo komisija, su jos sprendimais galima sutikti arba ne, žmonės gali klysti, jie irgi turi simpatijų ir antipatijų, daro kompromisus, nes gal kiekvieno komisijos nario nuomonė kitokia. Bet viskas komisijos posėdžiuose detaliai aptariama ir pagrindžiama. Štai kuo skiriasi komisijos darbas nuo paprasto balsų skaičiavimo, tegu ir labai atidžiai prižiūrimo.

Tai, ką parašiau, yra mano asmeninė nuomonė. Galbūt ginčytina. Tačiau atsakau už ją. Diskutuojam?

 

2022 m. nacionalinių kino apdovanojimų šventės akimirka. "Sidarbinės gervės" organizatorių archyvo nuotrauka.

 

Komentarai