Menas mylėti meną.S. Lingevičiūtė:be kritikos nebūtų kūrybos

Kino kritika yra neatsiejama kino proceso dalis. Tačiau ši profesija ir jos atstovai visad labiausiai kvestionuojami: kokia jų įtaka filmo likimui, žiūrovų pasirinkimui ir kino salių lankomumui, publikos edukacijai, skonio lavinimui. Vis ginčijamasi, ar svarbi kritika kino raidai, ar ji iš viso reikalinga ir beegzistuoja šiais socialinių medijų ir viešųjų ryšių įsigalėjimo laikais. Šiandien kino kritika tampa kino vartojimo vadovu, patariančiu, kokį audiovizualinį produktą vartoti, o kokį ne. O tokios kritikos, kuri analizuotų filmą, parodytų jo kontekstą, pasvertų jo vertę, suteiktų jam naujų prasmių, taptų raktu į filmą, nėra daug ir ją rašyti itin sunku.

Rinktis kino kritiko profesiją – labai drąsus ir rizikingas žingsnis. Tiesą pasakius, racionaliai sunkiai paaiškinamas. Kino kritiko profesijos pasirinkimas, kaip taisyklė, yra meilės kinui, ar net tam tikro „apsėdimo“ pasekmė.  Neįveikiamo noro žiūrėti filmus, galvoti apie juos, diskutuoti, rašyti. Anot garsiojo prancūzų kino kritiko, kino istoriko Jeano Douchet, kurio vardas neatsiejamas nuo žurnalo „Cahiers du cinéma“ Naujosios bangos laikais, „kino kritika yra menas mylėti meną mylėti“.  Juk kinas tikrai yra menas mylėti tą realybę, kurią filmuoji  – žmones, peizažus, vietas. Kritiko misija nėra teisti, o mylėti kiną ir ginti jo vertybes. 

Pokalbių ciklas „Menas mylėti meną“ skirtas pasigilinti, o ką apie kino kritiką mano Lietuvos kino kritikai. Įvairių kartų ir patirčių. Kalbinant kolegas norėjosi išlaikyti pusiausvyrą tarp jų asmeninių prisiminimų, patyrimų, laikmečių konteksto ir visada aktualių profesinių klausimų bei temų, rūpinčių visiems užsiimantiems kino tyrinėjimu. Kiekvienas šių pokalbių – tikra profesinė pamoka, ir, žinoma, malonus susitikimas su kolegomis. 

 Neringa Kažukauskaitė

 

Kino kritikės Santos Lingevičiūtės (g.1981) tekstus galime rasti įvairiuose kultūriniuose leidiniuose ir internetiniuose portaluose. Ir jos vienos parašytas recenzijas, apžvalgas, kino kūrėjų portretus, ir « duetu » su kolege Ilona Vitkauskaite, pasivadinus « piktos kino kritikės ». 8 metus S.Lingevičiūtė dirbo festivalio „Kino pavasaris“ meno vadove. Nuo 2014metų iki dabar ji yra žurnalo „Kinas“ redaktorė. Dėsto LMTA būsimiems kino kritikams. Santa ne kartą buvo kviečiama į įvairias kino ekspertines grupes, vedė LRT radijo laidą apie kiną, dalyvauja įvairiuose kino projektuose.

Perskaitęs Santos tekstus, niekada neliksi nesupratęs – tai patiko kritikei filmas ar ne. Peikia ar giria. Jos tekstai pasižymi tiesiai ir aiškiai išreikšta autorės nuomone, bet visada argumentuota ir pagrįsta kino istorijos ir konteksto, tiek kultūrinio ir socialinio/politinio, išmanymu. Toks drąsus kritiko balsas, laikymasis savo estetinių, žmogiškų ir socialinių nuostatų – retas ir brangintinas reiškinys šiandien.

----------------------------------------------------

-- Ar svajojai, ar norėjai tapti kritike?

-- Iš tikrųjų, niekada apie tai nesusimąsčiau. Maža turėjau kitokių svajonių. Šiaip mokykloje sekėsi viskas, bet buvau labiau linkusi į humanitarinius mokslus. Galvojau apie Vilniaus dailės akademiją, bet galiausiai įstojau į lietuvių filologiją Pedagoginiame universitete. O ten vyko tokie vakarėliai/būreliai, kuriuos vedė Skirmantas Valiulis. Tai net nebuvo pasirenkamas dalykas. Tiesiog susirinkdavo entuziastai. Prisijungiau ir aš, tuomet ir supratau, kad noriu savo ateitį sieti su kinu. 

Po trejų studijų metų pasiėmiau akademines atostogas, ir gyvenau pusantrų metų Kopenhagoje. Po darbo, vakarais pradėjau žiūrėti filmus, kuriuos rodydavo danų nacionalinės TV. Pavyzdžiui, vasaros vakarais – šimtą geriausių kino istorijoje filmų. Nors dalį jau buvau mačiusi, nuoširdžiai žiūrėjau nuo šimtojo iki pirmojo. Pradėjau lankytis Kopenhagos sinematekoje, kino renginiuose. Tačiau grįžusi į Lietuvą pabaigiau lietuvių filologijos bakalaurą, o tęsti magistrantūros studijas norėjau jau nebe Lietuvoje. Išvykau į Londoną, dar nežinodama, ką konkrečiai norėčiau studijuoti, bet planuose jau buvo kino istorija ir teorija, nes domėjimasis kinu tik augo. 

Įstojau į Londono karalienės Marijos universitetą (Queen Mary University of London), pasirinkau kino studijas. Nors maniau, kad apie kiną jau kažką žinojau, pasijutau kaip kokia pradžiamokslė. Aišku, magistratūros studijose nebuvo pačių pagrindų, pavyzdžiui, kad ir nebyliojo kino istorijos. Pačiai reikėjo daug domėtis ir skaityti. Tačiau visa studijų programa ir dėstytojai dar labiau paskatino nepadėti taško, nors toks dalykas kaip kino kritika nebuvo dėstomas. Filmų analizė buvo, tačiau tai ne tas pats, kas filmo recenzija. Beje, kino kritiko darbas nėra labai populiarus ir tikrai ne gerai apmokamas, tai tik papildoma veikla kiekvienam mūsų. Ir nemanau, kad studentai, kurie renkasi kino studijas, nori būti kino kritikais. Jie vis tiek save sieja su kuratoryste, festivaliais ar pan.

-- O tu save ar laikai kino kritike, ar labiau sieji su kuratoryste ir kita veikla? Gana ilgai buvai festivalio „Kino pavasaris“ meno vadovė, redaguoji žurnalą, dėstai ir turbūt turi dar daug darbų.

-- Viduje galbūt taip, bet pats žodis kritika turi ir negatyvią konotaciją... Dažnai į kino kritiką žiūrima skeptiškai. Man patiko, nepamenu tiksliai kieno, galbūt Michailo Jampolskio mintis: „Recenzija yra sunkiausias žanras. Geriausi kino kritikai į recenziją sudeda pusę savo asmeninės patirties, kitą pusę – savo kino istorijos žinių bagažo“. Na, tai turbūt esu kino kritikė... 

-- Toks menkinantis požiūris į  kino kritiką paplitęs tik pas mus – mažos šalies kino aplinkoje -- ar plačiau?

-- Kitose šalyse negyvenau pakankami ilgai, kad galėčiau kažką teigti. Tačiau gali būti, kad tai labai lietuviškas, mažos šalies fenomenas. Pripažinkime, kad ir sau, kad Lietuvoje vyrauja provincialus mąstymas. Nors, tiesą pasakius, rimti režisieriai  kritiką priima objektyviai, neužsipuola už recenzijas. Tas negatyvumas labiau sklinda iš taip vadinamų mūsų komercinių filmų režisierių, prodiuserių ir pan., kurie kino kritikes traktuoja kaip tokias, kurioms nenusisekė gyvenimai. Visiškai neįsivaizduoju, ką tai galėtų reikšti... Gal tai uždaras ratas, juk mūsų vadinamasis komercinis kinas niekada nesulaukia pozityvių atsiliepimų.  Į tokių filmų premjeras kritikai net nekviečiami. Nors ne vienam mūsų įdomu stebėti, kaip keičiasi (arba ne) kultūrinis ir socialinis kontekstas. Ką toks kinas apskritai gali pasakyti apie mūsų visuomenę, kad ir jo žiūrovą. 

Vis dėlto iš patirties Londone, įvairių kino leidinių skaitymo, galiu teigti, kad  kino kritika yra labai svarbi. Pavyzdžiui, kad ir iš vieno seniausių britų žurnalų „Sight&Sound“, kurį prenumeruoju jau daug metų, o ir rusų leidinių kaip „Seans“ ar „Iskusstvo kino“. Mums iki tokios kultūros dar labai toli. Juk be kino kritikos, pokalbių su kūrėjais publikos akiratis tampa be galo siauras. Prisiminkime kad ir prancūzų Naujosios bangos režisierius: kuo jie užsiėmė prieš pradėdami kurti kiną? 

Galiu pasiūlyti ir Pietų Korėjos pavyzdį: praėjusio amžiaus 10 dešimtmečio šalies kino pakilimas (vadinamoji auksinė karta Bong Joon-ho, Park Chan-wook’as, Hong Sang-soo, tas pats, baisiai populiarus Lietuvoje režisierius Kim Ki-dukas ir kt.) sutapo su naujaisiais kino leidiniais. Juose orientuotasi ne į paskalas ar skandalus, o į aukšto lygio recenzijas, pokalbius su kūrėjais ir pan. Tie leidiniai bendradarbiavo ir su „Sight&Sound“, ir su „Cahiers du Cinéma“. Regis, Lietuvoje rimtų kultūrinių leidinių reikia vis mažiau, juk ekspertais tampa visokie nuomonės formuotojai. Kūrėjams svarbiau, kad būtų surenkama kuo daugiau pelno, jokių rimtų įžvalgų apie kiną nebereikia. Man tokia situacija labai primena 6-7 dešimtmečių JAV B klasės filmus, arba vadinamąjį exploitation kiną. Nors ir tas anuomet buvo profesionalesnis.

-- O gal šiandien tikrai svarbesnė influencerių, o ne kino kritikų nuomonė?

-- Manau, kad, apskritai pasaulis infantilėja. Pristatyti kuo paprasčiau, tačiau esą „patraukliau“ – dabar didžiausia vertybė. Kai kartais tokių pasiklausau, pasijuntu lyg žiūrėdama kokius teletabius, apie kuriuos irgi turiu tam tikrą nuomonę. Juk dabar kone viskam vadovauja viešųjų ryšių specialistai. Tai atsispindi ir kai kurių festivalių programose, kurie labiau pataikauja žiūrovams. 

Šiandien stengiamasi uždirbti kuo daugiau ir kuo greičiau. Išliekamoji meno kūrinio vertė niekam nebeįdomi. Užtat influencerių nuomone dabar pasitikima žymiai labiau nei kokių kino žinovų: esą pirmieji „žino“, kaip filmą pristatyti, t. y. kaip jį parduoti. Aišku, tai ne vien Lietuvos problema, tačiau kitur, regis, esama bent kažkokios atsvaros. 

-- Bet kritika tam ir yra, kad  gintų kiną nuo klišių, banalybių, rinkos ir industrijos diktato, pasitenkinimo savimi.

-- Gal tik mums taip atrodo. Tačiau, manau, kad be kino kritikos nebūtų ir kino kūrybos. Įsivaizduokime, jei apie kiną apskritai niekas nerašytų, jo neanalizuotų, ar jis būtų toks, koks yra? Pamenu, ruošdama tekstą apie korėjiečių režisierių Bong Joon-ho, perskaičiau apie vieną jo „tragiškiausią“ gyvenimo epizodą – sukūrus vieną pirmųjų vaidybinių filmų, nė vienas kino leidinys apie jį neužsiminė... Net neigiamo atsiliepimo nebuvo...  

-- Kritika – tai dialogas su režisierių ir kitų kino žmonių kūryba. Išmanant, gerbiant, įsigilinus. Gal tokia kino kritika nyksta?

-- Nežinau, ar ji nyksta, bet tikrai nustumta į užribį. Gal mūsų visuomenė dar nepakankamai subrendusi, gal per staigiai pas mus atėjo kapitalizmas, tad stengiamės jį kuo greičiau išsunkti, lyg ryt jis nustos egzistavęs. Rašyti yra viena, bet ar šiandien egzistuoja bent viena rimta TV laida apie kiną? Regis, laidų prodiuseriams svarbiau puoselėti viešųjų ryšių kultūrą. 

-- Koks turėtų būti geras kritikas?

-- Nebijantis reikšti savo nuomonės, kuri kartais gali neatitikti dominuojančio naratyvo. Aišku, ne tik daug žiūrėti kino, bet ir daug skaityti. Išmanyti kino istoriją ir esamą kontekstą, kad kiekvienas teiginys būtų argumentuotas, pagrįstas. Jei parašai, kad kažkas yra š, būk malonus, pagrįsk – kodėl. Nors filmo recenzija visada yra subjektyvus kritiko žvilgsnis, tačiau reikia vengti asmeniškumų. Neužsiminėti grafomanija.

-- O koks tau yra svarbiausias gero filmo kriterijus? Kas yra geras filmas?

-- Aišku, stipriai dramaturgiškai išplėtotas, laiku padėtas dramaturginis taškas, lyg skaitytumei gerą romaną ar novelę, eilėraštį. Taip pat labai mėgstu ieškoti užuominų į ankstesnį kiną, nuorodų į kito režisieriaus filmus, ar į tam tikras detales – žodžiu, kapstytis iki „antro dugno“. O štai filmo vizualinė pusė tik dėl vizualikos – baisiai erzina; niekada nemaniau ir nemanysiu, kad forma galima užgožti turinį.

-- O kas yra blogas filmas? Ko negali atleisti kine?

-- Negaliu pakęsti, kai režisieriai bando vaikytis kokių nors madų. Geriausias konjunktūrinio kino pavyzdys Lietuvoje -- patriotinis naratyvas. Kaip ant delno matai konjunktūrščikų užmačias: norą pasipelnyti iš valstybinių pinigų, tapti kino festivalių turistu. Ar jie bus prisiminti kad ir po dvejų metų – ne. Po kelių metų pasikeis situacija – ir jie vėl bandys iš jos gauti naudos. 

-- Kiek kritikas gali būti subjektyvus? Ar leidi sau  tekstuose vartoti „aš“?

-- Leidžiu, bet stengiuosi nepiktnaudžiauti. Tiesiog netikiu, kad egzistuoja objektyvi recenzija. Net manau, kad subjektyvumo elementas būtinas, juk be jos taip ir nesuprasi, kokia vieno ar kito kritiko nuomonė ar kas apskritai norėta pasakyti. Juk žavu, kai susipažįsti su įvairiomis nuomonėmis ir supranti, kad pasaulis ne vienos spalvos.

-- Koks leistinas kritikos tonas? Jūsų su kolege Ilona Vitkauskaite duetas net vadinasi „piktos kritikės“.

-- Pasivadinome „piktomis kino kritikėmis“ ne šiaip sau, juk dauguma kritikus tokius ir įsivaizduoja: bjaurius bambeklius, nuolat viskuo nepatenkintus. Tačiau dažniausiai taip kalbama apie kritikes moteris. Taigi nusprendėme tokiomis ir būti. Stengiamės absoliučiai nieko nevynioti į vatą. Dėl to, manau, esame ne itin populiarios. Pastebėjome, kad mūsų nebekviečia į premjeras, neįtraukinėja į diskusijas. Užtat jaučiamės ištikimos pačios sau, negraužia sąžinės. Niekada nemokėjome pataikauti, jei mokėtume, gal būtume pasiekusios kokių nors karjeros aukštumų. Taigi, žiūrint neprofesionaliai padarytą filmą, o tai nutinka dažnai - trūksta kantrybė ir galvoji, užteks su tokiais kūrėjais elgtis trapiai, lyg su ką tik išsiritusiais viščiukai. 

-- „Esi kietas kritikas, nes jautrus, ir jautrus, nes kietas“. Ar sutinki?

-- Nelaikau savęs kieta, bet jautria – taip. Esu net sentimentali. Kino salėje labai dažnai apsiverkiu, kad ir žiūrėdama, kaip miršta paskutinis Bondas (Daniel Craig). Nemanau, kad tai yra minusas. Galbūt jautrumas padeda pamatyti toliau savo daržo. 

-- „Kritika yra menas mylėti meną“. Ar taip?

-- Taip, labai gražiai pasakyta. O kai kažką labai myli, nuolat bandai tai apsaugoti. Gal tai ir yra mūsų profesijose esmė – mylėti ir apsaugoti kino meną. Jo meninę vertę. Žinau, kaip ši frazė erzina visokio plauko influencerius ir vadybininkus, užtat man didžiausias keiksmažodis yra žiūroviškumas. Niekada nesuvokiau, kaip jis apibrėžiamas kiekvieno konkretaus filmo atveju. Štai Jimas Jarmuschas žiūroviškas režisierius ar ne? O šviesios atminties Agnès Varda ar, pavyzdžiui, mano labai mėgiama Agnieszka Holland? Šių režisierių filmai juk sugeba rinkti pilnas sales. Kas svarbu vadinamojo žiūroviškumo atveju: tik žiūrovų skaičius, ar ir kūrėjas, turintis savo nuomonę, kuriantis apie tai, kas jam atrodo itin svarbu? Juo labiau, kad jų kūryba gali rinkti sales ir daug vėliau.

-- Esi žurnalo „Kinas“ redaktorė. Kas tau  svarbiausia šiame darbe? 

-- Saugoti savo autorius. Kaip sako buvusi šio leidinio redaktorė Rasa Paukštytė, žurnalo autorius reikia globoti, šildyti kaip kiaušinukus, kad nesudužtų, palaikyti ir negailėti gerų žodžių. Labai svarbu išlaikyti kokybę, apie kurią šnekame, ir kine, ir kino kritikoje. Juk dauguma dabartinių „rašytojų“ užsiiminėja grafomanija, bando rašyti „kūrybiškai“, dažnai tokie tekstai – asmeninių potyrių ir epitetų kratinys. Jei naudoji per daug būdvardžių, akivaizdu, kad neturi ką pasakyti ir visiškai nejauti kalbos. Gal ir kovoju su vėjo malūnais, užtat džiaugiuosi, kad esama nemažai sančų pansų, kurie toje kovoje padeda.

-- O kokia žurnalo redakcinė politika?

-- Aiški pozicija, nepataikavimas dabartiniam „įnormintam“ diskursui. Pasitikime kiekvienu mūsų autoriumi, gerbiame kiekvieno nepriklausomą poziciją, ypač, kai, regis, gyvename vienintelės tiesos, madingos temos pasaulyje. O mums norisi diskusijos, norisi abejoti ir klausti. 

-- Dėstai ir LMTA jauniems kolegoms. Kokia ateina jaunų kritikų karta?

 -- Tie jauni žmonės dar optimistai. Daugumai jų kino ir teatro istorija bei teorija – tik tarpinė stotelė. Apsitrina pirmus metus, nes visi iš tiesų nori būti prodiuseriais, režisieriais ar aktoriais. Tačiau nuolat kartoju, kad skubėti nėra kur, kad kino ir teatro istorijos pagrindai vėliau išeis tik į naudą. Gal tuomet ir kūrinių temos bus įvairesnės, originalesnės...

 

Nuotraukose - kino kritikė Santa Lingevičiūtė (Kristinos Sereikaitės nuotr.), "Sidabrinės gervės" apdovanojimų spaudos konferencija (apdovanojimų rengėjų archyvo nuotr.), "piktos kritikės" - S. Lingevičiūtė ir Ilona Vitkauskaitė (festivalio "Žiemos ekranai" archyvo nuotr.), Džeimsas Bondas - akt. Daniel Craig (filmo "No Time to Die" kadras).

Veiklai vykdyti buvo skirta Lietuvos kino centro stipendija.