Kino teatre. Istorijos pabaigos belaukiant

Santa Lingevičiūtė
2022 rugpjūčio 25 d.

Marato Sargsyano filmas „Tvano nebus“ (2020) prasideda lyg pasaka: kažkur toli, kažkur ne čia, lyg ne žemėje, kur kalnai balti balti ir taikus žydras dangus. Ten kažkur įsispraudusi maža šventykla. Kalnuose ji pastatyta taip, kad nedarkytų tobulo landšafto – ji jų dalis. Toje šventykloje sėdi pagyvenęs japonas. Pažvelgęs tiesiai į kamerą, jis kelis kartus pakartoja: mes karą pralaimėjome ir visi tai jau žinojoJie taip pat žinojo, bet vis tiek numetė bombą. Kokią bombą ir kas tie jie – mes, žiūrovai, puikiai žinome...

Čia pasaka (o gal tik jos prologas?) baigiasi ir žiūrovas iš rojaus patenka į pragarą – iš viršaus, nuo baltų viršukalnių, ant žemės, kur aplink viskas dega, fone girdisi sprogimai ir automatų šūviai. Šis pragaras – tai karas. 

Regis, iš pradžių karo vaizdus galėsi stebėti per distanciją, tol, kol išgirsi kalbant lietuviškai: Viktorijos Kuodytės įkūnyta motina savo kūnu bando paslėpti du nepilnamečius sūnus, kuriuos nori paimti kaukėti kariškiai. Lietuvių kalba priverčia pasimesti, pasijausti nesaugiai, nes karas prieš akis vyksta susprogdintame blokiniame (kad ir Vilniaus) daugiabutyje, viename iš miegamųjų rajonų, - jis vyksta mūsų namuose. Kai kaukėtų kareivių vadas įsako nušauti abu berniukus, nes motina negali pasirinkti tik vieno, sprogsta ne tik filmo erdvė, bet ir ekranas. Ausyse pradeda spengti.

O tada Maratas Sargsyanas nukelia į neįvardytos, bet puikiai atpažįstamos provincijos gilumą. Čia pulkininkas (Valentinas Masalskis) ir jo dar visiški pienburniai kareiviai ilgai ir nuobodžiai laukia krovinio su amunicija ir maistu. Jie turi ir karo belaisvių, įkurdintų šieninėje. Šie irgi laukia. Jie diskutuoja apie dievą ir jo (ne)buvimą. Jų kalintojai analizuoja jau iššautų ir iš kūnų ištrauktų kulkų formas, kurių kiekviena primena kone meno kūrinį – vis kitokią metalinę gėlę, kažkam atnešusią mirtį. Visi vykdo įsakymus ir neaptarinėja jų prasmės. Pro medinės sienos plyšį telefonu filmuoja negražius dalykus. Žaidžia pusiau kompiuterinį, pusiau realų žaidimą, badydami pagaliais pūvančius obuolius, mat po jais šliaužioja telefono ekrane matoma raudona gyvatėlė. Visi žaidimo dalyviai aistringai rėkia „žudyk“, nes kol negavo ginklų siuntos, nelabai ką turi ir naikinti. 

Maratas Sargsyanas karo realybę kuria paveikiai. Ne veiksmo pilną (žiaurių vaizdų nepamatysime), o jo nuobodžią ir alinančią kasdienybę. Tokios kasdienybės banalumą. Žiūrėdama „Tvano nebus“ prisiminiau Andrejaus Končialovskio „Kvailių namus“ („Dom durakov“, 2002). Aišku, Marato filme neišvysi makabriško komizmo, balansavimo ant visiškos beprotybės ribos. Marato filmas ne apie konkretų Čečėnijos karą – jis apie visus, kuriuos ir režisierius, ir žiūrovas gali prisiminti žlugus Sovietų Sąjungai, kuriuos kai kurie patyrė ir išgyveno asmeniškai. Balkanų, Afganistano, Gruzijos, Šiaurės Kaukazo, Kalnų Karbacho, dabar ir Ukrainos. Tokie karai gali vykti (ir vyksta) visur, jie neturi individualaus braižo, nes karų beprasmybė universali, žmogiškumo stygius – taip pat. Tą, akivaizdu, ir stengiasi akcentuoti režisierius, tik kartais per daug tiesmukai, lyg bijodamas, kad žiūrovas „iki galo“ nesupras. Taigi vientisumą griauna pokalbis tarp priešiškose pusėse kovojančių vadų, ne kartą girdimas Masalskio personažo aiškinimas, kad nebenori pardavinėti savo žuvusių kariškių organų tam, kad už tai gautų naujos amunicijos; kad geriau visiška tamsa be dievo, negu iškreipta šviesa, „paskutinės vakarienės“ epizodas ir pan.  Gal visgi dialogų reikėjo kuo mažiau, juo labiau kad meistriška Felikso Abrukausko kamera filme atlieka atskiro personažo vaidmenį, kurianti papildomas prasmes: tai ji stebi įvykius iš šono, tačiau būdama visai arti, lyg už trumpo pavadėlio pririštas šuo. Regime situaciją ant žemės drono „akimis“, visa traktuojančiomis kaip nuasmenintus objektus, kuriuos, gavus įsakymą, reikės eliminuoti; matome ją ir lyg per snaiperio ginklo objektyvą.

Vis dėlto, nepaisant išsakytų priekaištų, režisierius neria giliai ir bando suvokti (kartu ragindamas ir žiūrovą), kas yra XXI a.? Ar tikrai pasibaigus Šaltajam karui, kaip tuomet rašė JAV politologas Francis Fukuyama, pasibaigė istorija? Akivaizdu, kad jis labai klydo manydamas, kad radikaliosios ideologijos – fašizmas, nacionalizmas – tebuvo XX amžiaus maras. 

Neseniai pasiklausiusi Ksenijos Sobčiak pokalbio su istoriku ir kultūros mokslininku Aleksandru Etkindu negaliu nesutikti, kad dabartinis karas vyksta ne dėl išteklių ar žemių, tai karas su šiuolaikiškumu. Pasak Etkindo, Rusijos karas Ukrainoje priklauso ne XXI, o XX amžiui – atsisakymas pripažinti, kad žmonijai, arba mūsų antropoceno epochai, didžiausia grėsmė dabar yra klimato kaita ir pandemijos, kurių tik daugės. Rusijos Federacija to pripažinti nenori ir terorizuodama visą pasaulį jį verčia grįžti atgal. 

Maratas Sargsyanas filme tiesiai bando klausti, kuriame amžiuje mes gyvename. Tačiau laimečio neapibrėždamas, o žongliruodamas religiniais motyvais kartu ir atsako – Skaistykloje, į kurią lyg ir iš ateities pas savo šeimą grįžta Masalskio veikėjas. Vakarienės metu fone girdime žinias, transliuojamas per televiziją, filmo pradžioje kulkų suvarpytame televizoriaus ekrane matėme tos pačios ramiai vakarieniaujančios šeimos veidų siluetus, tik tuomet jie žiūrėjo tiesiai į mirusį ekraną. Tad gyvendami Skaistykloje  turime nuspręsti, kur link pasuksime. Galbūt nebeužtenka kaip Masalskio personažui grįžus namo nusivilkti kelis karinių megztinių sluoksnius (lyg keičiant odą) ir nusiplauti rankas po civilizacijos išradimu – krano čiaupu tekančiu vandeniu. Kitaip tvano tikrai sulauksime.

Komentarai