Kino teatre. Sveiki atvykę į nuodėmių miestą

Po penkerių metų į Lietuvos kino teatrų ekranus režisierius Emilis Vėlyvis sugrįžo su detektyviniu trileriu „Piktųjų karta“ (2021). Ir, kaip skelbia statistika, jau per pirmąjį filmo rodymo savaitgalį surinko virš 13 000 žiūrovų (t.y. daugiau nei du kartus aplenkė net ir artimiausią konkurentą). Komerciškumas, žinoma, yra neslepiama filmo režisieriaus siekiamybė. Vis dėlto džiugina tai, kad į lietuvišką komercinį kiną, ar bent naujus vėjus jame, jau galima pradėti žvelgti be ironijos (išskyrus tame pačiame žiūrimiausių filmų penketuke besilaikantį seksistinį generiką „Ko nežino vyrai“ ir pan. produktus). Vėlyvis sugrįžo brandesnis ir rimtesnis. Ir mažiau piktas, bent nemotyvuotai. Į kino teatrus, be abejo, pirmieji suplūdo senieji gerbėjai. Tačiau norėtųsi tikėti, kad kelią iki kino teatro salės ras ir tie, kurių „Zero“ trilogija taip nesusižavėjo - kokybiškas detektyvas „Piktųjų karta“ su nacionalinės istorijos šleifu lietuviško rudens vakarą gali ir nustebinti.

Filmas žiūrovą kviečia į keršto ir paranojos fiestą nutylėtų nuodėmių mieste. Istorijos epicentre - Lietuvos provincijoje gyvenantys penki politiniam elitui priklausantys draugai, susaistyti prieš 30 metų įvykusio nusikaltimo paslapties. Jie gyvena ramiai ir konkuruoja nebent tarpusavyje iki kol būrelio valdžiai paklūstančio miestelio idilę ima trikdyti netikėtos žmogžudystės. O pats jų vykdytojas, regis, apie išrinktųjų praeitį žino gerokai per daug.

Pasirinktas žanras „Piktųjų kartą“ įpareigoja, visų pirmiausia, būti gera pramoga žiūrovui. Šis lūkestis puikiai išpildytas - nenusivils net ir tie, kurie į filmą eis tiesiog sekti į miestelio elito tarpą įsisukusio žudiko pėdsakais. Dvi valandos neprailgsta - detektyvo konstrukcija puikiai „sukalta“, žudikas - sumaniai paslėptas, o žiūrovas nuolat vedžiojamas už nosies - nors įtampa nuosekliai auga, kriminalinės intrigos atomazgą filmo kūrėjai išsaugo iki paskutinės minutės. Ir tai yra vienas didžiųjų šio žanro malonumų -  kartu su persekiojimais filmo veikėjais tapti jų jaučiamos baimės ir lydinčių įtarinėjimų (žudiku gali būti kiekvienas) įkaitu.

Vėlyvis lieka ištikimas sau - filme beveik nėra protagonistų. Miestelio gyventojai korumpuoti ir moraliai puolę, tik šį kartą jie - ne socialinių sluoksnių parodija, o purvinos tikrovės atspindys. Surinktas aktorių žvaigždynas - Vytautas Kaniušonis, Ainis Storpirštis, Dalia Michelevičiūtė, Vaidotas Martinaitis ir kt., nepriklausomai nuo vaidmens apimties, profesionaliai užpildo savo personažus. Susitepę, nemieli, bet visi - žmogiški ir atpažįstami. Pagrindinio vaidmens komisaro Ginto Krasausko atlikėjas aktorius Vytautas Kaniušonis - neužmirštamas. Ekrane atsiskleidusio aktoriaus dėka jo valdžios ištroškęs mentas tampa ambivalentišku, daugiasluoksniu personažu, o psichologinį jo svorį neša kiekvienas mimikos raumens virptelėjimas. 

Nuotaikai kurti filmo kūrėjai į pagalbą pasitelkia klasikinį detektyvinio trilerio arsenalą - šaltą koloritą, rudenišką gamtą, ir tamsą, kuri, regis, nepasitraukia net dieną, ir, veiksmui įsibėgėjus vis labiau atitinka vidines filmo veikėjų būsenas. Kurį laiką žudiko išpuoliai daugiau sako filmo veikėjams, nei žiūrovui, o painią dėlionę į vietas po truputį sustato filme vis įsiterpiantys prieš 30 metų vykusios istorijos praeities blyksniai. Praeities scenoms operatoriaus Felikso Abrukausko pasirinkta 16 mm juosta sukuria ne tik laiko distanciją, bet ir suteikia charakteringumą buvusiam laikmečiui. Filmo ir kostiumų dailininkų tandemas prikeliant praeitį taip pat nusipelno atskirų pagyrų. Atmosfera kuriama pasitelkiant filmo personažų tikrovę - ji nuolat balansuoja ties įtarumo, baimės, juntamos, bet nematomos grėsmės riba. Neišvengiami (ir tokie būdingi žanrui) ir spąstų, besitraukiančios erdvės motyvai - kaip vienoje ryškiausių, gal kiek utriruotų filmo scenų, kai klaustrofobiškame skersgatvyje užpuolus komisaro Ginto dukrą, jo paties gyvenimas ima negrįžtamai keistis.

Tačiau vieno žudiko asmeninių sąskaitų suvedinėjimas su praeitimi Vėlyviui su scenarijaus bendraautoriumi Jonu Baniu kartu yra ir bendra istorinio keršto fantazija. „Piktųjų karta“ kalba apie tai, apie ką joks lietuvių filmas dar apskritai nekalbėjo - istorinius dešimtojo dešimtmečio „lūžio“ metus, jų ne visada malonius paradoksus ir sovietinį palikimą (žmonių ir jų propaguojamo mentaliteto forma), radusį būdą tarpti laisvoje valstybėje. Realiame pasaulyje po 1990-ųjų taip niekada ir neįvykdytas teisingumas - iki galo nepavykusi desovietizacija ir archyvuose gulinčios įslaptintos arba laiku spėtos pradanginti bylos - giliai tautos pasąmonėje, bent tų, kurie atsidūrė nuskriaustųjų pusėje (tokių šeimų Lietuvoje ne viena ir ne dvi), paliko negyjančias žaizdas, nusivylimą ir pyktį dėl taip ir nesuteikto atlygio nusikaltusiesiems. Paslaptingojo žudiko modus operandi nusikaltimo sceną paverčia fantasmagorija. Išdarkyti kūnai tampa mažiau realiais ir kone ikonografiškais - tarsi paskutinio atpildo dienai atėjus. Tai - ne tik kerštas, bet ir pareiškimas. Sukauptas pyktis ekrane virsta fantazija, proporcinga atliktam baudžiamųjų nusikaltimui pagal geriausias „akis už akį“ tradicijas, ir klausimų apie moralinę dviprasmybę čia kažkodėl nekyla (nors galbūt turėtų?).

Gal ir per drąsu būtų apkaltinti „Piktųjų kartą“ giliomis į socialinę kritiką orientuotomis potekstėmis (bet ir žanras visgi ne apie tai), tačiau apčiuopiami jų punktyrai filme - tikslūs. Filmo veiksmas vyksta bevardžiame, pilkame mieste. Tik, priešingai, nei dažna lietuvių kine, šis miestas su savo socialinėmis struktūromis ir abejotinos praeities įtakingųjų žaidimais net per daug gerai atpažįstamas - generalizuota forma, žinoma. Politinis elitas, prisidengęs patriotiškomis  meilės tėvynei deklaracijomis, tarpsta savo (kaip ne karta filme pabrėžia) mieste. Tik sovietinio paveldo dvokas čia toks stiprus, kad jų mieste ne visada norisi būti.

Tam tikra prasme „Piktųjų karta“ yra pareiškimas apie pasaulį, kuriame gyvename, ir jo ištakas. Niekaip neišnykstančio ir į priekį varančio pykčio, matyt, taip pat. Na, o jei žiūrovui taip nepasirodys - tai gali būti tiesiog geras detektyvas su puikia intriga ir profesionaliu aktorių darbu.

Filmo kadrai (1,2), aktoriai Dalia Michelevičiūtė ir Vytautas Kaniušonis "Piktųjų kartoje" (Ievos Jūros nuotrauka).