Po „Scanoramos“ premjerų. Stebėtojai

Elena Jasiūnaitė
2022 lapkričio 21 d.

Šių metų Scanoramoje pristatyti režisierių Emilijos Škarnulytės „Kapinynas“ ir Manto Kvedaravičiaus „Prologos“ galėtų būti rodomi kartu. Abu filmai, nors ir pristatomi kaip dokumentiniai, balansuoja ties skirtingų konvencijų ribomis - vaidybinis, dokumentinis, eksperimentinis kinas juose susijungia į viena. Tačiau filmus sieja ne tik pasirinkta forma ar aiškaus naratyvo nebuvimas (jo besitikintys žiūrovai liks susierzinę). Nors ir skirtingi turiniu - viename veikia žmogus, kitame jis - tik stebėtojas, viename vyrauja industrinė fantazija, kurios ateitis vis dar žmogaus rankose, kitame civilizacija jau spėjusi sugriauti pati save, tarpusavyje filmai netikėtai užmezga dialogą - o vizualinių pokalbių, prasidėjusių ekrane, mūsų kine neretai taip trūksta. Ir Škarnulytė, ir Kvedaravičius savo filmuose yra antropologais - buvusių ir esamų civilizacijų stebėtojais iš laiko perspektyvos. Abu kviečia žiūrovą į keliones per laiką į erdves, keliones, atviras interpretacijoms ir ne visada norinčią paklusti logikos dėsniams.

Menininkės, režisierės Emilijos Škarnulytės „Kapinyne“ žiūrovas pakviečiamas į vaizdinę kelionę per industrines erdves ir senovės civilizacijų griuvėsius, kurių dalis jau atsidūrusi po vandeniu.  Filmas prasideda nuo apleistos povandeninės Urano kasyklos Lenkijoje ir keleto informacinių faktų apie branduolinę energetiką - daug paaiškinimų žiūrovui filme nebus pateikta. Vėliau persikeliama į jau uždarytą Ignalinos atominę elektrinę. Fone ima skambėti archyvinės kino kronikos - naratorių balsai švenčia „gerojo“ atomo pavergimą žmogiškosioms reikmėms ir džiaugiasi šviesia branduolinės energetikos ateitimi. Meistriška operatoriaus Eitvydo Doškaus erdvių estetika čia kone hipnotizuoja, o akimirką, beklaidžiojant po elektrinės patalpas, gali pasijausti ir kaip Fritzo Lango „Metropolyje“. Ir nors iš pradžių režisierės ambicija susieti Ignalinos atominės elektrinės istoriją su etruskų civilizacijos griuvėsiais atrodo keista, netikėtas ryšys filme netrunka atsiskleisti per kuriamas vaizdines asociacijas tarp sukūrimo, užgimimo, laidojimo ir prisikėlimo. Svarbi filme ir amžinybės tema - į ją sutelpa ir amžinas atomo ciklas, ir ekrane vis pasirodanti, galų gale iš odos išsivelkanti gyvatė-uroboras (ironiška - išsinėrusi iš odos šioji lieka tokia pat, kaip buvo, lyg tai būtų ir priminimas apie klaidas, iš kurių nepasimokome), ir atominę elektrinę demontuojančių darbininkų darbas - lėtas, rutiniškas, pasikartojantis - tarsi laikas būtų sustojęs ir jo resursai niekada neišsektų.

Pokalbyje su režisiere po filmo premjeros nuskambėjo teiginys, kad pagrindinis stebėtojas yra ne žmogiška būtybė. Sunku tam pritarti (nors režisieriaus ir žiūrovo interpretacijos, žinoma, neretai skiriasi) - ekrane viską stebintis objektas tikrai nei kartą nepasirodys, ir tai filmo sprendimą daro tik įdomesniu, tačiau dėl jo žmogiškosios prigimties abejonių kilti neturėtų net ir filmo kūrėjams. Tai žmogus skrodžia filmo erdves, stebi jų tvarką, nuolat pasikartojančią simetriją ir jos paradoksus - gamtoje simetrija yra įprasta, o štai industrinėje aplinkoje, kurioje tikiesi netvarkos, net baugina. Tik stebintis žmogus gali matyti tų keistų laidojimo ritualų pasikartojimą, lyginti, išvesti sąsajas tarp senovės civilizacijų laidojimo vietų, simbolizuojančių amžiną gyvenimo ir mirties ciklą, ir požeminių tunelių, į kurių sienose esančias ertmes kada nors bus užkastos niekada nenurimsiančios branduolinės atliekos. 

Manto Kvedaravičiaus „Prologos“ žiūrovams pristatytas jau po režisieriaus nužudymo Ukrainoje, Mariupolyje. Filmas - Europos civilizacijos griūtį fiksavusio „Partenono“ (2019) priešistorė - „Prologos“ vėl aplankysime jau matytas erdves - nuo ligoninės iki savotiška nuosmukio (ir kartu - išsigelbėjimo) metafora tapusio viešnamio. „Prologos“ Kvedaravičius gręžiasi į Europą ištikusią pabėgėlių krizę. Filmo centre - Mehdi, pabėgėlio iš Afrikos, kasdienybė, kurią jis leidžia Graikijoje esančiame apleistame tekstilės fabrike. Mehdi buitis ir modernaus gyvenimo apraiškos jungiasi su sienas skrodžiančiomis maldomis ir prietarais. Buvęs civilizacijos lopšys, kuriame dabar glaudžiasi pabėgėliai, jau virtęs dulkėmis - degdradacija ir skurdas lydi kiekvieną filmo kadrą.

Ir jei „Kapinyno“ režisierė bandė įsivaizduoti, kaip atrodys lietuviškoji elektrinė, kai ją vėl pasiglemš gamta, „Partenonas“ tarsi nubloškia tiesiai į ateitį - tik šioji pranašystė gerokai mažiau viliojanti. Apleistoje gamykloje nebėra estetikos ir grožio (jei toks ten kadaise ir buvo), tik nesibaigiantys griuvėsiai, telkšantis vanduo ir krūva benamių šunų, lyg cerberiai sergstinčių savo teritoriją. Galima galvoti, kad Kvedaravičius fiksuoja pabėgėlių vidines būsenas - jos jam svarbesnės, nei verbaliai papasakotos gyvenimo istorijos ar socialinės dramos. Filmo herojai tarsi pakibę savo erdvėje, tapę jos įkaitais - jų pasaulyje nėra jokio apčiuopiamo atskaitos taško ar tikslo, o prisiminimai, fantazija ir realybė tampa nebeatskiriamos. Kartu tai - režisieriaus diagnozė Graikijai, o galbūt - ir visai Europai.

Komentarai