„Shorts Critics“. Apie tai, kas yra „tikrai tikrai baisu“

Tomas Mitkus
2022 lapkričio 22 d.

Arnas Balčiūnas - trumpametražio vaidybinio filmo „Blausos“ režisierius. Iš kitų „Scanoramos“  trumpametražių filmų konkursinės programos dalyvių jis išskiria tuo, kad filmą sukūrė dar studijuodamas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos antrame bakalauro kurse. „Blausos“ pasakoja apie du nakties vienišius – taksi vairuotoją ir jo apatiška pakeleivę, kuri paprašo vairuotojo trumpam sustoti miegamajame rajone, prieš išvažiuojant iš miesto. Filmas pripažintas geriausiu tarp lietuviškų filmų „Scanoramos“ programoje „Europos blyksniai“.   

Su Arnu susitinkame penktadienio popietę. Kadangi šio teksto autoriui tai pirmas kartas, kai ima interviu iš kino kūrėjo, susitariame pirmiausia pašnekėti apie nieką, kad pralaužtume ledus. Arnas, išdidžiai vilkintis hudį su savo Alma mater inicialu, sutinka ir trumpai pašnekam apie patį interviu su kino kūrėjais reiškinį, kuris mums abiem dar naujas. Pajutus, kad jau apšilome ir pasidarė lengva kalbėtis, pasiūlau imtis oficialiosios dalies – interviu. 

– Ką norėta filmu pasakyti? Kokia kino medijos esmė? Kaip kilo idėja sukurti šį filmą? Ar sunku buvo? Ką darytum kitaip? Šie ir kiti panašus klausimai yra laikomi pačiais blogiausiais, kokius tik galima užduoti kino kūrėjui. Taigi, ar jau turi klausimą, kurio tiesiog negali pakęsti? O jei ne, kuris iš išvardintų yra pats nemėgstamiausias?

–  [iškelia nykštį ir pradeda juoktis]  Ačiū! Visiškai taip ir yra! Čia yra antras interviu mano gyvenime ir, man rodos, visus klausimus, kuriuos išvardinai, aš esu gavęs. Visi jie yra tikrai labai nemėgstami. Pristatinėti filmą yra darbo dalis, bet tai, ką norėjau pasakyti, aš įdėjau į savo filmą, todėl tiesiog reikia jį pažiūrėti.  

– Kai baigiau studijas, per diplomų įteikimą vienas profesorius sakė kalbą. Toje kalboje jis teigė, kad visi pasakotojai (angl. storytellers) turi turėti pašaukimą. Ar sutinki su tuo?

– Visiškai ne. Man atrodo, kad visi žmonės gali būti pasakotojais, tik dauguma žmonių to nesupranta ir labai romantizuoja „pasakotoją“. Aišku, vieni pasakoja geriau, kiti blogiau... Tad teigti, kad tai mano pašaukimas, ir čia tas vienintelis dalykas, kurį turiu daryti, ir žmonės turi mane išgirsti... Aš su tuo nesutinku.  

– Kada supratai, kad privalai būti kino kūrėju? 

– [Arnas rimtai susimąsto, prireikia net ranka pasikasyti galvą] Sakyčiau, nebuvo tokio momento... Kiti režisieriai pasakoja, kad kai jiems buvo ketveri, jiems tėvas parodė Kubricko „Odisėją“  [„2001 metų kosminė odisėja“] ir nuo tada jie negali nustoti galvoti apie filmo kūrimą. Mano kelionė buvo kitokia. Aš paauglystėje atradau kiną. Tada pradėjau domėtis, ką galima veikti gyvenime ir atradau būrelį –  „Skalvijos“ kino akademiją. Ten, man rodos, supratau, kad ne tik myliu kiną, bet ir norėčiau jį kurti. Tada atsirado akadė... Dabar su tuo impulsu ir ridenuosi.  

– Kaip manai, ar norint papasakoti tokias istorijas kaip „Blausų“, būtinai reikia nakties? Ar jos gali būti papasakotos dieną ir turėti tą patį efektą?

– [Arnas užveržia galvą ir pažiūri kažkur į lubas] Uuuu, įdomus klausimas. [Ilga pauzė pamąstymui ir tada energingas atsakymas]. Ne, tokio pat efekto diena, aišku, kad neturės. Juk yra tas kažkoks universalus dalykas – vairuoti naktį... Kai tuščios gatvės, kai nieko nėra aplinkui, kai tie personažai gali būti nematomi aplinkos ir kitų žmonių, ir yra visiškai vieniši.  Aš asmeniškai net nevairuoju, bet kažkaip pažįstu tą instinktyvų jausmą... Toks vienišos kelionės žmogiškas geidimas. 

– Galiausiai, kadangi esi dar tik savo karjeros pradžioje, ar gali įvardinti, kokie režisavimo iššūkiai tau pasirodė didžiausi ir/arba sunkiausi dirbant prie „Blausų“? 

– [Arnas vėl susimąsto ir net sušvilpia] Iš tikrųjų, tai viskas yra sunku [paskutinius žodžius taria juokdamasis]. Visi aspektai. Man rodos, baisiausia šitam filme buvo darbas su aktoriais. Gal pirmą kartą buvo taip intensyviai dirbama. Labai baisu, ypač su vyresniais aktoriais, grandais, kuriuos pasikvieti į kastingą ir turi jiems aiškinti, ką daryti ir kaip jiems vaidinti. Ir nesijauti esantis galios pozicijoje, kad taip darytum. Tai yra tikrai tikrai labai baisu. 

Ačiū Dievui, Arvydas Dapšys yra puikus ir nuoširdus žmogus, todėl su juo buvo labai lengva dirbti. Bet buvo aktorių, kuriuos pakvietus į kastingą drebėjo kojos, nes jie jaučiasi daug viršesni ir lyg pažeminti, kad turi sėdėti kažkokio studento kastinge. Iš tikrųjų visas procesas tikrai gąsdina. Dėl to tikriausiai ir yra tas kastingas; jame tu renkiesi ne tik gerą aktorių, bet ir gerą žmogų, su kuriuo tau būtų gera dirbti. Man tai pavyko. 

 

Tekstas parengtas kino kritikos mokymų programos „Shorts Critics 2022-2023“ metu. 

„Shorts Critics“ – kino kritikos mokymų programa, skirta pradedantiesiems kino kritikams, žurnalistams ar kultūros komunikacijos lauke dirbantiems specialistams, kurie siekia gilinti žinias kino kritikos srityje, lavinti įgūdžius tekstų rašymo srityje, įgyti praktinius įgūdžius trumpametražio kino kritikoje. Kino kritikos mokymų programą „Shorts Critics“ organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.

Komentarai