„Shorts Critics“. Neiškalbėti jausmai „Šokyje“

Galbūt nesuklysiu Danieliaus Minkevičiaus filmą „Šokis“ pavadindama kelio filmu. Šis apibūdinimas tinka ir dar vienam „Scanoramos“ trumpametražių filmų konkurso filmui ir „Europos blyksniai“ laureatui „Blausos“ (rež. Arnas Bačiūnas). Įdomu, kad jauni režisieriai simpatizuoja kelio filmų struktūrai ir joje atranda būdų kalbėti jiems aktualiomis temomis: apie vienatvę, kartų skirtumus, šeimos problemas. Intymioje mašinos erdvėje greta susodintų veikėjų akys dažniau žvelgia į kelią nei vienas į kitą, o tai leidžia skleistis ne tik išorinėms, bet ir vidinėms veikėjų kelionėms. 

Danielius Minkevičius 2020 metais savo filme „Nukryžiavimas“ rėmėsi Ričardo Gavelio novelės motyvais. Jo sukurta psichologinė drama sulaukė tarptautinės sėkmės, filmas buvo atrinktas į didžiausią JAV trumpametražių filmų festivalį – „Palm Springs ShortFest“. Šį kartą režisierius imasi jam artimesnės – tėvo ir sūnaus santykių – temos. Noras kalbėti savo kartos balsu yra drąsos ir nuoširdumo reikalaujantis žingsnis. 

Sūnus (akt. Saulius Ambrozaitis) oro uoste pasitinka grįžusį tėvą (akt. Aleksas Kazanavičius). Važiuodami jie sunkiai randa bendrų temų, akivaizdžiai yra nutolę. Tėčio rūpestis pasireiškia per norą sutvarkyti, pataisyti, išgelbėti – neperspėjęs, jis imasi tvarkyti sūnaus mašiną, sumoka už baudas, auklėja. Sūnų tai erzina, jis tenori greičiau parvežti tėvą namo ir ištrūkti į vakarėlį su draugais. 

Kiekvienas sakinys tarp jų tampa tik dar vienu priekaištu, ironija. Įtampą aštrina intymi mašinos erdvė, juos abu įkalindama buvimui kartu. Įdomu stebėti Sauliaus Ambrozaičio ir Alekso Kazanavičiaus sukurtus įtaigius personažus. Režisierius gudriai keičia jų santykių dinamiką pasodindamas tai vieną, tai kitą veikėją prie mašinos (ir filmo) vairo. 

Filmo eigoje, kelionė oro uostas-namai, žinoma, tampa ilgesnė nei tikėtasi. Veikėjų kelias iš pradžių pasuka klystkeliais, o galiausiai, taip ir nepasiekia savo pirminio tikslo sugrįžti namo. Kaip ir visuose tokio tipo filmuose, pats kelias punktyriškai brėžia veikėjų vidines būsenas ir nurodo į sudėtingą, neišsprendžiamą tėvo ir sūnaus santykį, kuris niekur nenuveda. 

Svarbu paminėti ir naktinį Vilnių, kurio fone sukinėjasi jų mašina. Šiame filme tuščios gatvės nufilmuotos taip, tarsi Vilnius būtų didelis miestas (operatorius Oskaras Abramavičius) - su aukštais naktiniais žibintais, į dangų kylančiais stikliniais pastatais ir besisukančiais viadukais. Kol tėvas vairuoja, sūnus nejučiomis užmiega. Didelio miesto tuštumoje stiprėja ne tik vienišumo jausmas, bet ir atsiranda erdvės ramybei, juk miegas visuomet asocijuojasi su saugia erdve, namais. Tėvas leisdamas sūnui ilgiau pamiegoti, galbūt tikisi šitaip suteikti jam reikalingo tėviško saugumo ir šilumos. 

Tačiau toks rūpestis ir meilė galiausiai virsta konfliktu, o filmo kulminacijoje netgi išauga į tikrą susigrūmimą. Čia nuaidi ir vyriškumo sampratos potemės, kurioje vyriška agresija kyla iš užspaustų emocijų. 

Neišreikštus jausmus ir kylančią įtampą taip pat stiprina viso filmo metu veikėjus lydinti raudona spalva – raudonas automobilis, raudonai apšviesta šokių aikštelė, lašelis kraujo ant praskeltų lūpų. Raudona čia kaip šviesoforo šviesa, prie kurios yra sustoję tėvo ir sūnaus santykiai, niekaip negalintys išjudėti į priekį. Tęsiasi kelio motyvas. Jie nori suartėti ar bent jau vienas kitą suprasti, bet negali perlipti savo pačių išdidumo.

Filme ryškūs ir kiti estetiniai bei režisūriniai sprendimai, kurie prisideda prie įspūdžio kūrimo, tačiau jų gausa kartais užgožia pirmame plane vykstančią veikėjų santykių kelionę. Pavyzdžiui, filmo kuliminacijoje automobilis sustoja būtent prie geležinkelio pervažos, o konflikto metu, už veikėjų nugarų kadrą dramatiškai kerta pravažiuojantis traukinys. Sukurtas efektas stiprus, bet ir akivaizdžiai perskaitomas vizualus triukas. Gali pasirodyti, kad slėpdamasis už akis prikaustančių vizualinų sprendimų, filmas bijo atsiverti žiūrovui nuoširdumu ir paprastumu. Lygiai taip, kaip atsiverti vienas kitam nesugeba ir pagrindiniai filmo veikėjai.

Raudona spalva kaip kelrodis nuveda link subtiliai siurrealios filmo pabaigos, kurioje tėvas ir sūnus susitinka šokių aikštelėje. Jie be žodžių, be išankstinių nusistatymų ir be įtampos pagaliau paleidžia vienas kito kontrolę. Išsipildo režisieriaus vizija šiuos du veikėjus sutaikyti šokyje, net jei tai tėra trumpalaikė iliuzija.

Tekstas parengtas kino kritikos mokymų programos „Shorts Critics 2022-2023“ metu.

„Shorts Critics“ – kino kritikos mokymų programa, skirta pradedantiesiems kino kritikams, žurnalistams ar kultūros komunikacijos lauke dirbantiems specialistams, kurie siekia gilinti žinias kino kritikos srityje, lavinti įgūdžius tekstų rašymo srityje, įgyti praktinius įgūdžius trumpametražio kino kritikoje. Kino kritikos mokymų programą „Shorts Critics“ organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.