KP premjera. Kino tvarinys, bet ne kūrinys ("Planetos ir robotai")
„Planetos ir robotai“ yra 2023-ųjų m. dirbtinio intelekto (DI) sugeneruotas bei parašytas audiovizualus trumpametražis filmas (6‘), režisuotas Antano Skučo bei Juliaus Zubavičiaus. Noriu pradėti recenziją nuo pagyrų režisieriams - jie labai greitai pastebėjo vos prieš metus atsiradusias DI galimybes įgyvendinti tokios kokybės grafinius vaizdinius bei naratyvą ir pirmieji šalyje sugeneravo filmą, pasinaudodami naujais įrankiais. Žodžiu, režisieriai pademonstravo inovatyvų mąstymą ir, galbūt savaip atsakė į klausimą, kodėl Lietuvoje nereikia antro tokio filmo.
Kai kurie DI reiškinio kine aspektai, manau, yra labai svarbūs, kad pradėtume diskusiją apie tai, kokį santykį DI generuojamas vaizdinys bei tekstas turi turėti su kino menu. Pirmiausia, noriu atkreipti dėmesį į tai, kad sąmoningai nevadinu filmo „Planetos ir robotai“ animaciniu (net vengiu naudoti žodį kūrinys). Priežastis yra labai paprasta – tai nėra animacija. Taip teigdamas remiuosi tarptautinio animacijos filmų festivalio Ansi pateikiamu animacijos apibrėžimu, kuris teigia: animacija, nesvarbu kokia technika naudojama, yra meno kūrinys tik tada, kai kiekvienas kadras yra sukurtas kūrėjo. O tai, kas suteikia „Planetos ir robotai“ filmui beveik egzotinį išskirtinumą, taip pat neleidžia jam vadintis animacija. Todėl džiugu, kad šis audiovizualus trumpametražis filmas tapo Vilniaus festivalio „Kino pavasaris“ trumpametražių programos dalimi; nes filmas vargu ar bus pakviestas į animacijos festivalius. Arba bent jau ne į jų konkursines programas.
Kitas ne mažiau svarbus DI aspektas, kurį noriu akcentuoti, yra filmo nesugebėjimas rezonuoti su žiūrovu. Žinoma, filmas pateikia išskirtinį reginį, todėl problema yra ne ta, kad filme pateikiamas vaizdinys yra neunikalus ar neįsiminantis (taip tikrai nėra), bet ta, kad sunku tam reginiui suteikti kokią nors prasmę, kai žinai, kad jis sugeneruotas DI algoritmo. Šią keistą situaciją labai gerai atskleidžia vienas neseniai publikuotas mokslinis tyrimas, kuris nustatė, jog žiūrovai žymiai prasčiau vertina grafinius darbus (nesvarbu kokio stiliaus ar žanro), kai yra žinoma, kad juos sukūrė DI, o ne žmogus. Todėl nuoširdžiai tikiu, kad būtent žinojimas, kad visi estetiniai sprendimai yra išspjauti programos, o ne kilo iš kūrėjo minčių bei sielos gelmių, yra tas faktorius, kuris tiesiog neleidžia visapusiškai mėgautis šio filmo patyrimu.
Apibendrinant - „Planetos ir robotai“ yra lietuviškas trumpametražis, kuris jau įėjo į šalies kino istoriją kaip pirmas DI sugeneruotas audiovizualus kino filmas. Ir man asmeniškai atrodo įdomiausia, kad tai yra filmas, kuris, tikėtina, padarys nemažą įtaką tolesnei šalies kino raidai. Tačiau kitaip nei kiti kino nacionaliniai kūriniai, kurie darė įtaką tolesnei kūrėjų kūrybai dėl savo panaudotų kinematografinių ar naratyvinių sprendimų, „Planetos ir robotai“ kelia klausimus „kokį vaidmenį DI gali užimti kino gamyboje, kad tai būtų kino meno kūrinys?“, „kaip panaudoti DI suteikiamas galimybes praplečiant kino kūrėjų kūrybiškumą, o ne jį slopinant?“.
Tokie klausimai – jau nemažas pasiekimas.
