Kino teatre. Apie mirtį „per aplinkui“

Gediminas Kukta
2023 gegužės 14 d.

Prisipažinsiu, kai filmų pavadinimuose pamatau tokius didelius žodžius kaip „gyvenimas“ ir „mirtis“, pasijaučiu kažkaip nejaukiai: ką gi apie tą gyvenimą ir tuo labiau mirtį galima pasakyti, nenuslystant į sentencijų lygio apibendrinimus?

Maža to, kai filmų imasi ne šiaip režisieriai, o režisieriai-filosofai, viskas tampa dar rizikingiau ir komplikuočiau: ar pavyks autoriams nusileisti iš filosofinių aukštumų ant žemės ir, atsispyrus norui pakartoti tai, ką jau pasakė ir prirašė skirtingų epochų ir kultūrų filosofai, suformuluoti kažką išties asmeniško. Kažką, kas jaudintų ne tik protą, bet ir širdį.

Lyg nujausdamas tokius galimus žiūrovų nuogąstavimus, Nerijus Milerius dalį savo debiutinio dokumentinio filmo herojų, prabylančių api mirtį ir santykį su ja, patalpina pačioje buitiškiausioje kokia tik gali būti aplinkoje – virtuvėje. O kad ši amžina tema neužgultų filmo medžiagos svoriu, sudėtingumu ir, natūralu, skausmu (visi savo aplinkoje turime mirusių artimųjų), aktoriai Rasa Samuolytė, Dainius Gavenonis, Juozas Budraitis ir Lukas Malinauskas dalijasi mintimis ne (ar greičiau – ne tiek) apie „tikrą“ mirtį, bet apie mirtį teatre – suvaidintą.

Pasirodo, kiekvienas iš šių aktorių tiek teatre, tiek kine yra įkūnijęs mirštantį arba artimojo netekusį personažą. Ištraukas iš tų kūrinių matome ekrane. 

D. Gavenonio personažas miršta Jurgio Matulevičiaus „Izaoke“, R. Samuolytės veikėja – Algimanto Puipos „Nuodėmės užkalbėjime“, J. Budraičio – to paties režisieriaus „Kitoje tylos pusėje“, L. Malinausko personažai su mirtimi susitinka Kristijono Vildžiūno „Dainose lapei“ ir A. Puipos „Sinefilijoje“. Apskritai, Puipa iškyla kaip bene dažniausiai su mirtimi flirtavęs lietuvių kino režisierius ir šis faktas bei jį lydintys kontekstai galėtų tapti įdomiu jei ne filmo, tai bent moksliniu darbo objektu (studentai, griebkit temą).   

Ši režisūrinė idėja – apie mirtį kalbėti „per aplinkui“ – atrodo vykusi, prasminga. Ji leidžia mirties paslaptį gvildenti atsitraukus per atstumą, bet tuo pačiu neprarandant jautrumo. Juk suvaidinta mirtis, vadinasi, netikra mirtis. Suvaidinta, vadinasi, paslėpta po personažo kauke. Tam tikra prasme – apgauta mirtis.

Vieni aktoriai pasakoja, kad vaidindami mirtį išmoko neįsileisti pernelyg asmeninių emocijų, kiti gi – net ir būdami profesionalais – ima ir peržengia ploną ribą tarp gyvenimo ir kūrybos. Kaip sako D. Gavenonis, sėdėdamas prie blausios lempos apšviesto virtuvinio stalo su žmona R. Samuolyte, užtenka įsivaizduoti mirusio personažo vietoje savo šeimos narį ir tada viskas pasikeičia, tada viskas teatro scenoje ar filmavimo aikštelėje ima veikti. Ir tame, kaip priduria, „yra kažkas šėtoniško“.

Štai, pagalvojau, koks įdomus teminis kampas, kokia įžvalga. Šis flirtas su kažkuo šėtonišku, noras eiti tolyn, bet ir baimė kūryboje spekuliuoti labai asmeniniais išgyvenimais, galėjo plėtotis į dar įdomesnes pasakojimo linijas, tačiau režisierius tuo keliu nepasuko. Gaila, nes filmui įpusėjus tampa akivaizdu, kad apie gyvenimą ir nuolatinį mirties artumą – paradoksalu – nėra ką (naujo) pasakyti. Taip, mirtis visada arti. Bet gyventi reikia. Gyvenimas, kaip sako pavadinimas, yra net po mirties. 

Pradžioje bijojau, kad „gyvenimas“ ir „mirtis“ bus per sunkios temos, kad visą medžiagą prislėgs nepageidaujamas konceptualumas, o filmui pasibaigus, priešingai, to konceptualumo ir svorio labiausiai ir pasigedau.

Režisierius taip ir liko žodiniame temos plėtojime, nevirtusiame kinu. Kitaip tariant, pritrūko kalbėjimo būtent kino kategorijomis, kurios galėjo filmą kilstelti iš televizinės laidos manieros. 

Aktoriai lyg ir nori kažką esminio užgriebti, pasakyti, suformuluoti, bet aukščiau virtuvės filosofų lygio irgi nepakyla. Žinoma, šioje vietoje buvo galima įžvelgti šiokią tokią režisieriaus ironiją. Jo češyrišką šypsenėlę. Štai, žiūrėkit, vienoje stalo pusėje aktoriai varinėja neva tai rimtas kalbas (Gyvenimas! Mirtis!), o kitoje pusėje gryna buitis – arbata, blynai, cigaretės. Ir juokinga, ir ironiška, ir... gyvenimiška. Gaila tik, kad nieko įdomiau su šia ironija režisierius nenuveikė.

Todėl po filmo peršasi tik viena išvada: būti filosofu gyvenime ir būti filosofu kine yra du skirtingi dalykai. 

 

Filmo kadras iš festivalio "Kino pavasaris" archyvo.

 

Komentarai