Animaciniai sapnai

Skirmantas Valiulis
2004 rugsėjo 25 d.

Ežiukas rūkeVisą savaitę ir tris dienas sapnavome animacinius sapnus. Viskas prasidėjo J.Noršteino retrospektyva su ežiukais, gervėmis, lape ir Arkadijumi Akakijevičiumi iš Gogolio „Milinės“ ir viskas pasibaigė žiuri sprendimu pagrindinį prizą skirti rusiškam personažui Pagrandukui, kurį olandų režisierius J.M.Boekinbinderis ritina per sovietinius reliktus šiuolaikinėje Rusijoje. Nuo Rytų vėl atkeliavome iki Rytų, bet iš kitos pusės. Pasikeitė žiuri valdžia – pernai visas nuomones derino rami japonė, nustebinusi mane tuo, kad spėdavo patamsyje iškadruoti sąsiuvinyje kelių minučių filmo epizodus. Šiemet pirmininkavo kieta ir reikli anglė. Tačiau rezultatas panašus – iš lietuvių laurai paskirti vėl tiems paties Aurikai ir Algirdui Seleniams už „Eglę žalčių karalienę“. Savotiška šio filmo sąšauka su ruso V.Olšvango filmu „Legenda apie vėžio atsiradimą“ tik dar kartą įrodo, kad mitologija, pasakomis ir pasakėčiomis vis besiremianti animacija kiekvieną kartą nauja ir universali. Žalčių karalių keičia slibinas, ne broleliai dalgiais, o motina nužudo slibiną, ne medžiais virsta vaikai, bet vėžiu ir kiele, o motina – gegute.

Kiti žiuri sprendimai verčia sutikti, bet palieka erdvės ir ginčams, nes lygiaverčių pretendentų būna ir daugiau, o su lyderiais – striuka. Štai beveik su Vilniaus animacinių filmų festivaliu baigėsi Rusijos tarptautinis animacinių filmų festivalis „Krok“, kur apdovanoti ir Vilniaus programoje buvę filmai: „Liucija“ (Vokietija), „Mažoji nakties simfonija“ (Rusija). Jeigu į visą programą žiūrėtume festivalio akimis, tai įsitikintume, kad į Vilnių suplaukė daug rinktinių, visur kuo nors vainikuotų filmų. Režisierius V.Aškinis teisingai padarė, prieš kiekvieną programą spėdamas trumpai apibūdinti filmų autorius ir jų tarptautinę sėkmę. Juk tik keletas retrospektyvų pristatė pilniau kurį nors garsų animatorių. Be J.Noršteino buvo švedės U.C.Grafstrom filmų programa, įvyko anglų režisierės (ir žiuri pirmininkės) R.Lingford kūrybos vakaras, pamatėme pernai apdovanoto japono K.Yamamura kitus filmus, dar kartą peržiūrėjome N.Valadkevičiūtės filmus ir įsitikinome, kad jos siurrealistiškoje stilistikoje nuo pat debiutinio „Medžio“ svarbiausia – gimtinės išsaugojimas nuo didžiausių siaubūnų, „Remezos lizde“ jau pasirodančiu ir su aiškiom nuorodom – „Ūkio bankas“, „Sekmadienio loto“. Išskirtinė buvo ir žiuri narės (antrąkart) N.Lukinych filmų programa apie Maskvos animacininkus – J.Noršteiną, A.Chržanovskį ir trijulę moterų. Bendra idėja – sovietinė animacija pasinaudojo „atlydžiu“ ir išgyveno aukso amžių. Lietuviškos tada nebuvo. Ji atsirado su A.Janausku, kuris ištikimas savo filosofiškai lakoniškam stiliui, kadaise išgarsinusį ir jugoslavų animacinę mokyklą, iki galo. „Trumpas sujungimas“ – vėl amžinas konfliktas, ir niekad nesibaigsiančios vyro ir moters meilės paieškos. Meilė televizijai panašiu stiliumi baigėsi „Telegastrovizijoje“.

Prisipažinsiu, kad man labiausiai patiko autoriai su paprasčiausiais siužeto ženklais, nes dažniausiai to pakanka, kad pritartum prancūzų filosofui G.Bachelardui, perpratusiam rytietišką išmintį: kuo ženklas paprastesnis – tuo jis gilesnis. Ką norėtųsi pastatyti greta A.Janausko? Be abejo, rytiečius iš Korėjos: „Lizdą“ (rež. Yoo-Suhnhwangas) ir „Gyvenimą“ (rež. Jun-Ki Kimas), beje, mintimi labai artimas „Kino pavasaryje“ matytam rež. Kim Duk Duko vaidybiniam filmui „Pavasaris, vasara, ruduo, žiema...pavasaris“. Pagal lakoniškumo ir stiliaus išbaigtumo tendenciją greta galėtų stovėti ir vakariečiai, nes šis Vilniaus festivalis tuo ir smagus, kad griauna visokias ribas tarp žemynų, tautų ir kultūrų. Tai būtų labai griežtos grafikos ir muzikos prancūzų filmas „Procesas“, itin aktualus Lietuvai individo ir masės priešpastatymui. Tiktų ir rusų „Dievas“, kuriame musė visaip erzina dieną Sivą. Labai tikslios plastikos, veik bunjueliškas ispano R.Diezo filmas „Misteris skudurinis“. Jaunimo žiuri apdovanotas italų filmas „Ryklys ir pianinas“, vienas iš nedaugelio šio festivalio filmų prapliupęs salę juoku ir gana skaidriomis užuominomis, kad jėga draugystės neužsikariausi. Iš lietuvių režisierių labai taupiomis užuominomis mėgina kalbėti Sandra Januševičiūtė ir Daiva Minkevičiūtė. Tai kinas su gudrybėmis, kaip ir japonų režisieriaus K.Yamamuros vaikiški – nevaikiški, gyvenimiški ir filosofiniai žaidimai, net anglų ir japonų žodynu. Koks jo lėliukų skirtumas nuo didaktinių vakarietiškų „Teletabių!“. Populiarumas, žinoma, nukenčia. Bet TV kanaluose pilna ir populiariųjų japoniškų animacinių filmų.

Priešingybė dramaturginiam lakonizmui – gerokai suraizgyto siužeto filmai, su būdingomis aliuzijomis ir net citatomis iš masinės kultūros: „Nosferato tango“ (Prancūzija), „Lochneso vandenys“ (Škotija), „Daktaras Džekilas ir misteris Haidas (Anglija) ir kiti. Šiuose kitų motyvų perdirbimuose įdomios tik atskiros scenos ir detalės. Trūko humoro. Apskritai, antrajame animacinių filmų festivalyje trūko progų pakvatoti ir atsipūsti, nors programuoti mėginta įvairiau: „Filmai šeimai“, „Filmai suaugusiems“, „Keistoji animacija“, „Konkursinė programa“. Kas iš to, kad estai ištęsė „Boružėlių Kalėdas“ iki 50 min., vis vien toli iki V.Disneyjaus ir net I.Bereznicko su „Baubo aritmetika“. Beje, vėl siužeto susidvejinimas, nes ir rusė J.Černova savo filme „2+1=“ vėl mėgina išprovokuoti keistąją aritmetiką (prisiminkime rusų klasiką – „39 papūgėlės“). „Trešinio“ kino mėgėjai turėjo progos padžiūgauti P.Mulloyaus (Vokietija) filmuose „Galutinis sprendimas“ ir „Muzikos garsai“. „Byvio ir Tešlagalvio“ tipo animacija nėra mirusi ir būta vėl tikro sarkazmo, „pilno siaubo detalių ir šokiruojančių scenų“ (iš katalogo). Čia šiek tiek perdėta, nes pernelyg šokiruojančių ir per nervus trenkiančių filmų šiame festivalyje lyg nebuvo.

Kai kurie filmai įsimins ilgam, kai kurie nutekės, kaip nuo žąsino vanduo. Įsidėt į galvą per šimtą visgi kietai sumontuotų trumpų filmukų reikia ir kitokios galvos.

Pamėginsiu atsipirkti šiokiais tokiais išvedžiojimais. Kas buvo geriau ir kas blogiau, lyginant su pirmuoju animacinių filmų festivaliu, įvykusiu pernai „Akropolyje“. Naujas festivalio sveikintojas iš Kultūros ministerijos sakė, kad turime nebūtą ir neregėtą festivalį. Kiek kalti ir festivalio rengėjai, nei ant plakato, nei ant spalvingo katalogo neužrašę, kad vyks II-asis tarptautinis animacinio kino festivalis. Negi su kiekvienu festivalio vietos keitimu festivalius vis skaičiuosime iš naujo? Kaunas fotografijos festivalį irgi paskelbė pirmuoju, tarsi visiškai pamiršęs, kokie šaunūs ir ilgi fotografijos festivaliai būdavo Šiauliuose dar prieš ketvirtį amžiaus. Bet gal čia norima pabrėžti, kad pirmasis festivalis įstojus į Europos Sąjungą, o anas buvo Senojoje Sąjungoje?

Visgi tradicijų tąsa ir turėtų būti sugebėjimas neskaldyti kultūros ar meno į gabalus. Tada galėsime kalbėti ir apie animacinio kino tradiciją Lietuvoje. Ir XX a. pradžios garsusis animacininkas V.Starevičius per Kauną, Maskvą, Paryžių išėjęs į pasaulinę kino animaciją  nebeatrodys kaip nupjauta šios srities šaka. Festivalyje jo pasakėtiškus filmus apie žiogą ir skruzdę ar lapę ir varną (filmo „Lapinas Rainekis“ dalis) gyvai priminė vengrų rež. F.Cako filmas „Lapė ir varna“, tą pačią pasakėčią suskaldęs į kelias naujoviškas situacijas, kur lapė su varna gali pasikeisti vietomis, tada ir filosofija apsiverčia.

Įdomus dalykas – keliaujantys animaciniai siužetai vis kitose kultūrose. Čia kaip pasaulio tautų pasakos. Bet animacija yra dar įvairesnė ir jos ribos – beribės. Galima palyginti nebent su fotografija, kuri peržengė savo ribas – nuėjo į dailę, žiniasklaidą, reklamą, komunikaciją... Festivalis irgi parodė, kad animacija gali persismelkti visur – į vaidybinį ar dokumentinį kiną, televiziją, reklamą, kurti įvairias kombinacijas su įvairiais menais, tarnauti edukacijai ir net psichoterapijai. Vaikų ir studentų programa ir parodė visokias kitas animacijos funkcijas Lietuvoje: nuo animacinio kino mokyklų prie Muzikos, teatro ir kino muziejaus, prie J.Vienožinskio dailės mokyklos iki VDA studentų užbaigtų darbų ir eskizų, kurie rodo, kad po akademijos stogu animacija kuriasi visai teisėtai, nes čia vis stiprėja orientacija į naujas technologijas ir tarpdisciplininius menus.

Neatsitiktinai pavyko vieną komunikacijos bakalaurą įkalbinti parašyti diplominį darbą apie šiuolaikinės animacijos funkcijas ir auditoriją. Mėginsime eiti karštų įvykių pėdsakais. Ant karštųjų galiu parašyti ir apie tam tikrą sinefilišką nepatogumą: man visada rūpi, kad kokią nors programą galima būtų pažiūrėti pakartotinai, o to „Lietuvoj“ nebuvo. Tačiau puikūs organizatoriai E.Švarcas ir V.Aškinis tikiu, kaip ir pernai ras galimybę sušukti: „Žavioji animacija, pasikartok!“     

Komentarai