Tarp geriausiųjų Algimanto Puipos filmų

Saulius Macaitis
2004 lapkričio 9 d.
Režisierius Algimantas Puipa
    Režisierius Algimantas Puipa
Kinematografinė Algio Puipos ir Janinos Lapinskaitės šeima okupavo sostinės „Lietuvos“ kino teatrą. Nespėjo pasimiršti šampano kamščių pokšėjimo garsai nuo Janinos „Stiklo krašto“ premjeros dienos, kaip į mažąją „Lietuvos“ Salę 88 atžygiuoja penkių Algimanto filmų retrospektyva (lapkričio 12 – 18 d.d.).

Ką gi reiškia „geriausiųjų“? Mat dėl šito žodžio tarp kūrėjo ir jo gausios, turtingos kūrybos vertintojų neretai kyla kivirčų, užsitęsiančių metų metais. Algis --užsispyręs žmogus, betgi mes irgi ne iš kelmo spirti. Užtat taip malonu, kad tarp penkių filmų – ir neginčytinos sėkmės, ir diskutuotinos juostos, ir vienai, ir kitai pusei turbūt suteiksiančios naujų argumentų, o gal kam padovanosiančios ir šventą vėlyvo prašviesėjimo akimirką.

Prabildamas apie poleminius dalykus, pirmiausiai turiu galvoje 1997 metais Leonardo Gutausko romano motyvais sukurtus „Vilko dantų karolius“. Viktoro Radzevičiaus kamera čia daro tikrus stebuklus. Tačiau pokario kaimo berniuko Tado, išaugančio į dailininką (Vidas Petkevičius), ankstyvas vaizduotės klestėjimas man asmeniškai daugiau primena įvairiausias keistas suaugusio režisieriaus fantazijas, negu tokias, kurios galėjo gimti konkrečioje socialinėje aplinkoje brendusio vaiko galvutėje.

Kad gražu – jau sakiau. Puipos plastinis jausmas neleidžia jam kurti filmų „bet kaip“ – kad viskas būtų fokuse, kaip dažnai galima apibūdinti šiuolaikinių juostų neva plastiką. Bet psichologiškai „Vilko dantų karoliai“, nepaisant visų juostos gautų premijų (tarp jų – Šiaurės šalių festivalio Ruane Didysis prizas), vargu bau įtikina, ir čia ir yra tas mūsų esminis ilgametis nesutarimas, kurio, maniau, jau niekad nebereikės minėti – bet štai ir ne, prisiėjo... 

„Vilko dantų karoliai“ savuoju vaizdingumu daug kam patiko, o štai „Žuvies dienos“ demonstravimo metais (1989) kinas apskritai menkai domino lietuvių žiūrovą. Šalyje dar klestėjo patriotinės nuotaikos (štai kada būtų suskambėję net „Vienui vieni“), o Puipos juosta, sukurta pagal specifinę Jolitos Skablauskaitės prozą, buvo demonstratyvus, tik gal kiek per ankstyvas himnas individualizmui. Matyt, šiandien, situacijai pasikeitus, kūrinį galima ramiai ir objektyviai, be filmo ir supančio gyvenimo erzinančio išorinio neatitikimo, pasižiūrėti, įvertinti grynai kinematografinius jo privalumus.

Janina Lapinskaitė
    Janina Lapinskaitė filme "Elzė iš Gilijos"
Tai tiesa, kad pavadinimas – gal ir specialiai, žinant Puipos polinkį į ironiją bei autoironiją, – „turi dietinį atspalvį“, kaip suirzęs „Kine“ rašė kritikas Linas Vildžiūnas. Kadangi tai šiaip ar taip buvo dar tie laikai, kada leisdavome sau kelių nuomonių prabangą (pabandyk šiandien, eidamas prieš srovę, parašyti, kad, pavyzdžiui, „Čikaga“ yra etinio reliatyvizmo kupinas niekutis, vargiai išliksiantis kino istorikų atmintyje!), greta Vildžiūnui atsakinėjo šių eilučių autorius, išvydęs Daivos Stubraitės kuriamoje Veronikoje – pradedančioje rašytojoje – autentiškumą bei reikšmingumą. Rašiau: „Žuvies motyvas, pasikartojantis visame filme, tarsi suponuoja šių dienų moters lankstumo, gajumo, laviravimo, gebėjimo vis dėlto neuždusti net ir drumsčiausiame vandenyje temą“, ir manau, kad šiuos žodžius vėliau savaip patvirtino kad ir Vildžiūno jaunesniojo „Nuomos sutartis“. Kad ir kaip ten būtų, šiuolaikinė moteris užima vis daugiau vietos naujajame lietuvių kine, o pradininkas buvo kaip tik Algis Puipa su mažai kieno matyta „Žuvies diena“.

Kitokios senųjų laikų moterys su jų savotiškais etiniais statutais, kitokia aplinka – senasis kuršių kraštas – savaip sieja kitas dvi retrospektyvos juostas: „Moteris ir keturi jos vyrai“ (1983) bei „Elzė iš Gilijos“ (2000). Sutikdamas su šia sąsaja pats režisierius kadaise man sakė: „Jeigu „...moterį“ galima pavadinti eilėraščiu, tai „Elzė...“ – jau romanas“.

Abi jos šiek tiek keistos, tos XIX amžiaus moterys, išraiškingai sukurtos Jūratės Onaitytės („Moteris ir keturi jos vyrai“) bei jaunos Eglės Jaselskytės („Elzė iš Gilijos“) – židinio deivės, matyt, dar nesąmoningai menančios tuos pagoniškuosius ritualus, kurie abiejuose filmuose nėra lemiantys, tačiau savaip eksponuojami yra. Jūra šiuose kūriniuose – kaip akla stichija, kopos staiga ima priminti ne visai lietuviškas dykumas. Aišku, abu filmai metaforiški, paraboliniai, nors literatūriškai įnoringiems fabulos vingiams čia irgi skiriamas rimtas dėmesys.

Iš filmo "Moteris ir keturi jos vyrai"
    Akimirka iš filmo "Moteris ir keturi jos vyrai"
Įdomu, kad Mažosios Lietuvos priminimui abusyk atspirtis buvo rasta ne savo krašto literatūroje: „Moteriai...“ scenarijų pats Puipa rašė pagal danų rašytojo Holgerio Drachmanno novelę, „Elzei...“, kuri tapo ir savotiška pagarbos duokle scenarijaus autoriui, tada jau palikusiam mus Vytautui Žalakevičiui, pasirinkta vokiečio Ernsto Wicherto proza. Bet sąstingio metų lietuvių kino visuotine kosmopolitizacija, eskapizmu čia ir nekvepia. Abu kino kūriniai – tokie, kurie, griežtai nedokumentuodami krašto bei epochos, pateikdami greičiau poetinį jos vaizdą, pirmiausia beldžiasi vis dėlto į lietuvio genetinę atmintį.

Retrospektyvą labai pagyvins ir tai, kad poetiškai laisvą, labai subjektyvią „Žuvies dienos“ bei „Vilko dantų karolių“ meninę formą filmuose „Moteris ir keturi jos vyrai“ bei „Elzė iš Gilijos“ vis dėlto keičia sustyguotas kinematografinis „story“.

Jau nuo pačių pirmųjų „žaidybinių“ savo filmų Algimantas Puipa užsirekomendavo kaip labai originalaus sąlyginio pasaulio demiurgas. Retrospektyva „Lietuvoje“ rodo kūrėjo brandą, kuriai, norisi tikėti, dar bus progų sužibėti (nors pastarųjų metų įdomūs Algio kūrybiniai projektai, tarp jų ir seniai išsvajotas „Dievų miškas“ pagal Balį Sruogą, deja, vienas po kito buvo palaidoti...).

Iš retrospektyvos programos, o tuo pačiu ir iš visos kinematografinės režisieriaus kūrybos tikru grynuoliu man išsiskiria 1987 metų „Amžinoji šviesa“ pagal Rimanto Šavelio scenarijų. Ne todėl, kad išsikovojo tarptautinį pripažinimą, buvo apdovanota Lokarno festivalio Didžiuoju prizu. O kad tokio skausmingai ironiško požiūrio į vėlyvą Lietuvos pokarį, kada jau ėmė leisti šaknis socializmo pasėtos piktžolės, mūsų kine kito turbūt ir nerasi.

Filmuojant filmą "Moteris ir keturi jos vyrai"
    Filmuojant filmą "Moteris ir keturi jos vyrai"
Iki skausmo artimi pavasarį apsemtų lietuviškų laukų peizažai, „savas“ lietuviškas purvas, kuriame stringa net traktoriai „Stalinec“, neefektinga, netgi – pagal istorinę tiesą – skurdi aplinka, kuriai toli iki Mažosios Lietuvos tamsių kostiumų smėlynų fonuose vizualinių efektų, -- viskas „Amžinojoje šviesoje“ taip pažįstama, miela, nostalgiška. Toksai ir ketvertas pagrindinių personažų (Vidas Petkevičius, Virginija Kelmelytė, Kostas Smoriginas, Daiva Stubraitė – jau tarsi nuolatinė Puipos „trupė“), savaip besidrąsinančių, tačiau aiškiai įsisąmoninusių nelinksmą savo likimą, kai ir belieka tikėtis pusiau mistine „amžinąja šviesa“, paprastais liaudiško tikėjimo žodžiais apibūdinta kaimo filosofo, senojo Bernasiaus (neprofesionalas Vladas Tamošiūnas): jeigu yra amžina tamsa, privalo būti ir šviesa...

Minorinės intonacijos kūrinys, kuriame net mechanizatoriaus Zigmo (K.Smoriginas) juokeliai skamba taip, kad žliumbti norisi, beldžiasi į tautos sąžinę, nedidaktiškai skatina doroviškai apsišvarinti. Tai buvo aktualu 1987-aisiais, tai tebėra aktualu ir šiandien. Ar švytės ta siekiama, bet vis pritemstanti šviesa kažkaip keistokai nepriklausomybę traktuojančiai Lietuvai, ar bus dar tų naujų šviesos į ekraną metamų pluoštų, išryškinančių užrašą „Režisierius Algimantas Puipa“, kaip švytės – jeigu toksai vis dėlto realizuosis – naujasis lietuvių kinas?

Filmas vienas, klausimų, kad ir netiesioginių – daug. Manau, kad ir visa retrospektyva pažers turtingos medžiagos svarstymams, kurių pastaruoju metu, reklamos bei popsinių renginių apglušinti, taip pasigendame.

Komentarai