Pavasariškas vaizdelis

Živilė Pipinytė
2005 balandžio 19 d.
Šių metų “Kino pavasario” lietuviškų filmų programa paliko gana keistą įspūdį. Anksčiau festivalis rodė visus per metus sukurtus lietuviškus filmus bei premjeras. Šiemet tas principas nebebuvo akcentuojamas, todėl, regis, dominavo atsitiktinumas. Kodėl prie lietuvių filmų buvo priskirtas latvės Lailos Pakalninos “Autobusas” ir dar keli filmai, taip ir nesupratau. Tik todėl, kad šių filmų titruose pasirodė lietuviškos prodiuserių pavardės? Jei tai taip svarbu, kodėl šie filmai oficialiai plačiau nepristatomi ? Didžioji dalis lietuvių filmų buvo rodomi, sakyčiau, nepatogiausiu laiku - savaitgalio rytą ir tik po vieną seansą, tad nenuostabu, kad jie nesurinko tiek žiūrovų, kiek galėjo. Nebuvo progų  paklausinėti ir filmų kūrėjų, nors festivalis – geriausia proga jiems susitikti su žiūrovais. Suprantu, kad lietuviams diskutuoti su kūrėjais dar sunku, bet jei festivalių rengėjai prie to nepratins, aktyvių žiūrovų sulauksime dar vėliau. Dialogas turi prasidėti, nes antraip bus sunku pabėgti nuo tautos šūkio, esą lietuvių kinas yra miręs. Nesilaikyta net tradicijos prieš filmą pristatyti kūrėjus: per Sauliaus Šaltenio “Debesėlio ir Margaritos” premjerą nė vienas filmavimo grupės narys taip ir nepasirodė žiūrovams, nors salėje jų būta. Neįvyko anonsuota ir jau kelerius metus labiausiai laukiama lietuviška premjera - Šarūno Barto “Septyni nematomi žmonės”, tad apie jo kūrimą susirengusios papasakoti Giedrės Beinoriūtės filmas “Vulkanovka. Po didžiojo kino”, regis, neteko svarbaus konteksto.  Pasižiūrėjus kai kuriuos filmus, galėjo net kilti klausimas, ar tas kontekstas egzistuoja. Jį nustelbė įvairios su “Lietuvos” kino teatro gelbėjimu susijusios, bet, matyt, pavėlavusios akcijos.
 
Konteksto klausimas
"Šalia jūsų", rež. A.MaceinaVis dėlto, kontekstas egzistuoja, tačiau jis pasikeitė per paskutinius metus. Kad kinas atspindi visuomenės gyvenimo liumpenizavimo tendenciją, akivaizdu. Prisidėjo ir paprastas paksizmas, ir Darbo partijos žygis per Lietuvą.  Televizijos poveikis visuomenės sąmonei taip pat  nekelia abejonių. Kitas klausimas, ar pats kinas neprisideda prie intelektualinio ir meninio gyvenimo liumpenizavimo. Kai ūkio ministras televizijoje lepteli “blin”, tai yra jo išsiauklėjimo ir kultūros reikalas. Kai filmų kūrėjai prismaigsto filmus riebių žodelių ar keiksmažodžių tik tam, kad pabrėžtų savo pasakojimo “realistiškumą” (nors apie jokį personažų atsivėrimą nėra nė kalbos: tai greičiau tik laiko arba socialiniai ženklai, o ne gyvi žmonės) ir sukeltų auditorijos pagyvėjimą, tai jau nenormalu. Dauguma režisierių tik fiksuoja degraduojančią tikrovę, jausdami savotišką pasitenkinimą. Prieš dešimtį metų Šarūno Barto ir Audriaus Stonio filmuose žavėjimasis materialiosios tikrovės degradavimo vaizdais dar labiau išryškindavo amžinybės ilgesį. Naujajame lietuvių kine tikrovės ir žmonių degradavimo vaizdai tampa natūralia egzistavimo terpė.
 Algimantas Maceina filme ‘Šalia jūsų” sugebėjo sužadinti nerimą ir atskleisti tos degraduojančios tikrovės dramatizmą. Filmo herojus – fotografas Rimaldas Vikšraitis savo fotografijose fiksuoja prasigėrusį ir nesuvaldomai žemyn besiritantį Lietuvos kaimą. Alkoholikai, apšnerkšta buitis, gyvenimo nualinti nuogi kūnai išryškiną situaciją, kurią pats fotografas (manau, kad jam pritaria ir  režisierius) įvardija eufemizmu ”nuvargusio kaimo vaizdai”. Regis, jiems nesvarbu, kad kaimą ”nuvargino” pirmiausia beatodairiškas gėrimas. Tačiau Maceina tiksliai fiksuoja ir savo herojaus kūrybos impulsus, ir “kūrybos virtuvę”. Režisierius net pats tampa tos virtuvės dalimi: fotografuojasi nuogas kartu su nelabai kameros besidrovinčia kaimiete. Procesas vyksta kaip iš pypkės: linksma kompanija “šildosi” pirkioje, o fotografas fiksuoja jos atsipalaidavimo akimirkas, vėliau fotosesija persikelia į gamtą, o filmo režisierius guli nuogas i žolėse ir ant dulkėto kelio po  sukrypusiu kryžiumi. Toks režisieriaus pasiaukojimas pateisinamas, nes, ko gero, kitaip jis ir nebūtų prasibrovęs pro savo herojaus vienatvę. Bet prasibrovė, todėl filmo pabaigos epizodai, kai fotografas visiškai vienas grįžta į savo laboratoriją, verti vizualinės orgijos su paprasta lietuvių kaimo ožka. Sugebėjimas išryškinti vidinį  filmo  dramatizmą ne žodžiais, o nekomentuojamais vaizdais, būdingas ne vienam Maceinos filmui. Jis atsargiai nuima vieną po kito kelis tikrovės sluoksnius, kad pabaigoje atsivertų tai, ko iš pradžių ir nelauki. Taip buvo ir garsiojoje “Juodoje dėžėje”, ir kameriškame “Troškulyje”, kur net Saratovo stepių kuprius liudijo Lietuvos ilgesį. Paradoksalumas būdingas ir  “Šalia jūsų”: pabaigoje Maceina ima ir atsuka viską, ką nufilmavo ir sumontavo atgal.
 Nuo paradokso neatsiejamas ir Maceinos sugebėjimas fiksuoti dar tik bręstančias problemas. Patriotinės euforijos metais pasirodžiusi “Juodoji dėžė” tarsi numatė visus patetiškus ir tuščius ritualus, kurie dabar stelbia ne vieno gedulo esmę. Man pasirodė, kad filme “Šalia jūsų” Maceina taip pat fiksuoja svarbų  lietuvių kinui momentą, kai menininkas peržengia ribą ir pats tampa savo vaizduojamos tikrovės dalimi, susilieja su savo personažais. Pirmiausia tai filmo herojus, bet kartu tokiu personažu tampa ir operatorius Algimantas Mikutėnas, kuris kadre siekia butelio, o už kadro smagiai traukia nešvankią dainušką. Galite tai vadinti bohemišku elgesiu, tačiau tikroji bohema visada jautė distanciją tarp gyvenimo ir meno. Kūrybos paslaptį. Asmenybės mįslę. Ją netiesiogiai, bet tiksliai įvardijo  Agnės Marcinkevičiūtės filmas “Beveik laimingas”, kurio herojus rašytojas Jurgis Kunčinas taip pat visų buvo laikomas bohemos žmogumi. Tačiau filmas atskleidė ir ribą, kurios jis sau niekad neleido peržengti. Gal todėl taip jaudina šis  portretas?
 
"Debesėlis ir Faustas", rež. S.ŠaltenisTuščiavidurių kančios
Naujausiuose lietuvių filmuose beveik išvien dominuoja degraduojančios tikrovės vaizdai. Jos traukai neatsispyrė ir režisūroje debiutuojantis rašytojas bei scenaristas  Saulius Šaltenis. Jo filmas “Debesėlis ir Faustas” teigia, kad viskas aplink degradavo, o vieninteliai tikri žmonės šioje išsigimusioje tikrovėje yra infantiliška gražuolė Margarita Debesėlis, kuri atsisako godaus vyro turtų ir pasirenką prasigėrusį, net sielą pardavusį muziką Faustą. Du autsaideriai rodomi korupcijos, merkantiliškumo, “bobų” žurnalų ideologijos sugraužtos  tikrovės fone. Visa materialioji filmo erdvė – filmavimo paviljonu tapusio nugyvento fabriko cechai ir naujosios Vilniaus statybos bei fantasmagoriškai vulgarūs personažai, jų kostiumai ir grimas – turi pabrėžti pagrindinių herojų idealizmą. Deja, taip neatsitinka, nes akivaizdu, kad jie ir jų bohemiški idealai taip pat jau seniai tapo filme rodomos nugyventos realybės dalis. Šį faktą dar labiau pabrėžia filmo pabaigoje kaip deus ex machina pasirodantis Algimanto Mikutėno personažas ir jo reklaminis pagiriamasis žodis ”Kodakui”. Akivaizdi nelabai blaivaus žmogaus improvizacija tampa įsimintiniausiu filmo įvykiu, nes ji atskleidžia visko, kas vyksta prieš žiūrovų akis esmę: lietuvių kinas nebeturi idėjų, nes nesistengia įvardyti tikrovės. Jis minta senomis, šimtus kartų perdirbtomis idėjomis apie amžiną  idealaus bohemos  ir atgrasaus veikliųjų pasaulio konfliktą. Lietuvių kinas vis dažniau susitapatina su Miku – atvirai ir nuolat savo alkoholio pomėgį demonstruojančiu operatoriumi. Jis ir pats mėgsta kalbėti to kino vardu. Algimantas gali viską: talentingai filmuoti, dainuoti nešvankią dainušką (už kadro) ir kadre reklamuoti “Kodaką”. Jo juokeliai atspindi lietuvių kino būseną – šiek tiek infantilišką, šiek tiek besiilginčią buvusių laikų, kai visi, net lietuvių kinas, dar buvo jauni,kai dar viskas buvo prieš akis.
 Naujos filme rodomos tikrovės ženklai tik patvirtina, kad filmo kūrėjams ji nepriimtina. Ją reikia atstumti, paniekinti ir likti savo poetiškame pasaulyje, kur laikas jau seniai sustojo. Intelektualusis lietuvių kinas  visada nusileisdavao poetiškajam, tačiau  dabar, regis, jame vis labiau įsigali chamizmo kultūra. Neatsitiktinai tiek daug filmuose alkoholio. Net Giedrės Beinoriūtės “Vulkanovkoje…” geria ir dokumentinio filmo, ir jo intarpuose rodomo būsimo Šarūno Barto filmo herojai. Regis, ir Barto filmavimuose dalyvavusiems Vulkanovkos gyventojams giliausiai įstrigo vaišės. “Vulkanovkos..” finale Lietuvon atvykusi Krymo gyventoja kuria videolaišką namuose likusiems artimiesiems ir kaip svarbų įvykį pamini apsilankymą “Maximoje”. Būtų juokinga, jei nebūtų liūdna. Beje,jauni lietuvių režisieriai dažnai filmuoja “Akropolyje” ir kitose vartojimo šventovėse. Gal jie taip nori įvardyti laiką, bet, įtariu, tai jiems visai ne laiko, o natūralios egzistencijos ženklas.
 
Vargšė klasika
"Airan: Dievų keliai", rež. R.KorostenskijPasirodo, kad ir kai kuriems jauniems kūrėjams laikas taip pat sustojo. Jie sėkmingai  “atranda” pasenusias,  užmirštas kino formas. Vaizdo ir idėjų anachronizmas kartais pritrenkia taip, kad pradedi įtarti autorių ironizuojant. Deja, filmai greit išsklaido postmodernizmo patirties įkvėptas iliuzijas. Reklamą primenantys tokių filmų vaizdai, jų saldus vizualinis patosas ne pašiepia prie nususintos ir nuo bet kokios minties išvaduotos televizinės tikrovės įtaką didžiajai tautos daliai, o patys yra jos išnešioti ir pagimdyti. Tai pastebima ir Lietuvos muzikos akademijos studentų darbuose, ir kai kuriuose “nepriklausomuose” filmuose. Ryškiausias iš jų - Ruslano Korostenskio  filmas “Airan: dievų keliai”. Režisierius jo pagrindu nurodė Vinco Krėvės kūrybą. Kad  iki begalybės ištęstas (beveik valanda ekrano laiko) videoklipas atrodytų solidžiau, jis pridėjo  pseudokumentinę įžanga, kurioje tarsi koks žinovas apie Krėvę ir jo ryšius su Ukraina bei Rytais stena V. Krėvės memorialinio buto - muziejaus  muziejaus direktorius Vytautas Turčinavičius. Šis filmas įvardija dar vieną degradavimo formą, kai viskas tampa tik pretekstu sukurti pramogą, anekdotą, niekuo neįpareigojantį paviršutinišką kūrinėlį prie panašaus stiliaus televizijos jau įpratintiems žiūrovams. Vinco Krėvės ar Jono Biliūno proza  (tapusi LMA studento Simono Aškelavičiaus filmo “Vagis” pagrindu) yra tik pretekstas sukurti kino anekdotą, arba pademonstruoti aikido ir kitokią Rytų “egzotiką”, arba labai gražų motociklą, automobilį, jauną merginą , peizažą, etc. Ir “Airan…”, ir “Vagyje” klasikinės prozos siužetas perkeliama į mūsų dienas, visiškai nesirūpinant, ar išliks  kūrinio esmė. Pagrindinis “Vagies” motyvas – sąžinė – filme ironizuojamas taip pat, kaip ir jauno bernelio pakvailiojimai. Neatsitiktinai “Vagį” narciziškais monologais įrėmina didysis lietuvių gyvenimo pornografas Kristupas Krivickas. Filme “Airan…” apmąstymai apie likimą taip pat “sušiuolaikinami” anekdoto stiliumi: po visų likimo išbandymų į personažą rėžiasi atsitiktinis automobilis.
Savo nelaimei, Korostenskis sugrįžta į senus laikus, kai kino vaizdą būtinai turėjo lydėti ir paaiškinimas, ką žiūrovas mato. Kaip ir ankstesniame režisieriaus filme “Tavo širdies šiluma”, tas komentaras – perdėtai  nenatūralus ir prikišamai saldus, erzina ir beveik kiekviename sakinyje skambančios stiliaus klaidos. Tokio teksto ir reklaminiu stiliumi bei rakursais nufilmuotų perdėtai saldžių (blizganti mašina, “vipinė” filmo herojaus verslininko apranga) kino poeziją imituojančių vaizdelių mišinys yra nepakeliamas. Jo neatskiedžia nei primityvus humoras, atsirandantis iš to, kad senojo kaimo buitis dirbtinai  “uždedama”  ant naujosios. (Beje, “Vagies” autorius naudoja tą patį principą: komišką efektą filme kuria už kadro skambančio autentiško Biliūno tekstosupriešinimas su  dabarties vaizdais – XIX a. kaimiečio buitį iliustruoja naktinių klubų, “Akropolio” čiuožyklos ir pan. Vaizdai. (Manau, kad toks “metodų”sutapimas -neatsitiktinis: jis atskleidžia jaunų kūrėjų požiūrį į praeitį.) Atmintyje ilgam išlieka “Airan…” pretenzingumas, primityvus humoras ir pseudoišmintis. Tai kinas televizijos “Barų”, “Paskutinių bangų” , “Bėdų turgaus” (sąrašą kiekvienas pratęs savarankiškai) išugdytiems ir suformuotiems žmonėms. Visiškai nebereikia kurti charakterių, bandyti įvardyti tikrovę – tegu absurdišką ar fantasmagorišką, bet išgyvenamą čia ir dabar. Todėl gal ir dėsninga, kad Korostenskio filme apie rašytoją kalba ne specialistas, o juo apsimetąs valdininkas. Viskas yra apsimetinėjimas. Gražus vaizdelis pateisina auditorijos lūkesčius. Todėl gal ir dėsninga, kad kai kurie lietuvių filmai taip pat apsimeta kinu.
 
Komentarai