Kas yra ši šalis? Valstybė, tauta, žemė, tėvynė? Nieko panašaus, galvoji išeidamas iš „Septynių nematomų žmonių” – paskutiniojo bekalbio, melancholiško ir jausmingo lietuvio Šarūno Barto filmo. Bendrąja prasme šalies sąvoką apibrėžia politinės geografijos sienos, kurios keičiasi istorijos valia, jų nesiliauja demontuoti naujausi įvykiai (Vokietijos, Jugoslavijos etc.). Kine, o ypač Barto visatoje, šalis yra asmeninė teritorija, kurios trasos nepaklūsta muitinės logikai ir ją peržengia. Tikroji Barto šalis nėra ta, kurioje jis šiandien gyvena – ta mažutė Lietuva, kurios pavaldinys jis oficialiai yra. Jo šalis lieka ta, kurioje jis gimė – milžiniška SSSR, kurios konfeti provincija buvo Lietuva.

Pavogtas „Mersedesas“. Bartas savo filmuose nesiliauja matavęs šios plačios mintyse egzistuojančios šalies, nuo Sibiro iki Rusijos, nuo Baltijos iki Kaspijos jūros. Šįkart jis mus pasiima su savimi į Krymą, į ilgą kelionę senu vogtu „Mersedesu“. Iš pradžių pervažiuojame daug plokščiakalnių, keliaujame daugybe pabjurusių kelių, virš mūsų – begalinės sutemos ir prieblandos, ūkanoti debesys, paskui atvykstame čia, į šį galutinį pasaulio kraštą: didžiulė išardyta ferma, kolchozo griuvėsiai, kuriuose lankosi maža įaudrinta grupelė žmonių. Pabėgėliai, išgyvenusieji, asocialieji: dvylika personažų be genealogijos, gyvenantys už laiko ir teisės ribų. Tai alkoholio, vienatvės, skurdo ir liūdesio sugriautos anarchistiškos žmonijos protoplastas. Panyrame į jausmus, o kartu ir į prastą alkoholį, storžieviškas glamones, pelėsiais atsiduodančias nuorūkas, išderintą muziką.

Tie žmonės kalba apie Dievą, pinigus, meilę. Kai kurie jų svajoja, kiti apžiūrinėja vienas kitą, lenktyniauja, neapkenčia. Jų erdvė įkvėpė be galo slegiančią Barto scenografiją, primenančią tą, kurią jis kūrė „Koridoriuje“ ar „Mūsų nedaug“: bendra erdvė nėra dvasios ar jausmų bendrumo įrodymas. Kita vertus, ferma, kurioje susibūrė „Septynių nematomų žmonių“ personažai, patvirtina kažką, kas liudija tragišką kolektyvinį likimą.

Paskutinis filmo pusvalandis skirtas unikaliai sekvencijai: mažytė improvizuota šventė, slaviškos dūmuose skendinčios išgertuvės, kurių centre atsiranda keli kaip nešvarios saulės švytintys vaikai. Žiaurios nakties širdyje šie vaikai šoka lydimi geidulingų nusigėrusių suaugusiųjų žvilgsnių, sukurdami ypatingiausią filmo sceną: jauni ir seni, bedančiai vyrai ir sulysusios moterys, menkų ir permatomų kūnų visuma susijungia į fenomenalų gyvuliškumą.

Dieviškas. Viena iš didžiųjų šio kinematografininko iš prigimties, o toks ir yra Šarūnas Bartas, stiprybių yra jo kinematografinė praktika. Jis ne tik režisuoja, jis pats filmuoja ir tas labai asmeniškas kameros virpėjimas pradeda neišvengiamai pulsuoti ekrane. Aistringai įsimylėjęs kūnus, veidus ir žvilgsnius, į kuriuos savo kamerai jis leidžia prasiskverbti iki pat jų dieviškumo, Bartas, be abejo, yra vienas didžiausių moderniojo kino portretistų, tikras Rembrandtas; iš jo paveikslų, regis, ką tik ir pabėgo „Septynių nematomų žmonių“ personažai.

Niekas konkrečiau negali paaiškinti sibiliško filmo pavadinimo, kurį pasirinko Šarūnas Bartas, bet kodėl nepagalvojus apie paskutinįjį Johno Fordo šedevrą „Septynios moterys“? Juolab kad kai kurie filmo įvykiai visai panašūs. Žinoma, Bartas visada atmeta panašią geneologiją: „Sokurovas? Tarkovskis? Nežinau“, – pavargęs atsakinėja jis jau beveik dvidešimt metų. Jei tai tiesa, „Septyni nematomi žmonės“ yra dar nuostabesni.

Parengė K.R.

Plačiau apie šiųmetinio Kanų festivalio laureatus skaitykite
“7 meno dienose”, gegužės 27 d.