Nė vienos tuščios dienos
2005 rugpjūčio 16 d.
 |
Režisierius Audrius Stonys |
Dabar mokslo metai ten jau prasidėjo, tačiau – be Audriaus Stonio, kuriam svarbiau kurti naują filmą.
-------------------
-- Kodėl nepasilikote dėstyti Danijoje?
-- Tada labai sugriūtų visi mano planai. Pernai padariau filmą "Countdown", buvo natūrali pauzė ir aš išvažiavau į Daniją.
Juk nuo to laiko, kai paduodi paraišką filmui (rudenį) iki paraiškų svarstymo (žiemą) ir realaus pinigų gavimo (vasarą) kaip tik būna maždaug tiek mėnesių, kiek reikėjo skirti dėstymui. O jeigu aš dabar išvažiuočiau, nepadaryčiau to filmo, kurį šiuo metu darau.
-- Europos kino mokyklos garbės komitete minimi tokie pasaulio kino grandai, kaip Bernardo Bertolucci, Milosas Formanas, Aki Kaurismaki, Larsas von Trieras, Istvanas Szabo, Andrzejus Wajda, Wimas Wendersas, aktorės Wanessa Redgrave, Hanna Shygulla. O mokyklos adresas -- laukymė prie jūros, ne koks miestas. Kodėl?
-- Tą mokyklą mes su Arūnu Mateliu buvome aplankę prieš keletą metų, kai mus kvietė parodyti savo filmų. Keistas įspūdis -- šiuolaikinis pastatas plynlaukyje, tolumoje jūra. Kiek atokiau -- miesteliukas Ebeltoftas su viena parduotuve, vienu muziejumi ir dviem alaus barais. Nuo Kopenhagos toli, po to dar reikia keltu plaukti, dviem autobusais važiuoti. Kelionė brangi. Kam Europos kino mokyklą taip visiškai atkirto nuo pasaulio?
Ten dirbdamas ir pats supratau, ir paaiškino: jeigu mokykla būtų Kopenhagoje, dėstytojai matytų studentus iki paskaitų pabaigos. Geriausiu atveju. Po to visi išsisklaidytų po naktinį gyvenimą. O čia jie neturi kur dėtis.
-- Bet jie turi ką veikti?
-- Mokykla niekada nerakinama, nes ji ištisai funkcionuoja. Yra dvi kino salės, kuriomis gali naudotis bet kuriuo paros metu -- žiūrėti filmus vienas ar su kompanija. Yra galybė kambarių, kur gali žiūrėti filmus, pervestus į DVD ar videoformatą. O filmotekoje -- nuo pirmųjų, šimto metų senumo Lumiere'ų juostų iki naujausių šiandienos filmų.
Tų kino salių ir kambarių ekranai niekada neužgęsta. Pasiimi filmą, įsidedi į projektorių ir žiūri. Studentams užtenka energijos kiauras naktis žiūrėti filmus, po to ateiti į paskaitas. Yra dešimt montažinių, yra garso įrašų studijos su instrumentais -- gali kurti ir įrašinėti muziką.
Atsiranda mikrovisuomenė, kuri žiūri filmus, kalba apie filmus, kuria filmus.
-- Kuriam laikui studentai užsidaro tokiame kino vienuolyne?
-- Mokymai trunka aštuonis mėnesius. Viskas. Toliau žmogus renkasi, ar kur nors toliau studijuos, ar jam pakanka to lygio, kurį gavo.
Baigę mokyklą, jie valdo kamerą, moka montuoti, orientuojasi kino procese ir visi turi sukūrę po penkis trumpametražius filmus, kuriais gali prisistatyti, siūlydami save darbdaviui ar kitai mokyklai, kurioje nori toliau studijuoti.
Tokį mokyklos modelį, vadinamą laisvąja Skandinavijos mokykla, prieš 170 metų sumanė danų švietėjas, filosofas, menininkas Grundwigas. Lietuvoje panašiai universalios, didelę įtaką turėjusios asmenybės atitikmuo galbūt galėtų būti Jonas Basanavičius.
Grundwigo principai: mokyklos turi būti toli nuo miestų ir kitų traukos centrų, jos turi veikti kiaurą parą, greta amato mokinys turi gauti ir platesnių bendro lavinimo žinių. Tarkime, jei žmogus mokosi siūti batus, tai kodėl tuo pat metu neišmokus ir šalies istorijos bei dainų? Grundwigui rūpėjo jo bendrapiliečių išsilavinimo lygis. Ir tokių mokyklų pabiro kaip grūdų po visą šalį.
-- Europos kino mokykloje turbūt ir programa formuojama ypatingai?
-- Europos kino mokykloje studentai patys formuoja savo mokymo programą. Keturiskart per mokymo laiką jis gali keisti pasirinkimą.
Iš ko rinktis? Operatorystė, vaidybinio kino režisūra, dokumentinis kinas, scenarijaus rašymas, aktorystė, garsas, montažas, prodiusavimas. Studentas pasirenka keturis dalykus, kuriuos jis nori studijuoti. Du mėnesius mokosi ir tada gali keisti. Nes juk būna atvejų, kai žmogus svarsto: maniau, kad noriu būti režisierius, bet išaiškėjo, kad man žymiai įdomesnis operatoriaus darbas.
Tada toliau jis gilinasi į operatorystę ir sprendžia, ką dar jam naudinga išmokti -- gal montažą ir scenaristiką. Šitaip per aštuonis mėnesius studentas renkasi, o baigia mokyklą, aiškiai žinodamas, ko jis nori. Vienintelis privalomas dalykas visiems -- kino istorija.
Galima Europos kino mokyklą vertinti kaip pirmą žingsnį, prieš apsisprendžiant, ką veikti toliau. Bet žinau, kad keletas mano studentų jau dirba studijose montuotojais. O kai kurie šitos mokyklos absolventų trumpametražiai filmai yra nepaprastai išgarsėję, vienas net gavęs "baby Oskarą", teikiamą už studentų darbus.
Aukštas baigiamųjų darbų lygis mane nustebino. Net galvojau, kam dar mokytis profesijos ketverius metus, jei per aštuonis mėnesius galima pasiekti taip daug.
-- Ką reiškia būti tokios mokyklos dėstytoju? Kiek jėgų, ernergijos, išmanymo tai jums kainavo?
-- Buvau perspėtas, kad studentas savo dėstytoju gali naudotis 24 valandas per parą. Yra oficialus paskaitų laikas, bet net ir 2 val. nakties studentas turi teisę paskambinti ir pasikviesti į montažinę, nes jam kilo problemų. Arba nori su tavimi pažiūrėti filmą, parodyti savo paties nufilmuotą medžiagą, aptarti scenarijų.
Taip ir vyko. Ir tai neerzino. Nes aš juk kino žmogus, naktinis darbas man įprastas ir suprantamas. Jeigu studentas pradėjo montuoti aštuntą valandą vakaro, tai gali tikėtis, kad tavo telefonas suskambės antrą ar trečią nakties, nes kaip tik tuo laiku pradeda kilti problemos. Pirmom montažo valandom dar nieko sudėtingo neapčiuopsi.
Mačiau studentus, tik paryčiais išslenkančius iš montažinės tiesiai į pusryčius.
-- Ar kiaurą parą užimtas studentas netampa problema? O dėstytojas -- neišsimiegojęs, bet kada trūkčiojamas?
-- Mokykla veikia dvylikti metai. Mokslo metams pasibaigus, išnuomojama vila, visi aštuoni dėstytojai ten užsidaro savaitei ir kasdien nuo 9 iki 16 val. rakinėja, kaip kas vyko per tuos aštuonis mėnesius. Kas pasisekė, kas pasiteisino, kas ne ir kodėl.
Dėstytojams rūpi studento suinteresuotumo lygis. Jie išgyvena dėl studento apatijos, ieško, kokias klaidas padarė. Svarsto, kaip padaryti optimaliai, prisitaikyti ir prisiderinti, kad nebūtų nė vienos tuščios dienos.
Nėra vienodų metų, visą laiką sistema svarstoma ir keičiama. Nėra tokio paaiškinimo: esą, taip darom, nes taip įprasta.
Jokių "įprasta". Arba tai, ką darome yra reikalinga, arba ne, ir tada neefektyvus metodas ar programos dalis metama lauk. Ir kiekvieną mokslo metų trečiadienį dėstytojai svarstydavo savo mokymo sistemą, suverždavo ją, neleisdavo išsibalansuoti ir išsibarstyti.
-- Dėstytojai irgi iš įvairių šalių?
-- Be abejo. Scenarijaus amatą ir aktorystę dėstyti atvažiuoja iš Holivudo. Dėsto ir patys danai. Kuriai nors konkrecčiai temai pakviečiamos ypatingos garsenybės, pavyzdžiui, Anthony Minghela.
Dėstytojai dirba po keletą metų. Tokių kaip aš, kur dėsto tik vienerius metus, daugiau nebuvo.
-- Kokio kino ten mokoma? Laisvo ar komercinio?
-- Pastebėjau, kad kryptis -- gerai sukaltas, gal net holivudinio tipo kinas. Tada supratau, kad mano paskaitos gali būti kaip atasvara. Mane ten kai kas laikė keistuoliu, nes aš studentams pristačiau Amerikos kino avangardą, rusų dokumentiką, lietuvių, latvių filmus, Tarkovskį. Kad išmuščiau juos iš stereotipų.
Juk dauguma atėjo, "žinodami", kas yra dokumentika -- tai, kas jiems rodoma per televiziją. Daugeliui atsivėrė akys, pamačius Henriko Šablevičiaus, Roberto Verbos, Edmundo Zubavičiaus, Arūno Matelio, Herco Franko, Ivaro Seleckio filmus.
Vienas norvegas po pusės metų man pasakė: "Ką tu padarei su manimi? Aš atvažiavau išmokti kino amato ir maniau, kad darysiu kietai sukaltus filmus. Dabar aš noriu daryti filmą apie laivą švyturį -- rūkas, laivas..." Tiesiog lietuviška poetinė dokumentika! Nors, sakė mano studentas, žinau, kad Norvegijoje nėra vietos tokiam kinui, jis manęs neišmaitins.
O Jono Meko filmai kokią įtaką turėjo! Pamačiau savo studentus, lakstančius su videokamerytėm ir filmuojančius kasdienį gyvenimą. Jie vis klausinėdavo manęs: ar čia ne vagystė -- tai, ką aš darau? Gal aš darau tą patį, ką Mekas? Teko juos raminti.
-- Vadinasi, keistuolių pasaulio kine padaugėjo?
-- Populiariausia, nenukonkuruojama kino specialybė visada ir visur būna vaidybinio kino režisūra. Tai natūralu.
Tą sezoną, kai dėsčiau, studijavo 108 studentai. Kas pasirinko mano paskaitas, pradėjo iš aukšto žiūrėti į komercinį kiną. Kas rinkosi scenarijaus paskaitas, niekino dokumentiką. Irgi natūralu.
Mokykloje veikia lyg ir kino klubas, nes paskaitų laiko neužtenka. Studentai su dėstytojais žiūri filmus ir aptaria juos. Aplink mane susibūrė alternatyvinis klubas. Kai kurie studentai -- iki šiol gaunu elektroninius laiškus -- tiesiog išsikraustė iš proto nuo to, ką jiems parodžiau. Dokumentiką taupiau paskaitom, "klube" rodžiau nekomercinį vaidybinį kiną.
-- Iki šiol nekalbėjome apie pinigus. Ar brangūs mokslai Europos kino mokykloje?
-- Vieno studento išlaikymas per mokslo metus kainuoja 100 tūkst. Danijos kronų. Pusę atsineša studentas, kitą pusę automatiškai sumoka Danijos valdžia, nepriklausomai nuo to, ar tu danas, ar brazilas, ar lietuvis.
Bet lietuvių ten nebuvo. Brazilų buvo, net iš Afrikos, Palestinos, Meksikos kai kas atvyko, du estai mokėsi, vienas latvis. Pusė studentų visada turi būti danai.
Visi, iš kurios šalies beatvyktų, surado fondus, rėmusius jų studijas. Tikrai nė vienas neatvažiavo studijuoti savo tėvų pinigais.
-- Ir dauguma -- komercinio kino pašaukti?
-- Nėra ko tikėtis stebuklo. Ten buvo žmonių, kuriems "Žvaigždžių karai" -- kino viršūnė. Jie žiūrėjo tą filmą kiekvieną dieną, mintinai pylė dialogus, niūniavo. Kiekvieną dieną! Kaip "Tėve mūsų".
Tokių aš neperauklėjau ir nesistengiau. Bet lūžiai studentų sąmonėje vyko. Ir ne mano čia nuopelnas. Tie, filmai, kuriuos rodžiau, perlaužė.
Pats didžiausias "žvaigždžių karistas" buvo pasirinkęs ir mano kursą, pagarbiai žiūrėjo nekomercinius filmus, bet -- iš atstumo, kaip į retą, sunkiai suprantamą gyvūną.
-- Kokio amžiaus tas žmogus?
-- Jaunas danas. Baigdamas mokyklą jis sukūrė kompiuterinį filmą "Europos kino mokyklos žlugimas" -- visai pagal "Žvaigždžių karų" modelį. Tame filme aš vaidinau Milošą Formaną.
Studentų filmuose aš daug vaidinau. Man visada tekdavo žudikų vaidmenys. Neišleisdavau iš rankos pistoleto. Vaidinau net iš ateities į praeitį keliaujantį Jurijų (?) Tarkovskį. Klausiau, kodėl jų Tarkovskis Jurijus. Sakė, kad dėl to, jog Gagarinas Jurijus, o Tarkovskis -- nes žino, kaip jis man patinka.
Labai linksma būdavo ten vaidinti, smagi patirtis. Net gavau geriausiai vaidinančio dėstytojo prizą.
-- Kodėl jus stebina, kad Europos kino mokykloje neradote studijuojančių lietuvių? Kad patektum į tokią mokyklą, tuo labiau – dar ir ne savo tėvų lėšomis, reikia padėti nepaprastai daug pastangų. O vardan ko? Kad po to grįžtum į Lietuvą ir negautum nė skatiko savo filmams kurti?
-- Negali amžinai tęstis kino gyvenimas minimumo režimu. Na gerai, galima dokumentinį filmą sukurti ir kukliomis sąnaudomis, filmuojant ne kino juosta, o video, tuo labiau, kad pasaulio kino dokumentikos praktikoje įrodyta, jog tai lygiavertė priemonė. Turiu omenyje, tarkime Marcelo ir Pawelo Lozinskių juostas, paskutinius Kosakovskio filmus.
Kai kinui skiriama nedaug pinigų, nukenčia pirmiausia kuklesnės sritys – animacija, dokumentika. Jeigu dokumentika nebebus daroma ant kino juostos, nuskurs kino kalba, kuria taip didžiuojamės, kuri yra mūsų turtas. Kaip atsitiko Estijoje – dokumentika tiesiog apmirė, susiniveliavo. Kiek būnu festivaliuose, nebematau estų. Jie išnyko. O turėjo tokią stiprią dokumentiką. Esu sutikęs tik Marką Soosarą.
-- Tik klasiką Soosarą, Šablevičiaus, Verbos bendraamžį?.. O Andresas Sootas, Peteris Toomingas? Jie liko tik praeityje, kaip visa ryški, aštri, sąmojinga estų dokumentika? O jaunesnės kartos? Skylė Estijos dokumentikoje?
-- Lietuvių dokumetikoje aš taip pat nematau kartų kaitos. Nematau žmonių, kurie lauktų ties slenksčiu, norėtų nustumti užsibuvusius senius, kad jų jaunam kinui atsirastų vietos. Taika ir ramybė Lietuvos dokumentikoje. Kas ateina, tas dirba. Gerai, kad atėjo Giedrė Beinoriūtė, Oksana Buraja. O kas už jų? Jokio pavojaus, kad kažkas norėtų tave nustelbti, įsiterpti.
-- Ką dabar pats filmuojate?
-- Darau pilnametražį filmą apie ramybės ir harmonijos paieškas industriniame, skubančiame, tepaluotame pasaulyje. Stebiu žmones, kurie visokiais būdais bando atsiplėšti, surasti ramybės saleles. Todėl mano maršrutai dabar eina per sveikuolių stovyklas, meditacijos mokyklas. Mane domina įvairūs keliai, kuriais žmonės gelbėjasi nuo skubėjimo.
-- Ar sunku buvo apsispręsti, kad nebedėstysit?
-- Aštuonis mėnesius visiškai nieko nedaryti buvo sunkiau. Į mano galvą plūdo idėjos, aš nespėjau užsirašinėti. Didesni, mažesni projektai rėkte rėkė, kad turiu juos daryti.
