Be pateisinamos priežasties
2005 rugsėjo 19 d.
Lietuviško komercinio kino festivalis „AXX“ įdomus pirmiausia antropologiniu požiūriu. Mat buvo kviečiama kurti filmus apie geismą ir grožį – o tai Marijos žemėje nėra plačiai kultivuojama tema. Be to, žodis „komercinis“ siūlė orientuotis į masinę auditoriją ir nevarginti žiūrovo giliamintiškais kadrais. Todėl ir nebandysiu analizuoti techninių subtilybių – o veikiau išryškėjusius „lietuviško geismo“ pavidalus.
Per filmų peržiūrą sapaudai buvo pademonstruoti ne 12, o 13 filmų. Ir tas paskutinis sukalė visus vinis. Laukinės aistros siautėja meksikiečių muilo operose (o rafinuotos perversijos – Michaelio Haneke „Pianistėje“ pagal Elfriede Jelinek romaną). Tačiau Lietuvoje tai negali nutikti šiaip sau. Jei gražuolė čia pat oro uosto tualete sugundo savo merginos belaukiantį patiną, tai kalbama ne apie beprotišką geismą ar nenumaldomą kūno alkį (kaip Patrice‘o Chereau „Intymume“), bet apie kilnų siekį turėti vaikų. Nesijuokite. Tai paaiškėja iš herojės raštelio, kurį kažkodėl perskaito tualeto šiukšles tvarkanti valytoja (nes sukrėstas herojus ten jį išmetė...). Mat gražuolei ir jos teisėtam vyrui niekaip nesiseka susilaukti vaikų, tad šis spontaniškas jos „nuotykis“ vyrui nežinant iš tiesų padarytas „vardan šeimos“. („Gimę nekalti“). Taip tai taip, už tai gal net bažnyčioj nebaustų. Bet kine tokie bandymai pabaigoje prisidengti figos lapeliu atrodo naiviai.
Jei bandytume iš šių filmų išvesti „lietuvišką“ geismo formulę, tai paaiškėtų, kad seksas yra kažkas nemalonaus, smurtingo ir niekingo, ar bent jau juokingo. Tam būtina pateisinama priežastis (arba jį sutaurinanti pasekmė, ne kartą pasirodanti vežimėlio su kūdikiu pavidalu). Įdomus paradoksas – filmo kūrėjai savo gyvenimuose tikriausiai nėra susivaržę moraliniais tabu, bet filmuose kažkodėl išlenda noras sureikšminti, sutaurinti, mistifikuoti artimus žmonių santykius apkaišant kad ir popierinėmis gėlytėmis. Pavyzdžiui, intrigavo sumanymas parodyti, kad žmones suartina ne fizinis geismas, o abiejų juntama aistra kvapui („Aistros kvapas“, rež. Jevgenijus Malkovas, scenar. Markas Šliamovičius). Prisiminiau kvapų maniją tobulai įkūnijusį Patricko Suskindo romaną ir pagalvojau, kad tai galingas užtaisas – ir visai nebūtina sekti knyga. Juo labiau, kad filmo herojai iš tiesų yra kvapų „apsėstieji“, pasiryžę dėl to peržengti visokiausius tabu (jie susitinka kveplų parduotuvėje ir be žodžių supranta nenugalimą vienas kito trauką kvepalams, nes abu juos vagia). Tačiau kai savo manijos suartinti jie atidaro meginos kambario viešbutyje duris, prieš juos atsiveria popierinių gėlių instaliacija ant kilimo. Ir jie susėda ant dvigulės lovos, ir žiūri ant sienos slenkančias skaidrių projekcijas su gražiomis gėlytėmis... Na ir lyriški tie kvapų maniakai. Beje, apie detales, kurios žudo pasitikėjimą. Instaliacija ir skaidrių projektorius viešbučio kambaryje? Tik ne vargšės studentės (kad ir prancūzės). Filmo sąlygiškumo laipsnį diktuoja jo paties vidinė struktūra. Todėl kreida pieštos gatvės „Dogvilyje“ įtikina, o projektorius viešbutyje – ne.
Yra ir daugiau filmų, kurių sumanymas atrodo įdomus, bet norėdami „pagilinti“, „sukominti“ arba „sutraginti“ situaciją autoriai patys sau pakiša koją. Pavyzdžiui, Šarūno Mikulskio filmas „Cenzūra“. Kaip sakoma anotacijoje, „vyras ateina į pasimatymą su nuteista mylimąja“. Juos stebi prižiūrėtojas per apsaugos kamerą. Pora mylisi, o prižūrėtojas dangsto ekraną popieriaus lapu – redaguoja. Ir tai atrodo šiurpiai, bet žaviai (nes standartinis sprendimas būtų masturbacija, o kuriama kinematogafinė aliuzija). Tačiau pasimatymui pasibaigus herojus pareiškia mylimajai, kad daugiau neateis. Kodėl?! Juk kamerą pastebėjo dar prieš pradėdamas... Ir jau visai nemotyvuota pabaiga. Herojus vožė į snukį prižiūrėtojui, o paskui tas atsidūrė už grotų – nors nesu tuo tikra, nes nelabai aišku buvo, kas, kaip ir kodėl.
Gaila, kad iš programos iškrito „Mergaitė raudona suknaite“. Tai naivi ir specialiai kičinė mūsų laikų „Raudonkepuraitės“ istorija. Tiesiog aukso gysla išradingiems žmonėms. Bet čia koją pakišo pasakaitė – labai jau tiesiogiai viskas perteikta, nesužaista dviprasmybėmis. Jauna mergina gulasi į lovą su senele apsimetusiu vyriškiu ir klausia, kodėl jo tokio didelės ausys... Nenuostabu, kad sekančiame kadre matome po devynių mėnesių gimusį vaikelį.
Kai kurių filmų rakto taip ir nepavyko rasti (o juk turėtų būti – „po kilimėliu“, pasak Raudonkepuraitės senelės – juk festivalis tai ne autorinio, o komercinio kino). Inesos Kurklietytės vizualiai įspūdingas filmas „Pašaukimai“ atrodo per rimtas ir gilus, ir aiškiai nespėja išsiskleisti trumpame laike. Arūno Rutkaus komedija „Dovana“ tiesiog tragiškai nejuokinga. Gailu to Skirmanto Valiulio vaidinamo senelio ir tiek. Na, o apie ką ir kodėl sukurtas „Food family“ net negaliu pasakyti. Pasak reklamos, tai „naujos europietiškos šeimos etalonas“. Hm. Malonu buvo pamatyti Arūna Sakalauską ir Daivą Stubraitę.
Kita filmų grupė – priešingai, pribloškė perdėtu aiškumu. Ar gali būti banaliau už banalybę? Pažiūrėkite Artūro Bukausko komediją „Eroto Moto“. O juk filmo pradžioje atrodė, kad bus netradicinių sprendimų ir dar smagaus tecnologijų siautulio... Deja, forma nepadeda, kai turinys – niekaip neperdirbti seksistiniai stereotipai. Geriau už pačius autorius filmo nepristatysiu:„Grupinis pasivažinėjimas karštu viešuoju transportu keičiant partnerius. Segtis diržo nebūtina, talonėliai – vienkartiniai ir kiauri kaip moralė. Formų tvermės dėsnis – kiekvienam įdubimui po iškilimą. Laikytis galima už visko. Šik-elionė-nuostabi“.
Visai kitoks aiškumas užplūsta žiūrint Karolio Jankaus ir Deimos Kelias filmus. „Zevango (Kerštas)“ – ne išimtis. Čia parodijuojami gangsterių filmai ir juodoji komedija, bet siužetinės linijos apvertimai lengvai nuspejami. Pagal didžiausio nelogiškumo principą. Autoriams ir aktoriams smagu. Žiūrovams – tiems, kuriems maniera svarbiau už filmą.
Emilio Vėlyvio „Matvaju“ perspaudžia juodindama. Suprantama – tyčia. Kad atrišti geismą ir grožį nuo moralės. Apsimestinis grubumas gal ir geriau už davatkišką „dorovingumą“, bet kad žiūrint filmą niūriai atrodo, kad apsimesti nereikia. Tik truputį sutirštinti eilinio lietuvio fantazijas.
Kad ir kaip pralinksmino Antano Gluskino filmo „Tėvai ir vaikai“ pabaiga, iki jos veda duobėtas kelias. Gaila, kad puikūs filme vaidinantys aktoriai taip perspaudžia. Nebūtina susitapatinti su personažu, galima jį pašiepti, ironizuoti, tačiau išsaugoti truputėlį daugiau distancijos. Šiuo požiūriu Gogolio „Nosies“ įkvėptas „Ponas Pimpis“ (Jonas Banys, Simonas Tarvydas) atrodo organiškiau. Dainius Kazlauskas, Audrius Bružas ir Lina Budzeikaitė šmaikščiai ir lakoniškai „išpurto“ savo personažus. Situacijos dirbtinumas ir sąlygiškumas tampa filmo privalumu. Nors sunku įsivaizduoti, ką šiam filmui galėtų duoti papildomai pridėtas laikas.
Kęstučio Gudavičiaus „Perspektyvi pora“ labiausiai įtikino montažo ir vaidybos prasme. Čia pakanka juokingų ir graudžių scenų, daug ir specialiai šabloniškų „bohemos“ atributų: šiuolaikinis menas – tai didelė subinė, vestuvės vyks ŠMC ir pan. Kiek perdėta su keiksmais, bet dialogai gyvi ir neverčia jaustis nepatogiai dėl „pervaidinimo“. Net ir šaržuojami personažai nėra vienpusiai, situacija ir ritmas keičiasi – ir tokį filmą galima būtų žiūrėti ilgai.
Suvedus sąskaitas AXX kasose lieka: keletas neblogų minčių, jokios erotikos, moteris sudaiktinantys vyriški geiduliai, ir baugštus seksas. Daug tai ar mažai?
Per filmų peržiūrą sapaudai buvo pademonstruoti ne 12, o 13 filmų. Ir tas paskutinis sukalė visus vinis. Laukinės aistros siautėja meksikiečių muilo operose (o rafinuotos perversijos – Michaelio Haneke „Pianistėje“ pagal Elfriede Jelinek romaną). Tačiau Lietuvoje tai negali nutikti šiaip sau. Jei gražuolė čia pat oro uosto tualete sugundo savo merginos belaukiantį patiną, tai kalbama ne apie beprotišką geismą ar nenumaldomą kūno alkį (kaip Patrice‘o Chereau „Intymume“), bet apie kilnų siekį turėti vaikų. Nesijuokite. Tai paaiškėja iš herojės raštelio, kurį kažkodėl perskaito tualeto šiukšles tvarkanti valytoja (nes sukrėstas herojus ten jį išmetė...). Mat gražuolei ir jos teisėtam vyrui niekaip nesiseka susilaukti vaikų, tad šis spontaniškas jos „nuotykis“ vyrui nežinant iš tiesų padarytas „vardan šeimos“. („Gimę nekalti“). Taip tai taip, už tai gal net bažnyčioj nebaustų. Bet kine tokie bandymai pabaigoje prisidengti figos lapeliu atrodo naiviai.
Jei bandytume iš šių filmų išvesti „lietuvišką“ geismo formulę, tai paaiškėtų, kad seksas yra kažkas nemalonaus, smurtingo ir niekingo, ar bent jau juokingo. Tam būtina pateisinama priežastis (arba jį sutaurinanti pasekmė, ne kartą pasirodanti vežimėlio su kūdikiu pavidalu). Įdomus paradoksas – filmo kūrėjai savo gyvenimuose tikriausiai nėra susivaržę moraliniais tabu, bet filmuose kažkodėl išlenda noras sureikšminti, sutaurinti, mistifikuoti artimus žmonių santykius apkaišant kad ir popierinėmis gėlytėmis. Pavyzdžiui, intrigavo sumanymas parodyti, kad žmones suartina ne fizinis geismas, o abiejų juntama aistra kvapui („Aistros kvapas“, rež. Jevgenijus Malkovas, scenar. Markas Šliamovičius). Prisiminiau kvapų maniją tobulai įkūnijusį Patricko Suskindo romaną ir pagalvojau, kad tai galingas užtaisas – ir visai nebūtina sekti knyga. Juo labiau, kad filmo herojai iš tiesų yra kvapų „apsėstieji“, pasiryžę dėl to peržengti visokiausius tabu (jie susitinka kveplų parduotuvėje ir be žodžių supranta nenugalimą vienas kito trauką kvepalams, nes abu juos vagia). Tačiau kai savo manijos suartinti jie atidaro meginos kambario viešbutyje duris, prieš juos atsiveria popierinių gėlių instaliacija ant kilimo. Ir jie susėda ant dvigulės lovos, ir žiūri ant sienos slenkančias skaidrių projekcijas su gražiomis gėlytėmis... Na ir lyriški tie kvapų maniakai. Beje, apie detales, kurios žudo pasitikėjimą. Instaliacija ir skaidrių projektorius viešbučio kambaryje? Tik ne vargšės studentės (kad ir prancūzės). Filmo sąlygiškumo laipsnį diktuoja jo paties vidinė struktūra. Todėl kreida pieštos gatvės „Dogvilyje“ įtikina, o projektorius viešbutyje – ne.
Yra ir daugiau filmų, kurių sumanymas atrodo įdomus, bet norėdami „pagilinti“, „sukominti“ arba „sutraginti“ situaciją autoriai patys sau pakiša koją. Pavyzdžiui, Šarūno Mikulskio filmas „Cenzūra“. Kaip sakoma anotacijoje, „vyras ateina į pasimatymą su nuteista mylimąja“. Juos stebi prižiūrėtojas per apsaugos kamerą. Pora mylisi, o prižūrėtojas dangsto ekraną popieriaus lapu – redaguoja. Ir tai atrodo šiurpiai, bet žaviai (nes standartinis sprendimas būtų masturbacija, o kuriama kinematogafinė aliuzija). Tačiau pasimatymui pasibaigus herojus pareiškia mylimajai, kad daugiau neateis. Kodėl?! Juk kamerą pastebėjo dar prieš pradėdamas... Ir jau visai nemotyvuota pabaiga. Herojus vožė į snukį prižiūrėtojui, o paskui tas atsidūrė už grotų – nors nesu tuo tikra, nes nelabai aišku buvo, kas, kaip ir kodėl.
Gaila, kad iš programos iškrito „Mergaitė raudona suknaite“. Tai naivi ir specialiai kičinė mūsų laikų „Raudonkepuraitės“ istorija. Tiesiog aukso gysla išradingiems žmonėms. Bet čia koją pakišo pasakaitė – labai jau tiesiogiai viskas perteikta, nesužaista dviprasmybėmis. Jauna mergina gulasi į lovą su senele apsimetusiu vyriškiu ir klausia, kodėl jo tokio didelės ausys... Nenuostabu, kad sekančiame kadre matome po devynių mėnesių gimusį vaikelį.
Kai kurių filmų rakto taip ir nepavyko rasti (o juk turėtų būti – „po kilimėliu“, pasak Raudonkepuraitės senelės – juk festivalis tai ne autorinio, o komercinio kino). Inesos Kurklietytės vizualiai įspūdingas filmas „Pašaukimai“ atrodo per rimtas ir gilus, ir aiškiai nespėja išsiskleisti trumpame laike. Arūno Rutkaus komedija „Dovana“ tiesiog tragiškai nejuokinga. Gailu to Skirmanto Valiulio vaidinamo senelio ir tiek. Na, o apie ką ir kodėl sukurtas „Food family“ net negaliu pasakyti. Pasak reklamos, tai „naujos europietiškos šeimos etalonas“. Hm. Malonu buvo pamatyti Arūna Sakalauską ir Daivą Stubraitę.
Kita filmų grupė – priešingai, pribloškė perdėtu aiškumu. Ar gali būti banaliau už banalybę? Pažiūrėkite Artūro Bukausko komediją „Eroto Moto“. O juk filmo pradžioje atrodė, kad bus netradicinių sprendimų ir dar smagaus tecnologijų siautulio... Deja, forma nepadeda, kai turinys – niekaip neperdirbti seksistiniai stereotipai. Geriau už pačius autorius filmo nepristatysiu:„Grupinis pasivažinėjimas karštu viešuoju transportu keičiant partnerius. Segtis diržo nebūtina, talonėliai – vienkartiniai ir kiauri kaip moralė. Formų tvermės dėsnis – kiekvienam įdubimui po iškilimą. Laikytis galima už visko. Šik-elionė-nuostabi“.
Visai kitoks aiškumas užplūsta žiūrint Karolio Jankaus ir Deimos Kelias filmus. „Zevango (Kerštas)“ – ne išimtis. Čia parodijuojami gangsterių filmai ir juodoji komedija, bet siužetinės linijos apvertimai lengvai nuspejami. Pagal didžiausio nelogiškumo principą. Autoriams ir aktoriams smagu. Žiūrovams – tiems, kuriems maniera svarbiau už filmą.
Emilio Vėlyvio „Matvaju“ perspaudžia juodindama. Suprantama – tyčia. Kad atrišti geismą ir grožį nuo moralės. Apsimestinis grubumas gal ir geriau už davatkišką „dorovingumą“, bet kad žiūrint filmą niūriai atrodo, kad apsimesti nereikia. Tik truputį sutirštinti eilinio lietuvio fantazijas.
Kad ir kaip pralinksmino Antano Gluskino filmo „Tėvai ir vaikai“ pabaiga, iki jos veda duobėtas kelias. Gaila, kad puikūs filme vaidinantys aktoriai taip perspaudžia. Nebūtina susitapatinti su personažu, galima jį pašiepti, ironizuoti, tačiau išsaugoti truputėlį daugiau distancijos. Šiuo požiūriu Gogolio „Nosies“ įkvėptas „Ponas Pimpis“ (Jonas Banys, Simonas Tarvydas) atrodo organiškiau. Dainius Kazlauskas, Audrius Bružas ir Lina Budzeikaitė šmaikščiai ir lakoniškai „išpurto“ savo personažus. Situacijos dirbtinumas ir sąlygiškumas tampa filmo privalumu. Nors sunku įsivaizduoti, ką šiam filmui galėtų duoti papildomai pridėtas laikas.
Kęstučio Gudavičiaus „Perspektyvi pora“ labiausiai įtikino montažo ir vaidybos prasme. Čia pakanka juokingų ir graudžių scenų, daug ir specialiai šabloniškų „bohemos“ atributų: šiuolaikinis menas – tai didelė subinė, vestuvės vyks ŠMC ir pan. Kiek perdėta su keiksmais, bet dialogai gyvi ir neverčia jaustis nepatogiai dėl „pervaidinimo“. Net ir šaržuojami personažai nėra vienpusiai, situacija ir ritmas keičiasi – ir tokį filmą galima būtų žiūrėti ilgai.
Suvedus sąskaitas AXX kasose lieka: keletas neblogų minčių, jokios erotikos, moteris sudaiktinantys vyriški geiduliai, ir baugštus seksas. Daug tai ar mažai?
